Jeremijo 12:1–17

  • Jeremijas skundžiasi Jehovai (1–4)

  • Jehovos atsakymas (5–17)

12  Teisus, Jehova,+ būtum, jei savo skundą tau pateikčiau,jei dėl tavo sprendimų skųsčiausi. Bet pasakyk, kodėl nedorėlių kelias sėkmingas?+ Kodėl klastūnai be rūpesčių gyvena?   Tu juos pasodinai, ir jie įsišaknijo,užaugo ir subrandino vaisių. Dažnai jų lūpos tave mini, bet jų mintyse* nėra tau vietos.+   Jehova, tu mane pažįsti,+ mane tu regi,mano širdį tiri ir matai, kad ji su tavimi.+ Atskirk juos lyg pjautinas avis,palik pjovimo dienai.   Ar ilgai dar kraštas nyksir žolė laukų turės vysti?+ Žvėrys ir paukščiai pražuvodėl jo gyventojų blogų darbų. Jie sakė: „Jis nežino mūsų ateities.“   „Jei pailsai bėgti su pėstininkais,kaip lenktyniausi su žirgais?+ Jei tik ramiame krašte saugus jautiesi,ką darysi būdamas Jordano tankynėse?   Juk netgi tavo broliai, tėvo namiškiai,tave apgaudinėja,+kelia balsus prieš tave. Jais tu nepasitikėk,jei ir gražiai kalbėtų.   Savo Namus aš palikau,+ savąjį paveldą apleidau,+savo brangiąją atidaviau jos priešams į rankas.+   Jinai, manasis paveldas, – lyg liūtas miške,prieš mane ji riaumoti pradėjo. Todėl ėmiau jos nekęsti.   Mano paveldas – lyg margas paukštis plėšrūnas,bet jį patį plėšrūs paukščiai iš visų pusių puola.+ Eikite šen, laukų žvėrys, rinkitės draugėn,ateikite ir ėskite!+ 10  Daug piemenų mano vynuogyną siaubė,+mano sklypą trypė+ir gražųjį mano lauką pavertė dykviete. 11  Dykynė iš jo beliko,visas jis išdžiūvo*,prieš mane guli nuniokotas.+ Visas kraštas apleistas,bet niekas to neima širdin.+ 12  Nuvaikščiotais takais per dykumą naikintojai atėjo –Jehovos kalavijas ryja žmones nuo vieno krašto iki kito,+ramybės nebeturi niekas. 13  Jie sėjo kviečius, bet nupjovė dygiažoles,+privargo, bet naudos jokios negavo. Sugėdyti jie bus dėl savo derliaus,mat Jehova pykčiu ant jų užsiliepsnojo.“ 14  Štai ką Jehova sako nedoriems mano kaimynams – visiems puolantiems paveldą, kurį savo tautai Izraeliui daviau nuosavybėn:+ „Išrausiu juos iš krašto+ ir iš jų tarpo išrausiu Judo namus. 15  Bet kai išrausiu, vėl jų pasigailėsiu ir kiekvieną parvesiu į savo paveldą, į savo kraštą. 16  Jeigu jie iš tikro mokysis mano tautos kelių ir mano vardu prisieks sakydami: ‘Kaip gyvas Jehova!’ – taip, kaip mokė mano tautą prisiekti Baalui, – tada jie mano tautoje klestės. 17  O tautą, kuri klausyti nenorės, išrausiu. Išrausiu ir sunaikinsiu. Tai Jehovos žodis.“+

Išnašos

Pažod. „inkstuose“.
Arba galbūt „gedi“.