Jobo 14:1–22
14 Žmogus, gimęs iš moters,gyvena trumpai+ ir daug vargsta.+
2 Kaip žiedas jis pražysta ir tuoj nuvysta*,+nubėga kaip šešėlis ir pradingsta.+
3 O tu akis laikai į jį įsmeigęs,jį* atvedi teisman.+
4 Iš nešvaraus ar gali kilt švarus?+
Tikrai negali.
5 Jo dienos nustatytos,jo mėnesių skaičius tavo žinioje.
Tu nubrėžei jam ribą, ir jis niekaip jos neperžengs.+
6 Tad nugręžk savo žvilgsnį ir leisk jam atsikvėpti,kol tarsi samdinys užbaigs dienos darbą.+
7 Net ir medis turi vilties.
Nukirstas jis ataugs,leis naujas atžalas.
8 Nors jo šaknis žemėje pasensta,nors kelmas dulkėse apmiršta,
9 nuo vandens kvapo jis atželia,lyg sodinukas leidžia šakeles.
10 O žmogus numiršta ir bejėgis guli.
Kai paskutinįkart atsikvepia, kur jis tada?+
11 Kaip vandenys iš jūros išgaruoja,kaip upė nusenka ir išdžiūsta,
12 taip ir žmogus – atgula ir nebesikelia.+
Kol nepranyks dangus, tol jis nepabus,tol iš miego nebus pažadintas.+
13 O kad kape* mane paslėptum,+kad laikytum slaptoje, kol praeis tavo pyktis,ir, nustatęs man laiką, mane atsimintum!+
14 Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?+
Visas savo prievolės dienas aš lauksiu,kol ateis man išvadavimas.+
15 Tu pašauksi ir aš atsiliepsiu.+
Tu juk ilgėsiesi savo rankų kūrinio.
16 Tačiau dabar skaičiuoji kiekvieną mano žingsnį,žiūri tik į mano nuodėmę.
17 Mano nusižengimas užantspauduotas maišelyje,mano kaltę tu klijais esi užtvirtinęs.
18 Kaip kalnas suskeldėja ir suyra,kaip uola pajuda iš savo vietos,
19 kaip vanduo pagraužia akmenisir jo srautai išplauna žemės dirvą,taip tu sužlugdai mirtingojo viltį.
20 Tu visada prieš jį laimi, ir jis pražūva,+sujauki jo veidą* ir šalin jį paveji.
21 Jeigu jo sūnūs gerbiami, jis to nežino,jeigu niekinami, jis to nenumano.+
22 Skauda jam tik tol, kol gyvas,ir liūdna tik tol, kol gyvena.“
