Dešimtas skyrius

Jeigu Kūrėjas rūpestingas, kodėl žmonės taip kenčia?

KOL tavo laikrodis suskaičiuoja 60 sekundžių, daugiau kaip 30 žmonių miršta nuo infekcijos, 11 nugali vėžys ir 9 pakerta širdies liga. Aišku, tai tik keletas negalių; daugelis kenčia ir žūsta dėl kitų priežasčių.

Niujorke, Jungtinių Tautų būstinės vestibiulyje, 1996 metais vienas laikrodis simboliškai tiksėjo kiekvienam vargingoje šeimoje gimusiam kūdikiui — 47 kartus per minutę. Kita vertus, kasdien 20 nuošimčių žemės gyventojų eina miegoti alkani. O gal bandei paskaičiuoti, kiek nusikaltimų įvyksta tavo vietovėje?

Turime sutikti, kad šiandien mus supantis pasaulis pilnas kančių.

 „Vis dėlto, — sako vienas buvęs policijos pareigūnas, — įsigalėjusi neteisybė daugelio nejaudina.“ Bet iš tikrųjų taip būna tol, kol nukenčiame patys ar mums artimas žmogus. Pavyzdžiui, įsivaizduok save Masako vietoje; ji prižiūrėjo vėžiu sergančius savo tėvus. Jiems vis nykstant ir dejuojant iš skausmo, Masako jautėsi bejėgė. Arba pagalvok apie Šarados, vienos mergaitės iš Azijos, neviltį; ją, vos sulaukusią devynerių, tėvas pardavė už 14 JAV dolerių. Nuvežta iš savo kaimo į svetimą miestą, ji buvo verčiama lytiškai patenkinti po šešis vyrus per dieną.

Kodėl nesibaigia tokios kančios? Kodėl Kūrėjas jų nepašalina? Patyrę skausmų, daugelis nusigręžė nuo Dievo. Minėtasis buvęs policininkas pasakoja, kaip jautėsi, motinai tapus psichopato auka: „Mintis apie visavaldį, mylintį, visatoje viešpataujantį Dievą man atrodė visiškai svetima.“ Tu galbūt irgi klausi: ‛Kodėl?’ Taigi kodėl tenka kentėti? Kokia priežastis? Ar Kūrėjui tai rūpi?

 Ar kančių priežastis — ankstesnis gyvenimas?

Milijonai žmonių visame pasaulyje tiki, kad kenčiama dėl savo praeities; dabartinės kančios yra bausmė už ankstesnio gyvenimo elgesį. „Mes kenčiame, nes mus varžo karma: vos tik gimę nešame sunkią ankstesnės karmos naštą.“ * Tokią sampratą iškėlė filosofas Daisetsas T. Suzukis, išpopuliarinęs Vakarų visuomenėje dzenbudizmą. Indų išminčiai, bandydami paaiškinti žmonijos kančias, sugalvojo „karmos dėsnį“. Bet ar jų paaiškinimas protingas ir tikrai patenkinantis?

Viena budistė pasakė: „Aš maniau, kad yra beprasmiška kentėti dėl kažko įgimto, tačiau man visiškai nežinomo. Aš turėjau priimti tai kaip savo likimą.“ Toks paaiškinimas, kodėl kenčiame, jos nepatenkino. Galbūt ir tavęs. Nors mintis apie daugkartinį atgimimą gali būti neįprasta tavo šalyje, ji remiasi krikščionybės bei kitų religijų pagrindiniu mokymu — esą žmonės turi nemirtingą sielą, pergyvenančią kūną. Sakoma, jog ta „siela“ kenčia — arba dabar, arba po mirties.

Šios idėjos plačiai paplitusios, tačiau ar yra įrodymų, kad jos pagrįstos? Aiškinantis tokius svarbius dalykus, ar nebūtų išmintingiau vadovautis tuo, ką sako Kūrėjas? Žmonių nuomonės ir tvirti įsitikinimai gali būti klaidingi, o Dievo žodžiai, žinia, patikimi.

Kaip nurodėme ankstesniame skyriuje, mūsų  pirmųjų tėvų nuodėmė užtraukė visiems žmonėms nelaimę — mirtį. Kūrėjas perspėjo Adomą: „Tą dieną, kurią [nepaklusi, arba nusidėsi], tikrai mirsi“ (Pradžios 2:17, Brb red.; 3:19). Dievas nepasakė, kad Adomas turi nemirtingą sielą; Adomas buvo žmogus. Kalbant biblinėmis sąvokomis, jis buvo siela. Taigi, kai mirė jis, mirė siela, vardu Adomas. Jis nebeturėjo sąmonės ir nekentėjo.

 Mūsų Kūrėjas nepalaiko mokymų apie karmą, atgimimo ciklus ar nemirtingą, vėliau kenčiančią sielą, ir nepritaria jiems. Bet, jei suvoksime Adomo nuodėmės padarinius, geriau suprasime, kodėl šiandien egzistuoja kančios.

Iš kur atsirado kančios?

Nors ir sunku aprėpti begalines žmonių kančias, mums padėtų tinkamas instrumentas. Kaip su žiūronais aiškiau įžiūrime tolimus objektus, taip iš Biblijos sužinome kančių priežastį.

Biblija visų pirma perspėja mus, kad visus žmones paliečia „laikas ir atsitiktinumas“ (Ekleziasto 9:11, Brb red.). Pavyzdžiui, Jėzus nurodė vieną savo dienų naujieną: 18 žmonių žuvo užgriūti bokšto. Jis paaiškino, kad šios aukos nebuvo didesni nusidėjėliai už kitus (Luko 13:1-5). Jie nukentėjo todėl, kad pasitaikė netinkamoje vietoje netinkamu metu. Bet Biblija paaiškina dar daugiau — duoda patenkinamų žinių apie pirminę kančių priežastį. Kokių žinių?

Pirmiesiems žmonėms nusidėjus, Teisėjas — Dievas Jehova nusprendė, kad jie prarado visas teises gyventi. Per tuos šimtmečius iki savo mirties Adomas su Ieva patyrė nemaža kančių. Tai buvo pačių užsitrauktos kančios: jie kentė nuo senatvės ir ligų, sunkiai vertėsi ir sielvartavo matydami savo šeimą draskomą pavydo bei smurto (Pradžios 3:16-19; 4:1-12). Svarbu atsiminti, kam pirmajam teko atsakomybė už tas visas kančias.  Atsakingi pirmiausia buvo jie patys. Vis dėlto, kodėl kančios nesiliauja iki mūsų dienų?

Nors daugelis žmonių nesutiktų būti laikomi nusidėjėliais, Biblija tinkamai nušviečia padėtį: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Pirmoji žmonių pora už savo žalingą elgesį susilaukė atpildo, bet nukentėjo ir jų palikuonys (Galatams 6:7). Šie paveldėjo netobulumą, todėl turėjo mirti. Kai kuriems pasidaro aiškiau apsvarsčius tokį mokslinį faktą: net dabar vaikai ligas ir trūkumus paveldi iš savo tėvų. Taip yra su hemofilija, talasemija (jūrine mažakraujyste), vainikinės arterijos liga, tam tikra cukraligės forma ir net krūties vėžiu. Patys vaikai dėl to nekalti, tačiau jie kenčia nuo to, ką paveldėjo.

Mūsų genetiniai protėviai, Adomas ir Ieva, nusprendė atmesti Jehovos valdžią. * Iš istorijos žinoma, kad žmonės, mėgindami viešpatauti žemėje, išbandė visokias valdymo formas. Kai kurie vyrai ir moterys tikrai nuoširdžiai stengėsi. Tačiau kaip tu įvertintum žmogaus valdymo rezultatus? Ar kančių sumažėjo? Vargu. Net atvirkščiai,  daugelis politinių programų bei tautinių karų jas tik padidino. Maždaug prieš 3000 metų vienas išmintingas valdovas pasakė: „Žmogus viešpatauja žmogui jo nuostoliui“ (Ekleziasto 8:9).

Ar manai, kad šiandien padėtis kitokia, galbūt daug geresnė? Daugelis atsakytų „ne“. Daugybė vyrų, moterų ir vaikų kenčia ne vien dėl paveldėtos nuodėmės bei netobulumo, bet ir dėl to, ką patys ar kiti yra padarę. Pagalvok, kaip žmonės niokoja žemę — dažnai iš godumo. Jie kalti ir dėl užterštumo, skurdo, bado ir epidemijų. Net kai kurias stichines nelaimes, daugelio vadinamas Dievo bausmėmis, sukelia žmonės. Yra dar viena svarbi, paprastai nepastebima kančių priežastis.

Kančių sukėlėjas

Viena Biblijos knyga ypač aiškiai nurodo tą pirminę kančių priežastį ir kodėl rūpestingas Kūrėjas leidžia kentėti. Tai Jobo knyga. Ji nuskaidrina bet kokią miglotą kančios sampratą. Ji duoda  galimybę pažvelgti į nematomą sritį, kur dėjosi tam tikri svarbūs įvykiai.

Maždaug prieš 3500 metų (prieš Mozei pradedant rašyti pirmąsias Biblijos knygas) ten, kur dabartinė Arabija, gyveno vyras, vardu Jobas. Raštuose sakoma, kad Jobas buvo teisus, labdaringas ir labai gerbiamas. Jis turėjo daug gyvulių ir net buvo vadinamas „žymiausiu Rytuose“. Pats Jobas turėjo puikią šeimą — žmoną, septynis sūnus ir tris dukteris (Jobo 1:1-3, Brb red.; 29:7-9, 12-16). Vieną dieną pasiuntinys atskubėjo su žinia, kad keletą Jobo vertingų bandų pavogė užpuolikų gauja. Netrukus kitas pranešė, jog neliko Jobo avių kaimenių. Paskui chaldėjai pagrobė 3000 jo kupranugarių ir nužudė visus tarnus, tik vienas ištrūko. Galop atėjo blogiausia žinia. Nepaprastai stiprus vėjas nuniokojo Jobo pirmagimio sūnaus namus ir žuvo visi ten susirinkę Jobo vaikai. Ar šių kančių prislėgtas Jobas kaltino Dievą? Kaip tu būtum jautęsis jo vietoje? (Jobo 1:13-19)

Tačiau laukė dar daugiau nelaimių. Jobą ištiko baisi liga — jo kūnas pasidengė piktybinėmis votimis. * Jis pasidarė toks ligotas ir atstumiantis, kad jo žmona apkaltino Dievą. „Prakeik Dievą ir mirk“, — sakė ji. Jobas nežinojo, kodėl kenčia,  tačiau dėl savo kančių nekaltino Dievo. Mes skaitome: „Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis“ (Jobo 2:6-10, Brb red.).

Išgirdę apie Jobo nelaimę, apsilankė trys jo pažįstami. „Ar kada buvo sunaikinti teisieji?“ — klausė Elifazas, manydamas Jobą blogai pasielgus (Jobo 4, 5 skyriai). Jis kaltino Jobą slaptomis nuodėmėmis, netgi tuo, kad nedavęs duonos stokojantiems ir spaudęs našles bei našlaičius (Jobo 15, 22 skyriai). Kiti du apsimetę guodėjai irgi smerkė Jobą, esą jis pats kaltas dėl savo kančių. Ar jie buvo teisūs? Visiškai ne.

Jobo knyga padeda nustatyti jo kančių priežastį bei suprasti, kodėl Dievas leido kentėti. Iš 1-ojo ir 2-ojo skyrių sužinome, kas neseniai buvo atsitikę nematomame danguje, dvasinėje sferoje. Maištingoji dvasia, vadinama Šėtonu, * su kitomis dvasiomis pasirodė Dievo akivaizdoje. Paminėjus nepriekaištingą Jobo gyvenimą, Šėtonas užginčijo: „Ne veltui Jobas bijo Dievo. ... Ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis“ (Jobo 1:9-12, Brb red.).

Kitaip sakant, Šėtonas kaltino Dievą Jobo papirkimu. Ta nepaklusni dvasinė būtybė tvirtino, jog netekęs turto bei sveikatos Jobas prakeiktų Jehovą. Kalbant platesne prasme, Šėtonas įrodinėjo, kad joks kančių prispaustas žmogus  nemylės Dievo ir nebus jam ištikimas. Tas iššūkis turėjo ilgalaikį globalinį poveikį. Šėtono iškeltus klausimus reikėjo spręsti. Taigi Dievas davė Šėtonui laisvę pulti Jobą, ir Šėtonas užtraukė tam vyrui visokiausių kančių.

Žinoma, Jobas nežinojo ir negalėjo žinoti apie danguje kilusį visatos masto klausimą. O Šėtonas sudarė įspūdį, jog visos Jobo nelaimės nuo Dievo. Pavyzdžiui, kai žaibas trenkė į Jobo avių kaimenes, išlikęs gyvas tarnas nusprendė, kad tai buvo „Dievo ugnis“. Nors Jobas nežinojo, kodėl taip atsitiko, jis neprakeikė ir neatmetė Jehovos Dievo (Jobo 1:16, 19, 21).

Tyrinėdamas Jobo nelaimių aplinkybes, suvoksi, jog iškeltas klausimas yra toks: ar prispausti vargų žmonės tarnaus Jehovai iš meilės? Jobas padėjo į jį atsakyti. Vien tikra meilė Dievui gali paskatinti asmenį likti atsidavusį Jehovai, — o Jobas taip ir pasielgė. Kaip puikiai įrodyta, kad Šėtono kaltinimai klaidingi! Tačiau dalykai prasidėjo ne nuo Jobo atvejo ir nesibaigė jo laikais; tai tęsėsi šimtmečius. Tas reikalas liečia ir mus.

O kaip daugelis atsiliepia į aplinkinių ar savo pačių kančias, kieno jos bebūtų užtrauktos? Jie galbūt nežino apie Jobo dienomis iškeltus klausimus, o gal net netiki Šėtoną egzistuojant. Taigi dažnai jie abejoja Kūrėjo buvimu arba kaltina jį sukėlus kančias. O kaip tu manai? Ar remdamasis žiniomis apie Kūrėją, nepritartum Biblijos rašytojui Jokūbui? Jis daug iškentėjo, bet buvo  įsitikinęs: „Nė vienas gundomas tenesako: ‛Aš esu Dievo gundomas.’ Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jokūbo 1:13).

Norint įgyti išmintingą požiūrį, pravartu kai ką daryti. Būtent apmąstyti Jėzaus pavyzdį. Žinome, kad Jėzus gerbiamas dėl savo įžvalgumo, pažinimo bei sugebėjimo mokyti. Ką jis manė apie Šėtoną ir kančias? Jėzus buvo tikras, kad Šėtonas Velnias egzistuoja ir kad gali sukelti kančias. Bandęs palaužti Jobo ištikimybę, Šėtonas atvirai mėgino ir Jėzų. Tai rodo ne tik, kad Šėtonas tikras, bet ir kad Jobo dienomis kilęs ginčas tęsiasi. Jėzus, kaip ir Jobas, įrodė ištikimybę Kūrėjui, nors jam teko atsisakyti turtų ir valdžios bei iškęsti fizines kančias ir mirtį ant kančių stulpo. Jėzaus patirtis byloja, jog Dievas tuo laiku dar leido žmonėms įrodyti, kad net slegiami  sunkumų jie gali likti ištikimi jam (Luko 4:1-13; 8:27-34; 11:14-22; Jono 19:1-30).

Išbandymai tęsiasi dėl svarių priežasčių

Norėdami suprasti, kodėl kenčiame, turime pripažinti, jog taip būna dėl nelaimingų atsitikimų, nuodėmingų žmonių polinkių, blogo žmogaus elgesio su žeme bei Šėtono Velnio. Tačiau neužtenka vien žinoti kančių priežastį. Ištikus nelaimei, greit galima prašnekti kaip senovės pranašui Habakukui: „Viešpatie, kaip ilgai aš šauksiu, o Tu neišklausysi, šauksiu apie smurtą, o Tu negelbėsi! Kodėl man leidi patirti nedorybę ir vargą? Priespauda ir smurtas prieš mane, visur kyla vaidai ir barniai“ (Habakuko 1:2, 3, Brb red.). Taigi kodėl Jehova ‛leidžia patirti vargą’ ir, atrodo, neskuba imtis veiksmų? Jis — Visagalis — turi valdžią ir myli teisingumą, o to ir reikia kančioms pašalinti. Tad kada jis tai padarys?

Anksčiau jau minėjome, jog, pirmajai žmonių porai pasirinkus visišką nepriklausomybę, Kūrėjas žinojo, kad kai kurie jų palikuonys taip nesielgs. Jehova išmintingai davė laiko. Kam? Jis norėjo įrodyti, kad žmonės neturės laimės, jei nebus Kūrėjo valdomi, ir atvirkščiai, — jų gyvenimas pagal Kūrėjo nurodymus yra tinkamas ir laimingas.

Dievo dėka žemė iki šiol yra gana maloni gyvenamoji vieta. Apaštalas Paulius samprotavo: „Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. Vis dėlto jis nepaliko  savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“ (Apaštalų darbai 14:16, 17). Taigi Kūrėjas nesukelia kančių, bet jis leidžia kentėti, kad būtų išspręsti labai svarbūs klausimai.

Kada ateis palengvėjimas?

Žmonės vis labiau kenčia — vadinasi, greitai tam ateis galas. Kodėl galime taip sakyti? Biblija atskleidė, kas nematomoje sferoje įvyko Jobo dienomis, ir atskleidžia, kas ten vyksta mūsų laikais. Paskutinėje Biblijos knygoje — Apreiškime atkreipiamas dėmesys į danguje kilusią kovą. Kuo ji baigėsi? Šėtonas „buvo išmestas žemėn“ su savo demonų ordomis. „Todėl, — tęsiama šioje Biblijos knygoje, — džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apreiškimas 12:7-12).

Kruopščiai tyrinėjant Biblijos pranašystę nustatoma, jog tai dėjosi būtent mūsų šimtmetyje. Galbūt žinai, kad garbūs istorikai pripažįsta Pirmojo pasaulinio karo pradžią, 1914 metus, buvus didelį istorijos posūkį. * Nuo to laiko kančių ir nelaimių daugėja. Artimiausių mokinių paklaustas apie „[savo] dalyvavimo ir daiktų sistemos pabaigos ženklą“, Jėzus nurodė tą patį laikotarpį. Jis  pasakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus“ (Mato 24:3, NW; 24:4-14; Luko 21:5-19). Šie žodžiai, nusakantys dideles kančias, pasauliniu mastu pildosi pirmą kartą žmonijos istorijoje.

Šiuos įvykius Biblija apibūdina kaip „didelio suspaudimo, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus“, įžangą (Mato 24:21). Šitaip Dievas lemtingai įsikiš į žmonių reikalus. Jis ryžtingai pašalins blogąją daiktų sistemą, ilgus amžius kėlusią kančias. Tačiau tai ne ‛pasaulio pabaiga’ — ne pražūtinga  branduolinė katastrofa. Dievo Žodis užtikrina mus, kad bus išlikusiųjų. „Milžiniška minia... iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ pereis tą sielvartą gyva (Apreiškimas 7:9-15).

Stengdamiesi turėti kuo aiškesnį vaizdą, apsvarstykime, kas, pagal Bibliją, vyks toliau. Bus atkurta panaši į sodą gyvenamoji aplinka, pažadėta žmonijai pačioje pradžioje (Luko 23:43). Niekas nebebus benamis. Izaijas rašė: „Jie statys namus ir gyvens juose, įsiveis vynuogynų ir  valgys jų vaisių. ... Mano žmonių amžius prilygs medžio amžiui, gyvendami jie ilgai džiaugsis savo rankų darbais. Jie nedirbs veltui ir negimdys vargui; jie ir jų vaikai bus Viešpaties palaimintųjų palikuonys. ... Vilkas ir avinėlis ganysis drauge, liūtas ės šiaudus kaip jautis... Jie nekenks ir nenaikins mano šventajame kalne, — sako Viešpats“ (Izaijo 65:21-25, Brb red.).

O kaip su žmonių kančiomis? Nebebus karo, smurto ir nusikaltimų (Psalmių 45:9, 10; Patarlių 2:22; Izaijo 2:4). Žmogaus Kūrėjas ir Gyvybės Davėjas padės paklusniems gyventojams atgauti puikią fizinę sveikatą (Izaijo 25:8, Brb red.; 33:24, Brb red.). Daugiau nebebus bado, nes atkūrus ekologinę pusiausvyrą žemė duos gausybę maisto (Psalmių 71:16). Visa, nuo ko dabar kenčiame, liks praeity (Izaijo 14:7).

Tai iš tiesų galima pavadinti pačia geriausia naujiena. Tačiau, kai kieno požiūriu, padangėje, vaizdžiai sakant, tebekybo du tamsūs debesys. Žmogus negalėtų be rūpesčio džiaugtis tomis palaimomis, jeigu žinotų, kad po 70 ar 80 metų turės mirti. Be to, ar jis neliūdėtų dėl artimųjų, mirusių anksčiau, negu Kūrėjas pašalino žmonijos kančias? Koks atsakymas?

Bus pašalinta baisiausia kančia

Kūrėjas yra numatęs išeitį. Jis sukūrė visatą ir žmogų čia, žemėje. Jis gali padaryti, kas viršija mūsų sugebėjimus, ar tai, ką vos pradedame suvokti esant įmanoma. Štai du pavyzdžiai.

 Mes turime galimybę gyventi amžinai.

Biblijoje aiškiai kalbama apie Dievo duotą viltį gyventi amžinai (Jono 3:16; 17:3). Patyrinėjęs žmogaus ląstelių genus, dr. Maiklas Foslis pranešė, kad vyriškųjų dauginimosi ląstelių savybės ilgainiui nepakinta. „Deramai perduodami informaciją, mūsų turimi genai išlaikytų ląsteles nesenstančias.“ Tai derinasi su 4 skyriaus išvadomis: mūsų smegenys turi tokių sugebėjimų, kurių per savo gyvenimą beveik nepanaudojame; atrodo, jos sukurtos funkcionuoti be pabaigos. Tai, žinoma, tik šalutiniai dalykai, papildantys tiesioginius Biblijos žodžius: Jehova padarys, kad gyventume amžinai be kančių. Atkreipk dėmesį, ką jis žada paskutinėje Biblijos knygoje: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimas 21:4).

Kūrėjas gali padėti visiems, kurie kentėjo ir mirė — grąžinti juos gyveniman, prikelti.

Vienas iš prikeltųjų buvo Lozorius (Jono 11: 17-45; žiūrėk 158—160 puslapius). Profesorius Donaldas Makėjus pavyzdžiu paėmė kompiuterio rinkmeną. Jis rašė, kad kompiuteriui sudužus nebūtinai visam laikui išnyksta jame buvusi matematinė lygtis ar programa. Tą pačią lygtį ar programą galima įdėti į naują kompiuterį ir ji veiktų, „jeigu matematikas to panorėtų“. Profesorius Makėjus tęsė: „Mechanicistinis mokslas apie smegenis, atrodo, beveik neprieštarautų [Biblijoje] išreikštai amžinojo gyvenimo vilčiai, kuri ypač remiasi ‛prikėlimu’.“ Jeigu žmogus mirė, vėliau Kūrėjas gali jį prikelti, kaip kad prikėlė Jėzų, o Jėzus — Lozorių. Makėjus padarė išvadą, jog asmens mirtis nesukliudys jam būti prikeltam gyventi nauju kūnu, „jeigu Kūrėjas norės“.

Taigi galutinis sprendimas mūsų Kūrėjo rankose. Jis vienintelis gali visiškai pašalinti kančias, atitaisyti nuodėmės padarinius ir nugalėti mirtį. Jėzus Kristus kalbėjo savo mokiniams apie nuostabią ateities viltį. Jis pasakė: „Ateina valanda, kurią visi, kurie yra kapuose, išgirs jo balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, NTP).

Tik pagalvok! Aukščiausiasis visatos Valdovas yra pasiruošęs ir pajėgus atgaivinti esančius jo atmintyje žmones. Jiems bus suteikta galimybė įrodyti, kad yra verti gauti „tikrąjį gyvenimą“ (1 Timotiejui 6:19; Apaštalų darbai 24:15).

Taigi ar laukdami visiško žmonijos išlaisvinimo iš kančių turime ką nors daryti? Jeigu taip, ar mūsų gyvenimas dėl to pasidarytų dabar prasmingesnis? Pažiūrėkime.

[Išnašos]

[Rėmelis 168 puslapyje]

Siela mirtinga

Biblija moko, kad kiekvienas asmuo yra siela; kai asmuo miršta, siela miršta. Ezechielio 18:4 (Brb red.) sakoma: „Siela, kuri nusikalsta, mirs.“ Mirusieji nei turi sąmonės, nei yra kur nors gyvi. Saliamonas rašė: „Mirusieji gi visai nieko nebežino“ (Ekleziasto 9:6, 11). Nei žydai, nei pirmieji krikščionys nemokė, kad siela nemirtinga.

„Siela S[enajame] T[estamente] reiškia ne žmogaus dalį, o visą žmogų — gyvą būtybę. Ir N[aujajame] T[estamente] ji reiškia žmogaus gyvybę... Biblijoje nekalbama apie nematerialios sielos išlikimą“ (New Catholic Encyclopedia).

„Nemirtingos sielos samprata ir tikėjimas mirusiųjų prikėlimu... yra dvi priešingybės“ (teologas Filipas H. Menuas, Dopo la morte: immortalità o resurrezione?).

„Visas žmogus yra nusidėjėlis, todėl miršta visas — su kūnu ir siela (visiška mirtis)... Tarp mirties ir prikėlimo yra praraja“ (Liuteronų katekizmas Evangelischer Erwachsenenkatechismus).

[Rėmelis 175 puslapyje]

Toks ilgas laiko tarpas?

Laikmetis nuo Jobo iki Jėzaus dienų — maždaug 1600 metų — gali atrodyti kaip ilgas kančių tarpsnis. Žmogui 100 metų laukti kančių pabaigos labai prailgtų. Tačiau turime pripažinti, kad Šėtono iškelti esminiai klausimai metė šešėlį ant Kūrėjo. Dievo požiūriu, kančios ir blogis egzistuoja trumpą laiką. Dievas yra „Amžių Karalius“ ir jam ‛tūkstantis metų yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo’ (1 Timotiejui 1:17; Psalmių 89:4). Nesibaigiančiu gyvenimu apdovanotiems žmonėms šis kančių pilnas istorijos laikotarpis irgi atrodys gana trumpas.

[Rėmelis 178 puslapyje]

Reikšmingas istorijos posūkis

„Žvelgdami atgal, šiandien aiškiai matome, kad kilus I pasauliniam karui prasidėjo dvidešimtojo amžiaus ‛Neramūs laikai’, — taip raiškiai juos apibūdino britų istorikas Arnoldas Toinbis, — iš kurių mūsų civilizacija niekaip neišsivaduoja“ (Edmondas Teiloras, The Fall of the Dynasties).

„Iš tiesų 1914-ieji, o ne Hirosimos tragedija, yra mūsų laikų posūkis, nes dabar matome, kad... nuo Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo keistų pokyčių, kurių sūkuryje kepurnėjamės, era“ (dr. Renė Albrechtas-Karjė, Barnaro koledžas).

„1914-aisiais pasaulis prarado darną ir nebesugeba jos atgauti... Tai laikotarpis, kai valstybėse ir tarp valstybių plinta ypatinga netvarka ir smurtas“ (The Economist).

[Rėmelis 181 puslapyje]

Ar įmanoma prikelti tą patį asmenį?

Neurologas Ričardas M. Restakas aiškino apie žmogaus smegenis ir jų neuronus. „Visas smulkmenas apie mus ir mūsų veiksmus galėtų žinoti stebėtojas, sugebantis iššifruoti 50-ies milijardų mūsų nervinių ląstelių jungtis bei grandines.“ Jeigu taip, ar mūsų mylintis Kūrėjas, turėdamas visą informaciją, nesugebėtų atkurti asmens?

 [Rėmelis 182 puslapyje]

Tavo nervinių jungčių skaičius žinomas

Jėzus pasakė: „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“ (Mato 10:29-31). O kaip su pilkąja galvos smegenų medžiaga? Smegenų ląstelės (vadinamos neuronais) tokios mažos, kad įmatomos tik per galingą mikroskopą. Įsivaizduok, kad mėgini suskaičiuoti ne tik neuronus, bet ir mažesnes tarpneuronines jungtis (sinapses), kurių neuronai kai kada turi net 250 000.

Dr. Pėteris Hutenlocheris, tirdamas negimusių ir mirusių kūdikių bei senų žmonių lavonus, naudojosi galingu elektroniniu mikroskopu ir pirmasis suskaičiavo tarpneuronines jungtis. Įdomu, kad visi maždaug smeigtuko galvutės dydžio mėginiai turėjo bemaž vienodą neuronų skaičių — apie 70 000.

Tada, paėmęs tokių pat mažyčių mėginių, dr. Hutenlocheris ėmė skaičiuoti nervinių, arba smegenų, ląstelių jungtis. Gemalo neuronai turėjo 124 milijonus jungčių, naujagimio — 253 milijonus, o aštuonių mėnesių kūdikio — 572 milijonus. Dr. Hutenlocheris nustatė, kad paskui vaikui augant jungčių po truputį mažėja.

Šie duomenys įdomūs atsižvelgiant į Biblijos žinias apie prikėlimą (Jono 5:28, 29). Suaugusio žmogaus visose smegenyse esama apie vieną milijoną milijardų nervinių jungčių, tai yra 1 su 15 nulių. Ar gali Kūrėjas ne tik suskaičiuoti, bet ir atkurti šias jungtis?

The World Book Encyclopedia nurodomas visatos žvaigždžių skaičius — 200 milijardų milijardų, arba 2 su 20 nulių. Kūrėjas žino visų šių žvaigždžių vardus (Izaijo 40:26) Taigi jam visiškai nesunku prisiminti ir atkurti žmonių, kuriuos jis nuspręs prikelti, tarpneuronines jungtis, lemiančias atmintį bei jausmus.

[Iliustracija 166 puslapyje]

Daugelis tiki, kad žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties lemia karma

[Iliustracija 171 puslapyje]

Caro Nikolajaus II ir Aleksandros Fiodorovnos sūnus Aleksejus paveldėjo hemofiliją. Mes iš savo protėvio Adomo paveldėjome netobulumą

[Iliustracijos 179 puslapyje]

Nors Kūrėjas leidžia kentėti, jis suteikia žmonėms daug malonumų