Jobo 37:1–24

  • Gamtos jėgos byloja apie Dievo didybę (1–24)

    • Dievas nutraukia žmogaus užsiėmimą (7)

    • „Pamąstyk apie didingus Dievo darbus“ (14)

    • Ne žmogui suvokti Visagalį (23)

    • Nedera laikyti savęs išmintingu (24)

37  Dėl to man daužosi širdis,krūtinėj smarkiai plaka.   Tik paklausykit jo griausmingo balso,dundesio, iš lūpų jo atsklindančio!   Per visą dangų Dievas jį paleidžia,lig žemės pakraščių žaibus nusviedžia.+   Tada kažkas lyg suriaumoja –balsu galingu jis sugriaudžia,+ir kol jo balsas dunda, žaibams jis duoda valią.   Griausmingas Dievo balsas+ kelia nuostabą,suvokt negalime didžių darbų, kuriuos jis daro.+   Štai sniegui sako: ‘Krisk į žemę!’,+liūtingam lietui: ‘Smarkiai pliaupk!’,+   ir taip nutraukia jis žmogaus užsiėmimą*,idant mirtingasis apie jo darbus sužinotų.   Po urvus žvėrys išsislapstoir tūno savo guoliuose.   Iš savo kambario išpuola vėtra,+su šiaurės vėjais plūsta šaltis.+ 10  Vos Dievas pūsteli, tuoj užsitraukia ledas,+užšąla vandenų platybės.+ 11  Jis debesis drėgmės pritvenkiair pažeria juose žaibų.+ 12  Jie plaukia ten, kur jis pakreipia,ir visa, kas jo įsakyta, žemėj vykdo.+ 13  Juos siunčia ir norėdamas ką nors nubausti,+ ir laukus pagirdyt,ir meilę ištikimą kam parodyt.+ 14  Klausykis, Jobai,stabtelk, pamąstyk apie didingus Dievo darbus.+ 15  Ar išmanai, kaip Dievas debesis suvaldoir kaip iš debesies paleidžia žaibą? 16  Ir kaip yra, kad kybo debesys danguj, – ar išmanai?+ Juk visa tai – darbai nuostabūs Visažinio.+ 17  Kodėl įkaista tavo apdaras,kai žemė tyli, vėjui iš pietų pakilus?+ 18  Ar jam galėtumei padėt išploti dangų,+nukaldinti, kad būtų tvirtas tartum veidrodis? 19  Patark, ką jam turėtume kalbėti. Nežinome, ką jam sakyt, nes esam tamsoje. 20  Gal jam bus pranešta, kad aš prabilti noriu? O gal kas nors pasakė ką svarbaus, ką perduot jam vertėtų?+ 21  Nemato žmonės saulės,nors danguje ji šviečia,kol vėjas nepraskrieja, kol neišsklaido debesų. 22  Iš šiaurės aukso spindesys ateinair Dievo prakilnybė+ kvapą gniaužia. 23  Ne mums suvokti Visagalį.+ Nors ir labai galingas,+nei savo teisingumo,+ nei teisumo didžio+ jis nepamina. 24  Tad žmonės turi pagarbiai bijoti Dievo.+ O kas įsivaizduoja esąs išmintingas, jo palankumo nepelnys.“+

Išnašos

Pažod. „ranką kiekvieno žmogaus jis užantspauduoja“.