Psalmynas 106:1–48

  • Izraeliui stinga dėkingumo

    • „Greitai Dievo darbus jie pamiršo“ (13)

    • Dievo šlovę iškeitė į jaučio atvaizdą (19, 20)

    • Jie netikėjo Dievo pažadu (24)

    • Jie garbino Baalą (28)

    • Vaikus aukojo demonams (37)

106  Šlovinkite Jahą!* Dėkokite Jehovai, nes jis geras,+nes jo ištikimoji meilė amžina.+   Kas gali apsakyt Jehovos galią,išpasakoti jo šlovingus darbus?+   Laimingi tie, kas elgiasi teisingaiir visad daro, kas teisu!+   Atmink mane, Jehova, kai darysi gera savo tautai,+apsaugok, kai savuosius gelbėsi,   kad aš patirčiau, koks tu geras savo išrinktiesiems,+kad su tauta tavąja džiaugčiausi,kad tavimi didžiuočiausi drauge su tavo paveldu.   Mes nusidėjom, kaip ir mūsų protėviai,+mes nusikaltom, darėm, kas nedora.+   Nepaisė* mūsų protėviai stebuklų, kuriuos parodei Egipte. Užmiršę tavo didžią ištikimą meilę,prie jūros, Raudonosios jūros, jie maištavo.+   Bet Dievas dėlei savo vardo juos išgelbėjo+ir taip apreiškė savo galią.+   Išdžiūvo Raudonoji jūra jam įsakius. Jis per gelmes juos pervedė lyg per dykynę,+ 10  išgelbėjo juos iš skriaudėjo rankų,+iš priešo rankų išvadavo.+ 11  O tuos engėjus vandenys užliejo,nė vieno nepaliko gyvo.+ 12  Tada jo pažadu jie patikėjo+ir gyrių jam giedojo.+ 13  Bet greitai Dievo darbus jie pamiršo,+nurodymų jo nebelaukė. 14  Jie savo įgeidžiams pasidavė dykumoje,+kantrybę Dievo tyruose mėgino.+ 15  Jis davė, ko jie reikalavo,bet veikiai siuntė pragaištingą ligą.+ 16  Stovykloje jie ėmė pavydėti Mozeiir Aaronui,+ šventam Jehovos žmogui.+ 17  Už tai Dataną žemė atsivėrusi prarijo,palaidojo visus, kurie prie Abiramo buvo prisidėję.+ 18  Tarp jų įsiplieskė ugnis,sudegino nedorėlius liepsna.+ 19  O prie Horebo buvo pasidirbę veršįir stabą nusiliedinę jam lenkėsi.+ 20  Jie Dievo* šlovę iškeitėį atvaizdą žolėdžio jaučio+ – 21  užmiršo Dievą,+ savo Gelbėtoją,kuris padarė Egipte didžių dalykų,+ 22  padarė Chamo žemėj įstabių darbų,+bauginančių ženklų prie Raudonosios jūros.+ 23  Jis būtų juos kaipmat pražudęs,tačiau jo išrinktasis Mozė juos užstojo*,jo pražūtingą įniršį numaldė.+ 24  Jie kraštą puikųjį paniekino+ir pažadu jo netikėjo,+ 25  murmėjo savo palapinėse,+Jehovos balso nesiklausė.+ 26  Tada pakėlęs ranką jis prisiekė,kad išguldys juos dykumoj,+ 27  kad tarp tautų pražus jų palikuoniai,kad bus jie išblaškyti po visus kraštus.+ 28  Peoro Baalą jie garbino,*+valgė mirusiems aukojamas aukas*. 29  Savo darbais jie pykdė Dievą,+kol žmones ėmė skinti maras.+ 30  Bet Finehasas stojo vykdyt teisingumoir maras siautėti paliovė.+ 31  Už tai per amžius jis bus laikomas teisiuoju,per kartų kartas.+ 32  Jie pykdė Dievą prie Meribos* vandenų,per juos ir Mozė nukentėjo.+ 33  Jie taip apkartino jam dvasią,kad ėmė jis šnekėt neapgalvotai.+ 34  Neišnaikino jie tautų,+kaip buvo Jehova įsakęs,+ 35  su kitataučiais susidėjo+ir elgėsi taip pat kaip jie+ – 36  stabus jų ėmė garbinti,+o tie jiems tapo spąstais.+ 37  Ir jie aukojo savo sūnus,savo dukteris piktosioms dvasioms,+ 38  nekaltą kraują liejo,+sūnų ir dukterų jie liejo kraują –vaikus stabams aukojo Kanaano,+ir kraštas buvo suteptas krauju. 39  Jų nedori darbai juos suteršė,jie elgėsi kaip paleistuviai*.+ 40  Užsidegė Jehovos pyktis ant savos tautos,jis ėmė savo paveldu bjaurėtis, 41  todėl ne kartą įdavė juos kitataučiams į rankas+ –atidavė valdyti tiems, kurie jų nekentė.+ 42  Juos priešai engė,jie buvo pavergėjų valioj. 43  Jis gelbėjo juos daugel sykių,+bet jie vis tiek maištavo, jo neklausė,+per savo nuodėmes žemai nupuolė.+ 44  Tačiau matydamas jų vargą+jis atsiliepdavo į jų pagalbos šauksmą+ 45  ir, savo sandorą jų labui prisiminęs,iš savo didelio gerumo* jų pasigailėdavo.+ 46  Jis duodavo jiems gailesčio sulauktinet iš pavergėjų.+ 47  Gelbėk mus, Jehova, mūsų Dieve,+surankiok iš tautų!+ Tada dėkosime šventajam tavo varduiir šlovinsim tave džiaugsmingai.+ 48  Šlovė Jehovai, Izraelio Dievui,per amžių amžius!+ Visa tauta tesako: „Amen!“* Šlovinkite Jahą!

Išnašos

Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „Nesuvokė“.
Pažod. „mano“.
Pažod. „stojo į spragą prieš jį“.
Arba „Prie Peoro Baalo jie prijunko“.
Turimas omenyje aukojimas mirusiems žmonėms arba negyviems dievams.
Išvertus – „barnis“, „vaidas“.
Turimas omenyje svetimų dievų garbinimas.
Arba „iš savo didžios ištikimosios meilės“.
Arba „Tebūnie!“