2 Samuelio 16:1–23
16 Kai Dovydas perkopė per viršūnę,+ jį pasitiko Mefi Bošeto+ tarnas Ciba+ su pora pabalnotų asilų. Ant jų Ciba turėjo užkrovęs 200 duonos papločių, 100 razinų slėgtainių, 100 vasaros vaisių* slėgtainių ir didelį ąsotį vyno.+
2 „Kam visa tai?“ – paklausė karalius. „Asilai – karaliaus šeimai joti, duona ir vasaros vaisiai – karaliaus vyrams valgyti, o vynas – tyrlaukiuose nuvargusiems atsigerti“,+ – dėstė Ciba.
3 „O kur tavo šeimininko sūnus*?“+ – toliau teiravosi karalius. Ciba paaiškino: „Jis liko Jeruzalėje, sakydamas: ‘Šiandien Izraelio namai man sugrąžins mano tėvo karalystę.’“+
4 Tada karalius Cibai tarė: „Visa, kas priklauso Mefi Bošetui, nuo šiol yra tavo.“+ – „Žemai tau lenkiuosi! – dėkojo Ciba. – O kad rasčiau malonę tavo akyse, mano viešpatie karaliau!“+
5 Kai karalius Dovydas pasiekė Bahurimus, iš ten išėjo žmogus, vardu Šimis,+ Geros sūnus, tos pačios kilties kaip ir Sauliaus šeima, ir eidamas artyn šūkavo visokius prakeiksmus.+
6 Jis ėmė svaidyti akmenis į karalių Dovydą ir į visus jo tarnus, taip pat į visus kitus žmones ir į karius, stovinčius karaliui iš dešinės ir iš kairės.
7 „Nešdinkis! Nešdinkis tu, žudike! Niekše tu! – plūdosi Šimis. –
8 Jehova tau keršija už visą pralietą Sauliaus namų kraują! Tu pasisavinai iš jo karališką valdžią, bet dabar Jehova atiduoda karalystę į rankas tavo sūnui Abšalomui. Nelaimė tave užgriuvo, nes tu – žudikas!“+
9 Cerujos sūnus Abišajas+ karaliui tarė: „Kodėl šitas pastipęs šuva+ turėtų keikti mano viešpatį karalių?+ Leisk, aš eisiu ir nusuksiu jam sprandą!“+
10 Bet karalius paprieštaravo: „Tai ne jūsų reikalas,* Cerujos sūnūs!+ Jeigu Jehova jam liepė:+ ‘Keik Dovydą!’, tai tegul keikia.+ Kas gi turi teisę jam sakyti: ‘Kodėl šitaip darai?’“
11 Abišajui ir visiems savo tarnams Dovydas kalbėjo: „Mano sūnus, mano paties kūnas, kėsinasi į mano gyvybę.+ Ko tad norėti iš šio benjamino!+ Palikite jį ramybėje. Tegul mane keikia, nes Jehova jam taip liepė.
12 Gal Jehova pažvelgs į mano nelaimę,+ gal Jehova atlygins man geru už šiandieninius jo keiksmus.“+
13 Dovydas su savo žmonėmis toliau traukė keliu, o Šimis neatsilikdamas ėjo kalno šlaitu ir šūkaliojo keiksmus,+ svaidėsi akmenimis, drabstėsi žemėmis.
14 Pagaliau karalius, o su juo ir visi žmonės išvargę atėjo į vietą ir sustojo ilsėtis.
15 Tuo tarpu Abšalomas su kitais izraelitais įžengė į Jeruzalę. Su juo buvo ir Ahitofelis.+
16 Tada pas Abšalomą atėjo archas+ Hušajas,+ Dovydo draugas*. „Tegyvuoja karalius!+ Tegyvuoja karalius!“ – sveikino jis Abšalomą.
17 „Ar tai tokia tavo ištikimoji meilė draugui? – klausė jį Abšalomas. – Kodėl nėjai su savo draugu?“ –
18 „Aš palaikau tą, kurį išsirinko Jehova ir šitie va žmonės! Tą, kurį visas Izraelis išsirinko. Su juo aš ir pasiliksiu.
19 Kam gi daugiau, jei ne karaliaus sūnui, turėčiau tarnauti? Kaip tarnavau tavo tėvui, taip tarnausiu tau.“+
20 Abšalomas tada kreipėsi į Ahitofelį: „Patark, ką mums daryti.“+
21 Ahitofelis pasiūlė: „Sueik su tėvo sugulovėmis,+ kurias jis paliko rūmais rūpintis.+ Kai visas Izraelis išgirs, kad šitaip užrūstinai savo tėvą,* tavo šalininkai įgaus daugiau ryžto.“
22 Tad Abšalomui ant stogo buvo pastatyta palapinė+ ir viso Izraelio akyse+ jis suėjo su tėvo sugulovėmis.+
23 Anomis dienomis Ahitofelio+ patarimas buvo priimamas tarsi paties Dievo žodis. Ir Dovydas, ir Abšalomas didžiai vertino bet kokį Ahitofelio patarimą.
Išnašos
^ Greičiausiai turimos omenyje figos ir galbūt datulės.
^ Arba „vaikaitis“.
^ Pažod. „Kas man ir jums“.
^ Arba „patikėtinis“.
^ Pažod. „kad savo tėvui pasmirdai“.
