Psalmynas 69:1–36
Vadovui. „Lelijų“ melodija. Dovydo.
69 Gelbėk, Dieve, nes mano gyvastį tuoj vandenys paglemš!+
2 Aš įklimpau į gilų liūną, nėra kur kojoms atsiremti,+į vandenų gilybę patekauir nunešė mane srovė.+
3 Nebeturiu jėgų pagalbos šauktis,+gerklė užkimo,pailso akys Dievo savojo belaukiant.+
4 Tokių, kurie be priežasties manęs nekenčia,+yra daugiau nei ant galvos plaukų.
Kiek daug turiu klastingų priešų,linkinčių mirties!
Aš priverstas grąžinti, ko nesu pavogęs.
5 Mano kvailystę, Dieve, tu žinai,kaltė manoji nuo tavęs nepaslėpta.
6 Tegul netenka per mane iš gėdos rausti tiems, kas deda viltis į tave,o Visavaldi, kareivijų Viešpatie Jehova!
Ir ieškantiems tavęs tegul netenka per mane pažeminimo kęsti,Izraelio Dieve!
7 Juk dėl tavęs aš užgauliojamas+ir mano veidą dengia negarbė.+
8 Aš savo broliams svetimas tapau,aš nebesavas savo motinos sūnums.+
9 Uolumas dėl tavo Namų mane sugraužė,+ant manęs krinta tave užgauliojančių užgaulės.+
10 Kai nusižeminęs pasninkavau,*mane jie užgauliojo.
11 Vietoj drabužio ašutinę kai vilkėjau,jiems priežodžiu tapau.
12 Kas sėdi miesto vartuose, mane apšnekinėja,girtuokliai stūgauja apie mane dainas.
13 Tad kol yra malonės metas,tave, Jehova, tepasiekia mano maldos.+
Ir dėl didžios ištikimosios meilės, Dieve, atsiliepk,nes tu – tikrasis gelbėtojas.+
14 Ištrauk mane iš klampynės,kad joje nenuskęsčiau,vaduok nuo tų, kurie manęs nekenčia,iš vandenų gilių ištrauk.+
15 Neleiski, kad srovė mane nuneštų,+kad gelmės pasiglemžtų,neleiski, kad mane prarijęs šulinys* savo nasrus užčiauptų.+
16 Ir atsiliepki man, Jehova, nes gera tava ištikimoji meilė,+atsigręžki į mane, nes tu apstus gailestingumo.+
17 Neslėpki savo veido – aš tavo tarnas!+
Nedelski atsiliepti, nes man labai sunku.+
18 Ateik ir išvaduok,išpirk mane iš priešų.
19 Juk žinai, kaip užgaulioja, žemina ir niekina mane,+ir visus mano priešus matai.
20 Nuo užgaulių širdis mano plyšo – nepagydoma mano žaizda*.
Užuojautos laukiau, bet nesulaukiau,+paguodos ieškojau, bet neradau.+
21 Vietoj valgio jie davė nuodų*,+kai troškau, pasiūlė man acto.+
22 Tegul spąstais jiems tampa jų pačių stalas,jų gerovė – žabangais.+
23 Teaptemsta jiems akys, kad nematytų,tenesiliauja drebėti jiems kojos*.
24 Išliek ant jų savo pyktį,tavo degantis įniršis juos tepasiekia.+
25 Jų stovykla tebūna apleista,jų palapinėse tenegyvena niekas.+
26 Juk tą, kurį tu užgavai, jie persekioja,ir tų, kuriuos tu sužeidei, kančias vis apšneka.
27 Tad kaltę ant kaltės jiems krauk,teisumo tavojo jie tenegauna nė dalies!
28 Ištrink juos iš gyvųjų* knygos,+tenebus jie tarp teisiųjų įrašyti.+
29 O aš suvargęs, aš kenčiu,+tad, Dieve, gelbėk ir globok mane!
30 Giedosiu gyrių Dievo vardui,jį aukštinsiu ir jam dėkosiu.
31 Jehovai tai patiks labiau nei jaučiai,labiau negu raguotieji jautukai skeltanagiai.+
32 Romieji tai matys ir džiaugsis.
Tad, ieškantieji Dievo, teatgyja jūsų širdys!
33 Juk Jehova vargšus išklauso.+
Savųjų, esančių nelaisvėje, jis nepaniekins.+
34 Tegul jį šlovina dangus ir žemė,+jūros ir visa, kas tik knibžda jų vandenyse,
35 nes Dievas išgelbės Sioną,+Judo miestus atstatys.
Jie ten gyvens, tą kraštą užvaldys.
36 Jį paveldės jo tarnų palikuoniai+ir mylintys jo vardą+ ten gyvens.
Išnašos
^ Arba galbūt „Kai verkiau ir pasninkavau“.
^ Arba „mane prarijusi duobė“.
^ Arba „neviltis mane apėmė“.
^ Arba „nuodingo augalo“.
^ Pažod. „strėnos“.
^ Arba „iš gyvenimo“.
