Dievo vardas visais amžiais

JEHOVA Dievas nori, kad žmogus žinotų ir vartotų jo vardą. Tai akivaizdu iš fakto, jog Jis apreiškė savo vardą pirmiesiems dviem žmonėms žemėje. Mes suprantame, kad Adomas ir Ieva gerai žinojo Dievo vardą, kadangi pagimdžiusi Kainą Ieva, kaip pranešama Hebrajiškųjų raštų originale, pasakė: „Pagimdžiau žmogų per Jehovą“ (Pradžios 4:1, NW).

Toliau skaitome, kad ištikimi vyrai, tokie kaip Henochas ir Nojus, „vaikščiojo su tikruoju Dievu“ (Pradžios 5:24; 6:9, NW). Tad jie taip pat turėjo žinoti Dievo vardą. Šis vardas drauge su teisiuoju Nojumi ir jo šeima pergyveno didįjį Tvaną. Nepaisant vėliau kilusio didelio maišto Babelyje, ištikimi Dievo tarnai ir toliau vartojo jo vardą. Jis šimtus kartų randamas įstatymuose, kuriuos Dievas davė Izraeliui. Vien tik Pakartoto Įstatymo knygoje jis randamas 551 kartą.

Teisėjų dienomis izraelitai, matyt, nevengė vartoti Dievo vardo. Jie ištardavo jį net sveikindami vieni kitus. Mes skaitome (Hebrajiškųjų raštų originale), kaip Boozas pasveikino savo pjovėjus: „Jehova su jumis.“ Jie atsakė į jo pasveikinimą žodžiais: „Jehova tave tepalaimina“ (Rūtos 2:4, NW).

Per visą izraelitų istorijos laikotarpį iki pat sugrįžimo iš Babilono nelaisvės į Judėją Jehovos vardas buvo visų vartojamas. Karalius Dovydas, vyras pagal Dievo širdį, plačiai vartojo Dievo vardą — jo sukurtose psalmėse jis randamas šimtus kartų (Apaštalų darbų 13:22). Dievo vardas buvo daugelio izraelietiškų asmenvardžių sudėtinė dalis. Tai Adonijas („mano Viešpats yra Jah“ — „Jah“ yra formos Jehova santrumpa), Izaijas („išgelbėjimas per Jehovą“), Jonatas („Jehova davė“), Michėjas („kas yra kaip Jah“) ir Jozuė („Jehova yra išgelbėjimas“).

Nebibliniai šaltiniai

Be Biblijos, taip pat esama įrodymų iš kitų šaltinių, liudijančių apie platų Dievo vardo vartojimą senovės laikais. Kaip praneša Izraelio žurnalas Israel Exploration Journal (tomas 13, Nr. 2), 1961 metais į pietvakarius netoli nuo Jeruzalės buvo atidengta senovės kapavietė oloje. Ant jos sienų išlikę hebrajiški užrašai, matyt, iš aštuntojo amžiaus antros pusės p. m. e. Tarp jų esama tokių pareiškimų kaip „Jehova yra visos žemės Dievas“.

Žurnale Israel Exploration Journal (tomas 16, Nr. 1) 1966 metais buvo išspausdintas pranešimas apie rastas Arade, pietiniame Izraelyje, molines šukes su hebrajiškais rašmenimis. Jos buvo užrašytos septintojo šimtmečio antroje pusėje p. m. e. Viena iš jų pasirodė esąs privatus laiškas žmogui, vardu Eliašibas. Laiškas prasideda žodžiais: „Mano ponui Eliašibui. Te Jehova užtikrina jums taiką.“ Ir jis baigiasi: „Jis gyvena Jehovos namuose.“

Archeologai, dirbę Negebo dykumoje 1975 ir 1976 metais, atidengė rinkinį  hebrajiškų ir finikietiškų užrašų ant tinkuotų sienų, didelių ąsočių ir akmeninių indų. Tarp šių užrašų buvo hebrajų žodis „Dievas“ ir Dievo vardas YHWH hebrajiškomis raidėmis. Pačioje Jeruzalėje neseniai rasta maža suvyniota sidabro juostelė, matyt, dar iš laikų prieš Babilono tremtį. Tyrinėtojai praneša, kad ją išvyniojus, rastas hebrajiškai parašytas Dievo vardas Jehova (Biblical Archaeology Review [Biblinės archeologijos žurnalas], 1983 kovas/balandis, puslapis 18).

Kitas Dievo vardo vartojimo pavyzdys yra vadinamieji Lachišo laiškai. Šie laiškai, parašyti ant molinių šukių, buvo atrasti 1935—1938 metais Lachišo, miesto tvirtovės, turėjusio svarbią reikšmę Izraelio istorijoje, griuvėsiuose. Matyt, juos parašė Judėjos avanposto karininkas savo vyresniajam, vardu Jaošas, į Lachišą tuo metu, kai vyko karas tarp Izraelio ir Babilono septintojo amžiaus pabaigoje p. m. e.

Pranešimas septyniose iš aštuonių įskaitomų šukių prasideda tokiu pasveikinimu: „Teduoda Jehova mano ponui šiuo metu gerą sveikatą!“ Iš viso Dievo vardas septyniuose pranešimuose aptinkamas 11 kartų, kas aiškiai parodo, kad septintojo amžiaus pabaigoje p. m. e. Jehovos vardas buvo vartojamas kasdien.

Net pagoniški valdovai žinojo ir vartojo dieviškąjį vardą, kai kalbėdavo apie izraelitų Dievą. Todėl Moabitų akmenyje Moabo karalius Meša giriasi savo kariniais žygdarbiais prieš Izraelį, be viso kito, sakydamas: „Kemošas tarė man: ‛Eik, paimk Nebą iš Izraelio!’ Taigi aš pajudėjau naktį ir kovojau prieš jį nuo aušros iki vidurdienio, paėmiau jį ir užmušiau visus... Ir paėmiau iš ten Jehovos [indus] ir tempiau juos prieš Kemošą.“

Apie šiuos nebiblinius Dievo vardo vartojimo atvejus žodyne Theologisches Wörterbuch zum Alten Testament (Teologinis Senojo Testamento žodynas), tomas 3, skiltis 538, rašoma: „Todėl maždaug 19 tetragramos jhwh forma dokumentinių fragmentų liudija apie M[asoretinio] T[eksto] patikimumą šiuo atžvilgiu; dar daugiau reikia tikėtis, visų pirma, iš Arado archyvų.“

Dievo vardas nebuvo užmirštas

Toks geras Dievo vardo žinojimas bei vartojimas tęsėsi iki pat Malachijo, gyvenusio maždaug 400 metų prieš Kristų, laikų. Malachijas Biblijos knygoje, pavadintoje jo vardu, teikia didelę reikšmę dieviškajam vardui, pavartodamas jį iš viso 48 kartus.

Laikui bėgant daug žydų išvyko gyventi toli nuo Izraelio žemės ir kai kurie jau nebemokėjo skaityti Biblijos hebrajų kalba. Todėl trečiajame šimtmetyje p. m. e. tada egzistavusi Biblijos dalis („Senasis Testamentas“) buvo pradėta versti į naują tarptautinę kalbą — graikų. Tačiau Dievo vardas nebuvo praleistas. Vertėjai išlaikė jį rašydami hebrajiška forma. Apie tai liudija išlikusios iki mūsų dienų senovinės graikų Septuagintos kopijos.

Tačiau kokia buvo padėtis tuomet, kai Jėzus gyveno žemėje? Kaip mes galime sužinoti, ar jis ir jo apaštalai vartojo Dievo vardą?

[Iliustracija 12 puslapyje]

Šiame laiške, parašytame molinėje lentelėje septintojo amžiaus antroje pusėje p. m. e., Dievo vardas pavartotas dukart.

[Šaltinio nuoroda]

(Fotografuota Israel Department of Antiquities and Museums leidus)

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Dievo vardas taip pat aptiktas Lachišo laiškuose bei Moabitų akmenyje