Antras skyrius

Danieliaus knygos teismas

1, 2. Kaip yra kaltinama Danieliaus knyga ir kodėl, tavo manymu, svarbu atsižvelgti į gynybos įrodymus?

ĮSIVAIZDUOK dalyvaująs svarbiame teisme. Žmogus kaltinamas sukčiavimu. Prokuroras atkakliai tvirtina, kad tas asmuo nusižengė. Tačiau kaltinamasis nuo seno turi gerą reputaciją. Argi nerūpėtų išklausyti gynybos įrodymų?

² Taip yra ir su bibline Danieliaus knyga. Jos rašytojas garsėjo dorybe. Knyga, pavadinta jo vardu, didžiai gerbiama jau tūkstančius metų. Ji pati byloja esanti istorinis dokumentas, surašytas Danieliaus, hebrajų pranašo, gyvenusio septintajame ir šeštajame amžiuje p. m. e. Tiksli Biblijos chronologija rodo, jog šioje knygoje aprašomas apytikriai 618—536 metų p. m. e. tarpsnis, ir kaip tik tada ji buvo užbaigta. Bet knygai pareiškiami kaltinimai. Kai kurios enciklopedijos ir žinynai užsimena arba tiesiog teigia, kad ji melaginga.

3. Kas enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica sakoma apie Danieliaus knygos autentiškumą?

³ Pavyzdžiui, The New Encyclopædia Britannica pripažįsta, jog pirmiau Danieliaus knyga „apskritai buvo laikoma tikslia istorija, tikromis pranašystėmis“. Vis dėlto Britannica teigia, kad Danieliaus knyga iš tikrųjų „buvo parašyta vėliau, tautinės krizės laikotarpiu, kai žydai kentė žiaurų persekiojimą viešpataujant [Sirijos karaliui] Antiochui IV Epifanui“. Enciklopedija knygą datuoja 167—164 metais p. m. e. To paties  šaltinio tvirtinimu, Danieliaus knygos rašytojas nepranašauja ateities, o tiesiog išdėsto „ankstesnius įvykius kaip būsimų dalykų pranašystes“.

4. Kada imta kritikuoti Danieliaus knygą ir kas pakurstė tokią kritiką pastaraisiais amžiais?

⁴ Iš kur kyla tokios mintys? Danieliaus knygos kritika nėra nauja. Jos pradininkas — trečiojo m. e. amžiaus filosofas Porfirijas. Kaip ir daugeliui Romos imperijos gyventojų, jam krikščionybės įtaka rodėsi grėsminga. „Naujos“ religijos šaknims pakirsti jis parašė 15 veikalų. Dvyliktuoju užsipuolė Danieliaus knygą. Porfirijas paskelbė ją klastote, sufabrikuota kažkokio žydo antrajame amžiuje p. m. e. Panašių antpuolių būta XVIII ir XIX amžiuje. Istorinės kritikos šalininkų bei racionalistų požiūriu, pranašystė — išankstinis įvykių numatymas — nėra įmanoma. Danielius pasidarė mėgiamas taikinys. Jis su savo knyga iš esmės buvo patrauktas į teismą. Kritikai tvirtino turį gausių įrodymų, kad knygą parašė ne Danielius ir ne žydų tremties metais Babilone, o kažkas kitas po kelių šimtmečių. * Imta pulti taip aršiai, kad vienas rašytojas net išleido ginamąją knygą Daniel in the Critics’ Den (Danielius kritikų narve).

5. Kodėl svarbus Danieliaus knygos autentiškumo klausimas?

⁵ Ar kritikų tvirtinimai pagrįsti? O gal įrodymai palaiko gynybos argumentus? Čia daug kas pakimba ant plauko: ne tik senovinės knygos geras vardas, bet  ir mūsų ateitis. Jeigu Danieliaus knyga yra apgavystė, jos pažadai dėl žmonijos ateities — tušti žodžiai. Tačiau jei pranašystės neišgalvotos, tu tikrai norėsi sužinoti, kuo jos reikšmingos mums šiandieną. Turėdami tai omenyje, ištirkime kai kuriuos antpuolius prieš Danieliaus knygą.

6. Kaip kartais peikiama Danieliaus knygoje išpasakota istorija?

⁶ Štai kaltinimas, mestas The Encyclopedia Americana: Danieliaus knygoje „daugelis ankstesnio laikmečio [pavyzdžiui, Babilono tremties] istorinių detalių labai iškraipytos“. Nejaugi? Apsvarstykime paeiliui tris tariamas klaidas.

TRŪKSTAMAS MONARCHAS

7. a) Kodėl Danieliaus minimas Belšacaras ilgai buvo parankus argumentas Biblijos kritikams? b) Kaip pasikeitė požiūris, kad Belšacaras tėra išgalvotas veikėjas?

⁷ Danielius rašė, kad Babilono miestas žlugo karaliaujant Belšacarui, Nebukadnecaro „sūnui“ (Danieliaus 5:1, 11, 18, 22, 30). Kritikai ilgai puolė šį teiginį, nes Belšacaro vardo nerado niekur kitur, tik Biblijoje. O paskutiniu Babilono karaliumi senieji istorikai laikė Nabonidą, Nebukadnecaro įpėdinį. Užtat 1850 metais Ferdinandas Hitcigas pareiškė, jog Belšacaras — tai tikriausiai rašytojo pramanas. Ar Hitcigo nuomonė neatrodo kiek neapgalvota? Pagaliau jei žinių apie šį karalių neturėtume — ypač iš laikmečio, kuris istoriniuose dokumentuose, reikia pripažinti, menkai tenušviečiamas, — ar būtume įtikinti, jog jis niekada negyveno? Šiaip ar taip, 1854 metais Babilonijos teritorijoje, senovinio Ūro miesto griuvėsiuose (dabar pietinis Irakas), buvo atkasta nedidelių molinių cilindrų. Tuose dantiraščiu rašytuose karaliaus  Nabonido dokumentuose yra ir malda už „Belšarusūrą, mano vyriausiąjį sūnų“. Net kritikams teko pripažinti: tai Danieliaus knygoje minimas Belšacaras.

8. Kaip pasitvirtino Danieliaus žodžiai apie Belšacarą — viešpataujantį karalių?

⁸ Tačiau kritikams to nepakako. „Tai nieko neįrodo“, — rašė vienas, pavarde H. F. Tolbotas. Jo teigimu, cilindre paminėtas sūnus galėjo būti vaikelis, o Danielius jį vaizduoja viešpataujančiu karaliumi. Paskelbus Tolboto pastabas, kaip tik po metų buvo atkasta daugiau dantiraščio lentelių. Jose užsimenama apie Belšacaro sekretorius bei namų ūkio darbininkus. Toli gražu ne vaikas! Galiausiai viską išaiškino kitos lentelės: jose pranešama, kad kartais Nabonido kelerius metus nebūdavo Babilone. Dar nurodoma, jog tuomet jis „patikėdavo karaliaus valdžią“ savo vyriausiajam sūnui (Belšacarui). Kitaip tariant, Belšacaras tada būdavo karalius — bendravaldis su tėvu. *

9. a) Ką Danielius galbūt turėjo omenyje, Belšacarą vadindamas Nebukadnecaro sūnumi? b) Kodėl kritikai klysta teigdami, kad Danielius nė neužsiminė apie Nabonidą?

⁹ Vis dar nepatenkinti, kai kurie kritikai priekaištauja, kad Belšacaras Biblijoje vadinamas ne Nabonido, o Nebukadnecaro sūnumi. Kai kurie tvirtina, jog Danielius nė neužsiminė apie Nabonidą. Tačiau, viską ištyrus, šių dviejų prieštarų nelieka. Nabonidas, rodos, vedė Nebukadnecaro dukterį. Vadinasi, Belšacaras buvo Nebukadnecaro vaikaitis. Nei hebrajų, nei aramėjų kalbose nėra žodžių „senelis“ ir „vaikaitis“;  „sūnus“ gali reikšti „vaikaitis“ ar net „palikuonis“. (Palygink Mato 1:1.) Iš tiesų Biblija leidžia Belšacarą laikyti Nabonido sūnumi. Nugąsdintas grėsmingų žodžių, sienoje parašytų ranka, Belšacaras iš nevilties pasiūlo trečią vietą karalystėje tam, kuris juos iššifruos (Danieliaus 5:7). Kodėl trečią, o ne antrą? Pasiūlymas rodo, kad pirmą ir antrą vietą kai kas jau yra užėmę. Būtent Nabonidas ir jo sūnus Belšacaras.

10. Kodėl apie Babilono monarchiją Danielius pasakoja detaliau negu kiti senovės istorikai?

¹⁰ Tad nors Danielius mini Belšacarą, tai nėra „labai iškraipyta“ istorija. Priešingai, Danielius — kad ir nerašęs Babilono istorijos — su Babilono monarchija mus supažindina detaliau negu tokie pasaulietiniai senovės istorikai kaip Herodotas, Ksenofontas ir Berosas. Kaip Danieliui pavyko surašyti jų praleistus faktus? Na, jis buvo Babilone. Jo knyga yra įvykių liudininko, o ne paskesnių amžių apsišaukėlio veikalas.

KAS BUVO DARIJUS MEDAS?

11. Kas, anot Danieliaus, buvo Darijus Medas, tačiau ką apie jį sako kiti?

¹¹ Danielius praneša, kad, įveikus Babiloną, ėmė valdyti karalius, vardu „Darijus Medas“ (Danieliaus 5:31). Darijaus Medo dar nerasta paminėto pasaulietiniuose ir archeologiniuose šaltiniuose. Todėl The New Encyclopædia Britannica pareiškia, jog šitas Darijus yra „išgalvotas veikėjas“.

12. a) Kodėl Biblijos kritikams reikėtų būti atsargesniems ir kategoriškai neneigti Darijaus Medo buvimo? b) Kas galėjo būti vadinamas Darijumi Medu ir kokie duomenys tai liudija?

¹² Kai kurie mokslininkai atsargesni. Juk kadaise kritikai ir Belšacarą vadino „išgalvotu“. Be abejonės, su Darijumi viskas išsispręs panašiai. Iš dantiraščio  lentelių jau paaiškėjo, kad Kyras Persas neprisiėmė „Babilono karaliaus“ titulo tuoj po pergalės. Vienas tyrinėtojas iškelia prielaidą: „‛Babilono karaliumi’ buvo tituluotas Kyro vasalas, ne pats Kyras.“ Gal „Darijus“ buvo valdovo laipsnis, arba titulas, suteiktas aukštam Medijos pareigūnui, atsakingam už Babiloną? Kai kas spėja, kad Darijus — tai vyras, vardu Gubaruvas. Kyras padarė Gubaruvą Babilono vietininku, ir pasaulietiniai dokumentai patvirtina, jog šis turėjo didelę valdžią. Vienos dantiraščio lentelės duomenimis, Gubaruvas paskyrė Babilono valdytojus. Įdomu: Danielius pažymi, kad Darijus paskyrė 120 satrapų valdyti Babilono karalystę (Danieliaus 6:1).

13. Kodėl, iš visko sprendžiant, Darijus Medas minimas Danieliaus knygoje, o pasaulietiniuose dokumentuose — ne?

¹³ Galbūt po kurio laiko turėsime tikslesnių žinių apie šio karaliaus tapatybę. Nors archeologija tarytum nutyli ją, nėra jokio pagrindo Darijų vadinti „išgalvotu“, juoba atmesti visą Danieliaus knygą kaip apgavystę. Kur kas protingiau Danieliaus pasakojimą laikyti viską mačiusio žmogaus liudijimu, detalesniu už išlikusius pasaulietinius dokumentus.

JEHOJAKIMO VIEŠPATAVIMAS

14. Kodėl tarp Danieliaus ir Jeremijo nėra jokios prieštaros dėl karaliaus Jehojakimo valdymo metų?

¹⁴ Danieliaus 1:1 skaitome: „Trečiaisiais Judo karaliaus Jehojakimo valdymo metais Babilono karalius Nebukadnezaras atžygiavo į Jeruzalę ir ją apgulė.“ Kritikai užsipuola šią Rašto eilutę, nes iš pažiūros ji nesiderina su Jeremijo žodžiais, kad ketvirtieji Jehojakimo metai buvo pirmieji Nebukadnecaro metai (Jeremijo 25:1; 46:2). Gal Danielius prieštaravo Jeremijui?  Tereikia daugiau žinių ir tuoj viskas išaiškėja. Pirmiausia Jehojakimą karaliumi — Egipto valdovo marionete padarė faraonas Nekojas (628 m. p. m. e.). Tai įvyko maždaug trejais metais anksčiau, negu Nebukadnecaras paveldėjo Babilono sostą iš tėvo (624 m. p. m. e.). Netrukus (620 m. p. m. e.) Nebukadnecaras užėmė Judą ir padarė Jehojakimą Babilono vasalu (2 Karalių 23:34; 24:1). Žydui, gyvenančiam Babilone, Jehojakimo „tretieji metai“ buvo treti šio karaliaus — Babilono vasalo metai. Danielius rašė būtent taip. O Jeremijas skaičiavo kaip Jeruzalės žydai. Tad, jo požiūriu, Jehojakimo karaliavimas prasidėjo nuo faraono Nekojo intervencijos.

15. Kodėl užsipulti Danieliaus 1:1 nurodytus metus yra silpnas argumentas?

¹⁵ Iš tiesų tariamoji prieštara tik dar sykį įrodo, kad knygą Danielius parašė gyvendamas Babilone tarp kitų žydų tremtinių. Minėtasis argumentas prieš Danieliaus knygą dar kai kuo ydingas. Prisiminkime, kad jos rašytojas tikrai skaitė Jeremijo knygą ir net rėmėsi ja (Danieliaus 9:2). Jeigu jis būtų buvęs gudrus klastotojas, kaip tvirtina kritikai, ar būtų drįsęs prieštarauti tokiam gerbiamam dokumentui — Jeremijo raštams — pačioje pirmoje savo knygos eilutėje? Žinoma, ne!

REIKŠMINGOS DETALĖS

16, 17. Kokie archeologijos atradimai patvirtina Danieliaus žodžius, kad a) Nebukadnecaras pastatė stabą garbinti visiems žmonėms? b) Nebukadnecaras puikavosi savaisiais Babilono statybų projektais?

¹⁶ Panagrinėję kritiką, pereikime prie iškalbingų faktų. Aptarkime kai kurias kitas Danieliaus knygos detales, liudijančias, kad rašytojas gyveno savo aprašytaisiais laikais.

 ¹⁷ Danielius apie senovės Babiloną žinojo net smulkmenas — tai neabejotinai rodo jo pasakojimą esant autentišką. Pavyzdžiui, Danieliaus 3:1-6 pranešama, jog Nebukadnecaras pastatė milžinišką statulą garbinti visiems žmonėms. Archeologai turi ir kitų duomenų, kad šis monarchas skatino savo liaudį daugiau dalyvauti tautinėse bei religinėse apeigose. Danielius taip pat rašo apie Nebukadnecaro puikavimąsi daugybe statybos projektų (Danieliaus 4:27 [4:30]). Tik neseniai archeologai patvirtino, kad daugelis Babilono statybų iš tiesų buvo Nebukadnecaro sumanytos. O dėl puikavimosi — nagi, tas vyras net savo vardą įspaudavo plytose! Danieliaus kritikai negali paaiškinti, iš kur tariamasis Makabiejų tarpsnio (167—163 m. p. m. e.) klastotojas žinojo apie tokias  statybas maždaug po keturių šimtmečių ir gerokai anksčiau, negu archeologai viską iškėlė aikštėn.

18. Kiek tikslus yra Danieliaus pasakojimas apie skirtingas Babilono ir Persijos bausmes?

¹⁸ Danieliaus knyga taip pat atskleidžia esminius skirtumus tarp Babilono ir Medijos bei Persijos įstatymų. Pavyzdžiui, trys Danieliaus draugai, atsisakę paklusti karaliaus įsakymui, pagal Babilono įstatymą buvo įmesti į liepsnojančią krosnį. Po kelių dešimtmečių Danielius, dėl savo sąžinės nepaklusęs Persijos įstatymui, buvo įmestas į liūtų duobę (Danieliaus 3:6; 6:7-9). Kai kurie stengėsi nuneigti pasakojimą apie liepsnojančią krosnį kaip legendą, bet viename archeologų rastame laiške iš senovės Babilono konkrečiai minima tokia bausmė. O medai ir persai ugnį  laikė šventa. Užtat jie griebėsi kitokių siaubingų bausmių. Ir liūtų duobė nė kiek nestebina.

19. Kokį skirtumą tarp Babilono ir Medijos bei Persijos teisinių sistemų atskleidžia Danieliaus knyga?

¹⁹ Pasimato dar vienas skirtumas. Danielius kalba, kad Nebukadnecaras panorėjęs galėjo išleisti ir pakeisti įstatymus. O Darijus niekaip negalėjo pakeisti ‛medų ir persų įstatymų’ — netgi savo paties išleistųjų! (Danieliaus 2:5, 6, 24, 46-49; 3:10, 11, 29; 6:13-17) Pasak istoriko Džono K. Vitkombo, „senovės istorija įrodo šį skirtumą tarp Babilono, kur įstatymas buvo pavaldus karaliui, ir Medijos bei Persijos, kur karalius buvo pavaldus įstatymui“.

20. Kokios Belšacaro puotos detalės rodo, kad pats Danielius išmanė apie Babilono papročius?

²⁰ Danieliaus knygos 5-ajame skyriuje įspūdingai  gan smulkiai aprašyta Belšacaro puota. Pirmiausia, matyt, buvo nerūpestingai užkandžiaujama ir daug geriama, nes vynas paminėtas kelis kartus (Danieliaus 5:1, 2, 4). Reljefuose, vaizduojančiuose panašius pokylius, matome puotautojus, besivaišinančius vien tik vynu. Vadinasi, vynas tokiose šventėse buvo nepaprastai svarbus. Danielius dar pamini, kad pokylyje dalyvavo ir moterys — karaliaus žmonos bei sugulovės (Danieliaus 5:3, 23). Archeologija patvirtina šį Babilono paprotį. Žydams ir graikams Makabiejų laikais rodėsi atgrasu puotauti drauge su žmonomis. Galbūt dėl to Septuagintoje, graikiškajame vertime, anos moterys iš pradžių nė nebuvo minimos. * Bet tariamasis Danieliaus knygos klastotojas priskiriamas tai pačiai helenistinei (graikų) kultūrai ir netgi tam pačiam laikmečiui, kuris pagimdė Septuagintą!

21. Kaip protingiausia paaiškinti išsamias Danieliaus žinias apie Babilono tremties laikus ir papročius?

²¹ Atsižvelgiant į tokias detales, beveik neįtikimas atrodo enciklopedijos Britannica teiginys, esą Danieliaus knygos autorius turėjo tik „paviršutiniškų ir netikslių“ žinių apie tremties laikus. Kaip vėlesnių amžių klastotojas būtų galėjęs taip puikiai išmanyti senovės Babilono ir Persijos papročius? Prisiminkime, jog abi imperijos žlugo ne antrajame amžiuje p. m. e., o daug seniau. Anais laikais, aišku, nebuvo archeologų ir žydai ne ką tenusimanė apie kitų tautų kultūrą bei istoriją. Tik pranašas Danielius, savo akimis matęs tų dienų įvykius, galėjo parašyti Biblijos knygą, pavadintą jo vardu.

 AR YRA NETIESIOGINIŲ ĮRODYMŲ, KAD DANIELIAUS KNYGA — KLASTOTĖ?

22. Ką kritikai tvirtina dėl Danieliaus knygos vietos Hebrajiškųjų Raštų kanone?

²² Vienas iš įprasčiausių argumentų prieš Danieliaus knygą — jos vieta Hebrajiškųjų Raštų kanone. Senovės rabinai Hebrajiškųjų Raštų knygas skirstė į tris dalis: Įstatymą, Pranašus ir Raštus. Danieliaus knygą jie priskyrė prie Raštų, ne prie Pranašų. Anot kritikų, tai rodo, kad, renkant kitų pranašų knygas, ji dar nebuvo žinoma. Neva dėl to ji priskaitoma prie vėliau surinktų Raštų.

23. Ką senovės žydai manė apie Danieliaus knygą ir iš kur mes tai žinome?

²³ Tačiau ne visi Biblijos tyrinėtojai sutinka, kad senovės rabinai kanoną skirstė taip griežtai ir nepriskyrė Danieliaus knygos prie Pranašų. Net jeigu rabinai Danieliaus knygą ir priskaitė prie Raštų, ar tai įrodo ją buvus parašytą vėliau? Ne. Gerbiami mokslininkai nurodo keletą priežasčių, kodėl rabinai galėjo neįtraukti Danieliaus knygos į Pranašus. Tarkime, knyga žeidė juos arba Danielius atrodė jiems netipiškas pranašas, nes užėmė pasaulietinį postą svečioje šalyje. Šiaip ar taip, svarbu viena: senovėje žydai labai gerbė Danieliaus knygą ir laikė ją kanonine. Beje, yra duomenų, kad Hebrajiškųjų Raštų kanonas buvo užbaigtas ne antrajame amžiuje p. m. e., o kur kas anksčiau. Paskui nebuvo leista nieko pridėti — net knygų, parašytų antrajame amžiuje p. m. e.

24. Kaip apokrifinė Siracido knyga nukreipiama prieš Danieliaus knygą ir kodėl taip samprotauti klaidinga?

²⁴ Nors ir keista, vienu iš atmestųjų vėlesnių veikalų pasinaudota kaip argumentu prieš Danieliaus knygą. Tas apokrifas, Siracido knyga, buvo parašytas tikriausiai apie 180 m. p. m. e. Kritikai mėgsta pabrėžti, kad  ilgame jo teisiųjų sąraše nėra Danieliaus. Jie samprotauja, jog apie Danielių tuomet dar niekas nežinojo. Šitoks argumentas populiarus tarp mokslininkų. Bet atkreipk dėmesį: tame sąraše nėra Ezros ir Mordechajo (žydai, grįžę iš tremties, abu juos laikė didvyriais), gerojo karaliaus Juozapato ir teisiojo Jobo; nepaminėtas nė vienas teisėjas, išskyrus Samuelį. * Jei nekanoninės knygos sąraše, kuris nė nepretenduoja būti išsamus, tokių žmonių nesama, ar turėtume visus juos neigti kaip prasimanymą? Tai absurdiška mintis.

ŠALUTINIAI ĮRODYMAI DANIELIAUS NAUDAI

25. a) Kaip Juozapas Flavijus patvirtina Danieliaus pasakojimą esant teisingą? b) Kaip Juozapo Flavijaus pranešimas apie Aleksandrą Didįjį ir Danieliaus knygą derinasi su žinomais istorijos faktais? (Žiūrėk antrąją išnašą.) c) Kaip Danieliaus knygą palaiko kalbotyros duomenys? (Žiūrėk 26 puslapį.)

²⁵ Vėl pereikime prie neabejotinų faktų. Sakoma, kad jokia kita Hebrajiškųjų Raštų knyga nėra taip gerai patvirtinta kaip Danieliaus knyga. Štai pavyzdys: jos autentiškumą paliudija garsusis žydų istorikas Juozapas Flavijus. Pasak istoriko, Aleksandras Didysis, ketvirtajame amžiuje p. m. e. kariaudamas prieš Persiją, atvyko Jeruzalėn ir kunigai čia parodė jam Danieliaus knygos nuorašą. Pats Aleksandras padarė išvadą, kad nurodytoje Danieliaus pranašystės vietoje kalbama apie jo karo žygį į Persiją. * Visa tai nutiko maždaug pusantro šimtmečio anksčiau, negu kažkas, kritikų  teigimu, padarė „klastotę“. Žinoma, dėl istorinio pasakojimo kritikai užsipuola Juozapą Flavijų. Jie peikia jo pasakymą, kad išsipildė kai kurios pranašystės iš Danieliaus knygos. Tačiau, anot istoriko Džozefo D. Vilsono, „[Juozapas Flavijus] tą reikalą turėjo išmanyti geriau už visus pasaulio kritikus“.

26. Kaip Negyvosios jūros ritiniai paliudija Danieliaus knygos autentiškumą?

²⁶ Danieliaus knygos autentiškumą dar kartą patvirtino Negyvosios jūros ritiniai, rasti Izraelyje, Kumrano olose. Tarp 1952-ųjų metų radinių yra itin daug Danieliaus knygos ritinių bei fragmentų. Seniausieji datuojami antrojo amžiaus p. m. e. pabaiga. Taigi Danieliaus knyga jau tada buvo gerai žinoma ir visur gerbiama. Veikale The Zondervan Pictorial Encyclopedia of the Bible pažymima: „Danieliaus knygos nebegalime datuoti Makabiejų laikais, nes antraip jos nuorašai nebūtų spėję pasirodyti Makabiejų religinės sektos bibliotekoje.“

27. Koks yra seniausias įrodymas, kad Danielius tikrai gyveno ir buvo žymus žmogus Babilono tremties metais?

²⁷ Apie Danieliaus knygą yra ir gerokai senesnių, patikimesnių pranešimų. Ezechielis buvo Danieliaus amžininkas. Jis irgi tremties metais tarnavo pranašu Babilone. Ezechielio knygoje Danielius kelis kartus paminimas vardu (Ezechielio 14:14, 20; 28:3). Šios nuorodos byloja, kad šeštajame amžiuje p. m. e. Danielius dar tebegyvendamas garsėjo kaip teisus ir išmintingas žmogus, vertas paminėti greta dievobaimingojo Nojaus bei Jobo.

DIDŽIAUSIAS LIUDYTOJAS

28, 29. a) Koks yra pats tvirčiausias įrodymas, kad Danieliaus knyga autentiška? b) Kodėl turėtume pripažinti Jėzaus liudijimą?

²⁸ O dabar paklausykime didžiausio liudytojo, palaikiusio  Danielių, — paties Jėzaus Kristaus. Kalbėdamas apie paskutines dienas, Jėzus pamini „pranašą Danielių“ ir vieną Danieliaus pranašystę (Mato 24:15; Danieliaus 11:31; 12:11).

²⁹ Jei kritikų išgalvota Makabiejų teorija būtų teisinga, tektų rinktis viena iš dviejų. Arba Jėzus apsigavo šia klastote, arba niekada neištarė Mato pacituotos frazės. Neįtikima nei viena, nei antra. Jei negalėtume pasikliauti Evangelija pagal Matą, kaip pasitikėtume kitomis Biblijos dalimis? Jei tuos sakinius išbrauktume, tai kokius dar žodžius išmestume iš Šventojo Rašto puslapių? Apaštalas Paulius sakė: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, ... taisyti“ (2 Timotiejui 3:16). Tad jei Danielius buvo apgavikas, Paulius irgi! Ar galėjo Jėzus apsigauti? Nieku gyvu. Rašant Danieliaus knygą, jis gyveno danguje. Jėzus net pasakė: „Aš jau buvau, kai Abraomo dar būte nebuvo“ (Jono 8:58, ŠvR). Apie Danieliaus knygos autentiškumą iš visų žmonių labiausiai vertėtų pasiklausti Jėzaus. Bet mums nereikia klausti. Kaip matėme, vargu ar jis būtų paliudijęs aiškiau.

30. Kaip dar Jėzus patvirtino Danieliaus knygos autentiškumą?

³⁰ Danieliaus knygos autentiškumą Jėzus patvirtino ir per savo krikštą. Tada jis tapo Mesiju ir taip išsipildė Danieliaus pranašystė apie 69 metines savaites (Danieliaus 9:25, 26, Brb red.; žiūrėk šios knygos 11 skyrių). Tarkim, vadinamoji vėlyvosios datos teorija teisinga. Tokiu atveju Danieliaus knygos rašytojas vis tiek žinojo būsimų 200 metų įvykius. Aišku, Dievas nebūtų įkvėpęs klastotojo paskelbti tikras pranašystes, prisidengus svetimu vardu. Ne, ištikimi Dievo tarnai nuoširdžiai priima Jėzaus liudijimą. Jeigu pasaulio  žinovai ir kritikai visi kaip vienas neigtų Danielių, Jėzaus žodžiai įrodytų juos klystant, nes jis — „ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas“ (Apreiškimas 3:14).

31. Kodėl daugelis Biblijos kritikų vis dar nėra tikri dėl Danieliaus knygos autentiškumo?

³¹ Daugeliui Biblijos kritikų net šio įrodymo negana. Nuodugniai viską ištyręs, norom nenorom imi svarstyti, ar apskritai kas nors juos įtikintų. Vienas Oksfordo universiteto profesorius rašė: „Paprastu atsakymu į prieštaras nieko nelaimėsi, jei laikomasi išankstinio požiūrio ‛antgamtinė pranašystė negalima’.“ Taigi toks nusistatymas apakina juos. Bet tai jų reikalas, jų bėda.

32. Kas mūsų laukia, jei nagrinėsime Danieliaus pranašystę?

³² O kokia tavo nuomonė? Jei matai, kad Danieliaus knygos autentiškumu abejoti neverta, esi pasirengęs leistis į labai įdomią atradimų kelionę. Tu įsitikinsi: Danieliaus pasakojimai jaudinantys, pranašystės žavingos. Dar svarbiau — tu jausi, kaip sulig kiekvienu skyriumi stiprėja tavo tikėjimas. Tu niekada nesigailėsi atidžiai įsiklausęs į Danieliaus pranašystę!

[Išnašos]

KAIP TU SUPRATAI?

• Kuo kaltinama Danieliaus knyga?

• Kodėl Danieliaus knygą kritikai puola nepagrįstai?

• Kokie faktai patvirtina Danieliaus pasakojimo autentiškumą?

• Koks yra pats tvirčiausias įrodymas, kad Danieliaus knyga autentiška?

[Studijų klausimai]

 [Rėmelis 26 puslapyje]

Kalbos klausimas

DANIELIAUS knyga užbaigta apie 536 m. p. m. e. Parašyta ji hebrajų ir aramėjų kalbomis, pavartoti keli graikiški ir persiški žodžiai. Tokia kalbų samplaika neįprasta, bet ne retenybė Šventajame Rašte. Biblinė Ezros knyga irgi parašyta hebrajų ir aramėjų kalbomis. Vis dėlto, kai kurių kritikų tvirtinimu, Danieliaus kalbų vartosena įrodo, kad jis rašė vėliau nei 536 m. p. m. e. Plačiai yra cituojamos vieno kritiko mintys, esą Danieliaus graikiški žodžiai reikalauja vėlesnės parašymo datos. Kritikas teigia, jog hebrajų kalba palaiko tokią vėlesnę datą, o aramėjų kalba jai bent neprieštarauja, — turimas omenyje antrasis amžius p. m. e.

Tačiau ne visi kalbininkai pritaria toms mintims. Kai kurie autoritetai sako, kad Danieliaus hebrajų kalba panaši į Ezechielio bei Ezros ir kitokia nei vėlesnių apokrifinių veikalų, pavyzdžiui, Siracido knygos. O dėl aramėjų kalbos vartosenos, būdingos Danieliui, tai verta atkreipti dėmesį į du dokumentus, rastus tarp Negyvosios jūros ritinių. Jie irgi aramėjiški, datuojami pirmuoju ir antruoju amžiumi p. m. e. — parašyti ne ką vėliau už tariamąją Danieliaus klastotę. Bet mokslininkai pastebi didžiulį skirtumą tarp tų dokumentų ir Danieliaus vartojamos aramėjų kalbos. Užtat kai kas spėja Danieliaus knygą esant keliais šimtmečiais senesnę, negu tvirtina kritikai.

O kaip dėl „problemiškų“ Danieliaus graikų kalbos žodžių? Nustatyta, jog kai kurie iš jų ne graikiški, o persiški! Graikiškais tebelaikomi tiktai trijų muzikos instrumentų pavadinimai. Ar šie trys žodžiai iš tiesų reikalauja Danieliaus knygą priskirti vėlesniam laikotarpiui? Ne. Archeologai išsiaiškino, kad graikų kultūra darė įtaką šimtus metų iki Graikijai tampant pasauline valstybe. O jeigu Danieliaus knyga būtų buvusi parašyta antrajame amžiuje p. m. e., kai vyravo graikų kultūra ir kalba, ar joje rastume tiktai tris graikiškus žodžius? Vargu. Reikia manyti, kur kas daugiau. Tad kalbotyros duomenys tikrai palaiko Danieliaus knygos autentiškumą.

 [Iliustracija per visą 12-ą puslapį]

[Iliustracijos 20 puslapyje]

(Viršuje) Šiame įraše Nebukadnecaras didžiuojasi savo statybomis

(Apačioje) Babilono šventyklos cilindre minimas Nabonidas ir jo sūnus Belšacaras

[Iliustracija 21 puslapyje]

Kyro kariuomenė, kaip teigiama Nabonido kronikoje, įžengė į Babiloną be jokios kovos

[Iliustracijos 22 puslapyje]

(Dešinėje) „Pasakojime apie Nabonidą“ pranešama, kad Nabonidas patikėjo valdžią savo pirmagimiui

(Kairėje) Babilono dokumentas apie Nebukadnecaro invaziją į Judą