Dievas apdovanojo mus valios laisve – galimybe patiems priimti sprendimus. Jis neskyrė mums likimo, tai yra nenulėmė, kaip elgsimės. Aptarkime kai kuriuos Biblijos mokymus.

•   Dievas žmones sukūrė panašius į save (Pradžios 1:26). Mes, kitaip nei gyvūnai, kurių elgsena daugiausia priklauso nuo instinktų, esame panašūs į Kūrėją tuo, kad gebame mylėti, suvokti, kas teisinga ir kas ne. Be to, kaip ir Kūrėjas, turime valios laisvę.

•   Savo ateitį iš esmės galime pasirinkti patys. Biblijoje sakoma: „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami“ (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20). Jei neturėtume valios laisvės, šie žodžiai būtų bereikšmiai, netgi žeistų. Dievas mūsų neverčia jam paklusti, tiktai ragina: „O, kad klausytum mano Įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas – kaip marių bangos“ (Izaijo 48:18).

•   Ar mums pavyks vienas ar kitas darbas, nėra nulemta. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis“, – sakoma Biblijoje (Mokytojo 9:10). Joje taip pat skaitome: „Stropiojo sumanymai veda į apstybę“ (Patarlių 21:5, K. Burbulio vertimas).

 Valios laisvė yra brangi Dievo dovana. Tad Dievą galime mylėti „visa savo širdimi“ – dėl to, kad patys to norime (Mato 22:37).

 Biblija moko, kad Dievas yra visagalis, jo jėga begalinė (Jobo 37:23; Izaijo 40:26). Tačiau ne visada jis ta jėga naudojasi. Pavyzdžiui, Biblijoje sakoma, kad Dievas susilaikė ir neišliejo pykčio ant senovės Babilono – savo tautos priešo (Izaijo 42:14). Ir dabar jis nieko nesiima prieš tuos, kurie piktnaudžiaudami valios laisve kenkia kitiems žmonėms. Bet Dievas blogį toleruos ne amžinai (Psalmyno 37:10, 11).