Ar Jehovos liudytojai verčia žmones pakeisti savo religiją?
Ne. Pagrindiniame mūsų žurnale Sargybos bokštas pasakyta: „Versti žmogų pakeisti savo religiją yra neteisinga.“ a To nedarome dėl toliau nurodytų priežasčių.
Jėzus niekada nevertė žmonių priimti jo mokymus. Jis žinojo, kad į jo skelbiamą žinią atsilieps palyginti nedaug žmonių (Mato 7:13, 14). Kai nemažai Jėzaus mokinių pasipiktino jo žodžiais, jis leido jiems pasitraukti, nebandė priversti pasilikti (Jono 6:60–62, 66–68).
Savo sekėjams Jėzus nurodė neversti žmonių pakeisti savo įsitikinimus. Jis mokė gerąją naujieną apie Karalystę ne piršti, o ieškoti tokių žmonių, kurie tos žinios mielai klausysis (Mato 10:7, 11–14).
Atvertimas per prievartą būtų beprasmis, nes Dievui malonu tik jei žmogus jį garbina iš širdies (Pakartoto Įstatymo 6:4, 5; Mato 22:37, 38).
Ar mūsų veikla yra prozelitizmas?
Klausydami Biblijos nurodymo gerąją naujieną paskelbti „iki žemės pakraščių“, liudijame „viešai ir po namus“ (Apaštalų darbų 1:8; 10:42; 20:20). Kaip ir pirmieji krikščionys, kartais esame kaltinami neteisėtu prozelitizmu (Apaštalų darbų 18:12, 13). Bet tokie kaltinimai yra nepagrįsti, nes mes niekam nedarome spaudimo priimti mūsų įsitikinimus. Žmonėms turi būti suteikta galimybė įgyti žinių ir patiems apsispręsti.
Mes, priešingai nei kai kurie, vadinantys save krikščionimis, neverčiame kitų pakeisti savo religijos, neužsiimame politine veikla prisidengę religija, neviliojame žmonių materialine ar socialine parama. Antraip užtrauktume negarbę Kristui. b
Ar asmuo turi teisę pakeisti religiją?
Taip, Biblija rodo, kad žmonės turi teisę pakeisti savo religiją. Joje pasakojama, kad daugelis paliko savo šeimos išpažįstamą religiją ir laisva valia nusprendė garbinti tikrąjį Dievą. Abraomas, Rūta, kai kurie atėniečiai, apaštalas Paulius – tai tik keletas žmonių, pakeitusių savo religiją (Jozuės 24:2; Rūtos 1:14–16; Apaštalų darbų 17:22, 30–34; Galatams 1:14, 23). O kaip tada, jeigu žmogus apsisprendžia neišmintingai ir nustoja garbinti Dievą taip, kaip jo nustatyta? Biblijoje pripažįstama, kad žmogus turi tokią teisę (1 Jono 2:19).
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Jungtinių Tautų vadinama „tarptautinio žmogaus teisių įstatymo pagrindu“, garantuoja asmens laisvę pakeisti religiją. Deklaracijoje teigiama, kad kiekvienas turi „laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą“ ir „ieškoti informacijos bei idėjų [įskaitant religines], jas gauti ir skleisti“. c Kita vertus, ši teisė neatsiejama nuo asmens pareigos gerbti kitų laisvę turėti savo religiją, taip pat nuo asmens laisvės atmesti idėjas, kurioms jis nepritaria.
Ar atsivertimu į kitą tikėjimą rodoma nepagarba šeimos tradicijoms ir papročiams?
Neturėtų taip būti. Biblijoje esame skatinami gerbti visus žmones, nesvarbu, kokia jų religija (1 Petro 2:17). Be to, Jehovos liudytojai paklūsta Biblijoje užrašytam įsakymui gerbti savo tėvus, net jeigu jų įsitikinimai skiriasi (Efeziečiams 6:2, 3).
Vis dėlto ne visi mano taip, kaip mokoma Biblijoje. Viena Zambijoje augusi moteris sako: „Mano krašte religijos pakeitimas [...] laikomas šeimos ir bendruomenės išdavyste.“ Ji tą patyrė, kai paauglystėje pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir netrukus nusprendė pakeisti savo religiją. Moteris pasakoja: „Tėvai ne kartą priekaištavo, kad sukėliau jiems didžiulį sielvartą ir apvyliau. Buvo be galo sunku, nes man tėvų pritarimas labai svarbus. [...] Tai, kad nustojau laikytis religinių tradicijų ir nusprendžiau likti ištikima Jehovai, nereiškia, jog išdaviau savo šeimą.“ d
a Žiūrėkite Sargybos bokšto 2002 m. sausio 1 d. straipsnį, p. 12, pstr. 15.
b Pavyzdžiui, apie 785 m. e. m. Karolis Didysis išleido įsaką bausti mirties bausme tuos Saksonijos gyventojus, kurie atsisako krikštytis. 1555 metais Šventojoje Romos imperijoje kovojančios religinės grupuotės pasirašė Augsburgo taikos sutartį, pagal kurią regiono valdovo tikėjimas – katalikų ar liuteronų – tapo privalomas ir jo pavaldiniams. Kas atsisakydavo išpažinti tą pačią religiją kaip valdovas, būdavo priverstas išsikelti kitur.
c Tokias teises taip pat garantuoja Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija, Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracija, 2004 metų Arabų žmogaus teisių chartija, ASEAN (Pietryčių Azijos valstybių asociacija) žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių konvencija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. Tačiau ne visos šalys, oficialiai pripažįstančios tokias teises, tvirtai laikosi savo įsipareigojimų.
d Kaip rašoma Biblijoje, Jehova yra Dievo vardas.