Ar Dievas man atleis?

ĮRAŠO KALBA

Taip, Dievas nuodėmes atleidžia, jeigu imamės reikiamų veiksmų. Biblijoje sakoma, kad Dievas yra „atlaidus, atjautus ir gailestingas“ (Nehemijo 9:17; Psalmyno 86:5; Izaijo 55:7). Kai Dievas atleidžia, jis atleidžia visam laikui – klaidos mums daugiau nebeprimena ir už ją nebebaudžia. Galima sakyti, kad mūsų nuodėmes jis tiesiog ištrina (Apaštalų darbų 3:19). Biblijoje randame tokį Dievo patikinimą: „Jų nuodėmės nebeprisiminsiu“ (Jeremijo 31:34).

Bet ar tai reiškia, kad Dievas visada visiems viską atleidžia? Nors yra labai gailestingas, Dievas niekada neperžengia savo nustatytų teisingumo normų. Todėl kai kuriais atvejais nuodėmių gali ir neatleisti (Jozuės 24:19, 20).

Ko reikia, kad Dievas atleistų?

Pirmiausia savo klaidą turime pripažinti. Galbūt mūsų poelgis įskaudino ką nors iš žmonių, tačiau labai svarbu suprasti, kad visų pirma nusižengėme pačiam Dievui (Psalmyno 51:1, 4; Apaštalų darbų 24:16).
Savo nuodėmę reikia išpažinti Dievui maldoje (Psalmyno 32:5; 1 Jono 1:9).
Svarbu nuoširdžiai gailėtis dėl to, ką padarėme. Liūdesys dėl padarytos klaidos skatina žmogų atgailauti ir keistis (2 Korintiečiams 7:10). Gailėtis reikia ne tik pačios klaidos, bet ir visko, kas prie jos privedė (Mato 5:27, 28).
Atgailą privalu parodyti darbais (Apaštalų darbų 3:19). Jei suklydome sykį, svarbu tos klaidos nebekartoti. O jei netinkamas elgesys buvo tapęs įpročiu, gali tekti iš pagrindų keisti gyvenimo būdą ir net mąstyseną (Efeziečiams 4:23, 24).
Reikia stengtis atitaisyti kitam padarytą skriaudą (Mato 5:23, 24; 2 Korintiečiams 7:11). Jei dėl mūsų poelgio kas nors nukentėjo, turime atsiprašyti ir, kiek įmanoma, atlyginti padarytą žalą (Luko 19:7–10).
Būtina prašyti Dievą atleidimo Jėzaus aukos pagrindu (Efeziečiams 1:7). Dievo atleidimo galime tikėtis tik jeigu patys atleidžiame kitiems (Mato 6:14, 15).
Jei nuodėmė sunki, derėtų pasikalbėti su asmeniu, kuris gali suteikti reikiamą dvasinę pagalbą ir už mus pasimelsti (Jokūbo 5:14–16).

Klaidingi įsitikinimai

„Mano nuodėmės per didelės, kad būtų atleistos“

Dievas atleido Dovydui už svetimavimą ir žmogžudystę

Jeigu darysime viską, kas Biblijoje nurodyta, Dievas mums atleis, nes jo gailestingumas beribis. Jis atleidžia net labai sunkias nuodėmes, taip pat ir tas, kurios buvo padarytos ne vieną sykį (Izaijo 1:18).

Pavyzdžiui, Izraelio karaliui Dovydui buvo atleista už svetimavimą ir žmogžudystę (2 Samuelio 12:7–13). Buvo atleista ir apaštalui Pauliui, nors pats save jis laikė didžiausiu pasaulyje nusidėjėliu (1 Timotiejui 1:15, 16). Dievas atleido net kai kuriems pirmojo amžiaus žydams, kurie buvo atsakingi už Jėzaus Kristaus nužudymą, nes jie atgailavo ir visiškai pasikeitė (Apaštalų darbų 3:15, 19).

„Savo nuodėmes reikia išpažinti kunigui“

Joks žmogus nėra įgaliotas atleisti kito žmogaus nuodėmių. Žinoma, pasipasakojus apie savo nusižengimą kam nors kitam, palengvėja. Tačiau atleisti nuodėmę gali tik Dievas (Efeziečiams 4:32; 1 Jono 1:7, 9).

Ką tuomet Jėzus turėjo omenyje sakydamas apaštalams: „Jei jūs sakysite žmogui, kad jo nuodėmės atleistos, jos ir yra atleistos, o jei sakysite, kad neatleistos, jos nėra atleistos“? (Jono 20:23) Jis kalbėjo apie išskirtinius įgaliojimus, kuriuos apaštalai turėjo gauti tada, kai jiems bus išlieta šventoji dvasia (Jono 20:22).

Šventoji dvasia mokiniams buvo išlieta ir ypatingi įgaliojimai suteikti 33 mūsų eros metais (Apaštalų darbų 2:1–4). Šie įgaliojimai leido apaštalui Petrui pasmerkti Ananiją ir Sapfyrą už piktavališką poelgį. Jų klastą Petrui atskleidė pati šventoji dvasia. Iš jiems paskelbto nuosprendžio buvo akivaizdu, kad jų nuodėmė nėra atleista (Apaštalų darbų 5:1–11).

Ši ypatinga šventosios dvasios dovana, kaip ir kitos dovanos, pavyzdžiui, galia gydyti ir kalbėjimas kalbomis, po apaštalų mirties išnyko (1 Korintiečiams 13:8–10). Taigi šiandien joks žmogus nuodėmių atleisti negali.