Jono 17:1–26
17 Baigęs tai kalbėti, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Tėve, atėjo metas. Pašlovink savo Sūnų, kad Sūnus pašlovintų tave.+
2 Tu suteikei jam valdžią visiems žmonėms,+ kad jis suteiktų amžiną gyvenimą+ visiems, kuriuos esi jam davęs.+
3 O amžinai gyventi+ – tai pažinti* tave, vienintelį tikrąjį Dievą,+ ir tavo siųstąjį, Jėzų Kristų.+
4 Aš pašlovinau tave žemėje+ – atlikau darbą, kurį buvai man pavedęs.+
5 Taigi dabar, Tėve, pašlovink mane savo akivaizdoje ta šlove, kurią šalia tavęs turėjau dar prieš atsirandant pasauliui.+
6 Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio.+ Jie buvo tavo, tu davei juos man ir jie laikėsi tavo žodžio.
7 Dabar jie supranta, kad visa, ką man davei, yra iš tavęs,
8 nes žodžius, kuriuos man davei, aš perdaviau jiems.+ Jie priėmė juos ir išties suprato, kad atėjau tavo vardu,+ ir įtikėjo, kad tu mane siuntei.+
9 Aš prašau dėl jų. Ne dėl pasaulio prašau, o dėl tų, kuriuos esi man davęs, nes jie yra tavo;
10 visa, kas mano, yra tavo, ir kas tavo – mano,+ ir aš esu pašlovintas tarp jų.
11 Aš jau nebesu pasaulyje, o jie yra pasaulyje.+ Aš ateinu pas tave. Šventasis Tėve, sergėk juos+ dėl savo vardo, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes.+
12 Kai buvau su jais, aš pats juos sergėjau+ dėl tavo vardo, kurį esi man davęs, ir juos išsaugojau. Nė vienas iš jų nepražuvo,+ išskyrus pražūties sūnų,+ kad išsipildytų Raštų žodžiai.+
13 O dabar aš einu pas tave. Ir kol tebesu pasaulyje, sakau visa tai, kad jie būtų kupini manojo džiaugsmo.+
14 Aš jiems perdaviau tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie nepriklauso pasauliui,+ kaip ir aš nepriklausau pasauliui.
15 Aš neprašau, kad paimtum juos iš pasaulio, – prašau, kad sergėtum juos nuo piktojo.+
16 Jie nepriklauso pasauliui,+ kaip ir aš nepriklausau pasauliui.+
17 Pašventink juos tiesa!+ Tavo žodis yra tiesa.+
18 Kaip tu siuntei mane į pasaulį, taip ir aš siunčiau juos į pasaulį.+
19 Ir dėl jų aš sergiu savo šventumą, kad ir jie būtų pašventinti – pašventinti tiesa.
20 Prašau ne tik dėl jų, bet ir dėl tų, kurie per jų žodį mane įtiki, –
21 kad jie visi būtų viena,+ kaip tu, Tėve, su manimi ir aš su tavimi esame viena.+ Taip pat tebūna jie viena su mumis, idant pasaulis tikėtų, kad tu mane siuntei.
22 Ir aš suteikiau jiems šlovę, kurią tu esi man suteikęs, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena.+
23 Aš esu viena su jais ir tu esi viena su manimi, idant jie būtų tobulai suvienyti ir pasaulis žinotų, kad tu mane siuntei ir kad myli juos taip, kaip myli mane.
24 Tėve, aš noriu, kad tie, kuriuos esi man davęs, būtų su manimi ten, kur būsiu aš,+ – kad jie matytų manąją šlovę, kurią esi man suteikęs, mat tu mylėjai mane dar prieš pasaulio užgimimą.+
25 Teisusis Tėve, išties pasaulis tavęs nepažįsta,+ o aš tave pažįstu,+ ir šitie supranta, kad tu mane siuntei.
26 Aš apreiškiau jiems tavo vardą ir dar apreikšiu,+ kad juose būtų meilė, kuria mane mylėjai, ir kad aš ir jie būtume viena.“+
Išnašos
^ Čia pavartota gr. veiksmažodžio ginosko forma nurodo ne baigtinį, o tęstinį veiksmą.
