Jeremijo 14:1–22
14 Štai kokį žodį apie sausrą+ Jehova perdavė Jeremijui.
2 Judas rauda,+ jo vartai išgriuvę,jie guli ant žemės ir sielvartauja,o Jeruzalėje girdisi aimanos.
3 Šeimininkai siunčia tarnus vandens.
Tie eina prie talpyklų, bet nieko neranda,grįžta indais tuščiais nešini.
Jie suglumę ir nusivylę,visi užsidengę galvas.
4 Žemė supleišėjusi,krašte nėra lietaus,+ –žemdirbiai nusiminę, vaikšto užsidengę galvas.
5 Net atsivedusi elnė palieka jauniklį,nes laukuose žolės nėra.
6 Laukiniai asilai ant plikų kalvų stoviir it šakalai šnopšdami orą gaudo.
Jų akys raibsta ėdesio ieškodamos.+
7 Nors mūsų kaltės pačios mus pasmerkia,dėl savojo vardo mus, Jehova, gelbėk.+
Daugybę kartų nusikaltome,+ne vieną sykį tau nusidėjome.
8 O Izraelio viltie! Jo gelbėtojau+ nelaimėje!
Kodėl lyg svetimas esi šiame krašte,tik pakeleivis, užsukęs nakčiai?
9 Kodėl suglumai lyg žmogus?
Kodėl, galiūnas būdamas, negelbėji?
Juk tu esi su mumis, Jehova,+tavuoju vardu vadinamės,+tad nepaliki mūsų.
10 Taip sako Jehova šiai tautai: „Jiems patinka klajoti,+ savo kojų jie nesulaiko.+ Todėl Jehovai jie nemieli,+ jų kaltę jis atsimins ir pašauks atsiskaityti už nuodėmes.“+
11 O man Jehova tarė: „Nemelsk, kad šitai tautai sektųsi.+
12 Nors pasninkauja, jų maldavimų nesiklausau,+ jų deginamosios aukos ir javų atnašos man nepatinka.+ Kalaviju, badu ir maru* juos pražudysiu.“+
13 Aš atsakiau: „Vargas man, visavaldi Jehova! Pranašai jiems kalba: ‘Kalavijo jūs nematysite, badas jūsų neištiks. Tikrą ramybę* čia jums suteiksiu.’“+
14 Jehova man tarė: „Pranašai melą mano vardu kalba.+ Jų aš nesiunčiau, nieko jiems neįsakiau ir nekalbėjau.+ Jų pranašystės – tai prasimanyti regėjimai, niekingas žyniavimas ir širdyje slypinti apgaulė.+
15 Jie kalba mano vardu, nors jų nesiunčiau, tikina, kad kalavijas ir badas krašto neužklups, todėl Jehova apie juos sako: ‘Tie pranašai patys žus nuo kalavijo ir bado.+
16 Nuo kalavijo ir bado kris ir tie, kuriems jie pranašauja, jų kūnai bus metami į Jeruzalės gatves. Nei jų pačių, nei jų žmonų, nei sūnų, nei dukterų nebus kam laidoti,+ – tokią pelnytą pražūtį jiems užtrauksiu.’+
17 Štai ką jiems sakysi:‘Tesrūva mano akys ašaromis dieną naktį, be paliovos,+juk mergelė, dukra, manoji tauta, sutriuškinta ir palaužta,+jos žaizda labai gili.
18 Kai į laukus išeinu ir pažvelgiu tolyn,žuvusius nuo kalavijo matau.+
Kai į miestą įžengiu,regiu, kaip žmones badas nukamavo.+
Ir pranašas, ir kunigas klaidžioja po kraštą, kurio nepažįsta.’“+
19 Nejaugi išsižadėjai Judo? Nejaugi Sionu bjauriesi?+
Kodėl taip stipriai smogei? Juk jau nebeatsigausime.+
Tikėjomės taikos* – deja, tuščiai,laukėm palengvėjimo – užklupo baisumai!+
20 Pripažįstame, Jehova, savo nedorumąir savo protėvių kaltę.
Taip, tau mes nusidėjome.+
21 Dėl savojo vardo neatstumki mūsų,+šlovingo savo sosto nepaniekink.
Su mumis sudarytą sandorą atsimink ir jos nesulaužyk.+
22 Argi niekingi tautų stabai gali duoti lietaus?
Argi dangus gali pats siųsti smarkią liūtį?
Visa tai tik tu darai, Jehova, mūsų Dieve.+
Mes viliamės tavimi,visa tai – tik tavo galioje.
