Kodėl mes privalome žinoti Dievo vardą

„KIEKVIENAS, kuris šaukiasi Jehovos vardo, bus išgelbėtas“ (Romiečiams 10:13, NW). Šiais žodžiais apaštalas Paulius pabrėžė, kaip svarbu mums žinoti Dievo vardą. Jo tvirtinimas grąžina mus prie pradinio klausimo: kodėl Jėzus pasakė, kad būtų „pašventintas“ arba „šventas“ Dievo vardas pačioje savo pavyzdinės maldos pradžioje prieš daugelį kitų svarbių dalykų? Norint tai suprasti, reikia šiek tiek geriau suvokti dviejų raktinių žodžių reikšmę.

Pirma, ką iš tikrųjų reiškia žodis „pašventinti“, arba „šventu laikyti“? Paraidinė jo prasmė yra: „padaryti šventu“. Bet argi Dievo vardas jau nėra šventas? Žinoma, taip. Kada mes šventu laikome Dievo vardą, jo nepašventiname labiau negu yra. Tikriau sakant, mes pripažįstame jo šventumą, išskiriame jį ir laikome didžiausioje pagarboje. Melsdamiesi dėl Dievo vardo šventumo, mes laukiame to laiko, kada jis bus gerbiamas visos kūrinijos kaip šventas.

Antra, su kuo iš tikrųjų siejame žodį „vardas“? Mes įsitikinome, kad Dievas turi vardą Jehova, ir tas jo vardas vartojamas Biblijoje tūkstančius kartų. Mes taip pat apsvarstėme, kaip svarbu grąžinti tą vardą į jo teisėtą vietą Biblijos tekste. Jei ten nėra vardo, kaip gali išsipildyti psalmininko žodžiai: „Pasitikės tavimi tie, kurie žino tavo vardą, nes nepalieki ieškančiųjų tavęs, Viešpatie [„Jehova“, NW]“ (Psalmių 9A:11).

Bet ‛ar Dievo vardo žinojimas’ apima tik intelektinį suvokimą, kad Dievo vardas hebrajiškai yra YHWH, o lietuviškai Jehova? Ne, tai reiškia daugiau. Kada Mozė buvo ant Sinajaus kalno, „Jehova nužengė debesyje ir atsistojo ten šalia [Mozės] ir paskelbė Jehovos vardą“. Kas siejosi su šiuo Jehovos vardo paskelbimu? Jo ypatybių apibūdinimas: „Jehova, Jehova, Dievas gailestingas ir maloningas, lėtas rūstauti ir kupinas mylinčio gerumo ir teisybės“ (Išėjimo 34:5, 6, NW). Dar sykį, jau prieš pat mirtį, Mozė tarė izraelitams: „Aš skelbsiu Jehovos vardą.“ Kas buvo po to? Buvo paminėtos kai kurios puikios Jo savybės ir tada apžvelgta tai, ką Dievas įvykdė Izraeliui dėl savo vardo (Pakartoto Įstatymo 32:3-43, NW). Todėl Dievo vardo žinojimas reiškia supratimą, ką tas vardas simbolizuoja, ir garbinimą Dievo, kuriam jis priklauso.

Kadangi Jehova susiejo šį vardą su savo ypatybėmis, tikslais ir veiksmais, mes galime suprasti, kodėl Biblijoje sakoma, jog Dievo vardas yra šventas (Kunigų 22:32). Jis — didingas, kilnus, keliantis baimę ir nepasiekiamai aukštas (Psalmių 8:2; 98:3; 148:13). Taip, Dievo vardas yra daugiau nei  paprasta etiketė. Jis simbolizuoja jį kaip asmenybę. Tai nebuvo tik laikinas vardas, vartojamas tam tikrą periodą, kol bus pakeistas tokiu titulu kaip „Viešpats“. Jehova pats paskelbė Mozei: „‛Jehova...’ Toks mano vardas neribotam laikui, ir juo mane minėsite per kartų kartas“ (Išėjimo 3:15, NW).

Žmogus, kad ir kaip besistengtų, niekada negalės pašalinti Dievo vardo nuo žemės. „‛Nuo saulėtekio iki saulėlydžio mano vardas bus didis tautose, ir kiekvienoje vietoje smilkys ir atnašaus mano vardui švarią dovaną, nes mano vardas bus didis tautose’, — sako kareivijų Jehova“ (Malachijo 1:11, NW; Išėjimo 9:16; Ezechielio 36:23).

Todėl šventu laikyti Dievo vardą yra visų svarbiausia. Visi Dievo tikslai siejasi su jo vardu. Žmonijos problemos prasidėjo tada, kai Šėtonas pirmą kartą išniekino Jehovos vardą iš esmės pavadindamas Jį melagiu ir netinkamu valdyti žmonių giminę (Pradžios 3:1-6; Jono 8:44). Tik tada, kai Dievo vardas bus deramai išteisintas, žmonija džiaugsis visišku išlaisvinimu iš pražūtingų Šėtono melo pasekmių. Būtent todėl krikščionys taip karštai meldžiasi dėl Dievo vardo pašventinimo. Tačiau jie taip pat gali kai ką daryti, kad jį pašventintų.

Kaip mes galime pašventinti Dievo vardą?

Vienas būdas — tai pasakoti kitiems apie Jehovą ir nurodyti, kad tik jo Karalystė, valdoma Kristaus Jėzaus, yra vienintelė žmonijos viltis (Apreiškimo 12:10). Daugelis tai daro, ir taip mūsų laikais išsipildo Izaijo pranašystės žodžiai: „Tą dieną jūs tikrai sakysite: ‛Dėkokite Jehovai, žmonės! Šaukitės jo vardo. Skelbkite tautose jo darbus. Priminkite, kad jo vardas iškilus. Giedokite Jehovai, nes jo darbai nepranokstami; tegul tai būna žinoma visoje žemėje’“ (Izaijo 12:4, 5, NW).

Kitas būdas yra paklusti Dievo įstatymams bei įsakymams. Jehova kalbėjo Izraelio tautai: „Laikykitės mano įsakymų ir juos vykdykite. Aš — Jehova. Nesutepkite mano švento vardo, kad aš būčiau pašventintas Izraelio sūnų tarpe. Aš — Jehova, kuris jus pašventinu“ (Kunigų 22:31, 32, NW).

Kaip izraelitai, laikydamiesi Jehovos Įstatymo, pašventino jo vardą? Įstatymas buvo duotas izraelitams pasiremiant jo vardu (Išėjimo 20:2-17). Todėl laikydamiesi Įstatymo, jie reiškė šlovę ir pagarbą tam vardui. O be to, izraelitai buvo Jehovos vardo tauta (Pakartoto Įstatymo 28:10; 2 Kronikų 7:14). Kada jie elgdavosi deramai, tai teikdavo jam gyrių, lygiai kaip dėl vaiko tinkamo elgesio tenka garbė tėvui.

Antra vertus, kai izraelitai nusižengdavo Dievo Įstatymui, jie paniekindavo jo vardą. Todėl tokios nuodėmės  kaip aukojimas stabams, melaginga priesaika, vargšų engimas ir pasileidimas aprašomos Biblijoje kaip ‛Dievo vardo sutepimas’ (Kunigų 18:21; 19:12; Jeremijo 34:16; Ezechielio 43:7).

Taip pat ir krikščionims buvo duoti įsakymai Dievo vardu (Jono 8:28). Jie irgi susiję su ‛tauta Jehovos vardui’ (Apaštalų darbų 15:14). Todėl krikščionis, kuris nuoširdžiai meldžia: „Teesie šventas tavo vardas“, laikys šventu tą vardą savo gyvenime vykdydamas visus Dievo įsakymus (1 Jono 5:3). Šitai taip pat apima ir paklusnumą įsakymams, duotiems Dievo Sūnaus Jėzaus, kuris visada šlovino savo Tėvą (Jono 13:31, 34; Mato 24:14; 28:19, 20).

Naktį prieš savo mirtį Jėzus pabrėžė Dievo vardo svarbą krikščionims. Pasakęs savo Tėvui: „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu“, jis toliau aiškina: „kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jono 17:26). Mokiniams Dievo vardo žinojimas reiškė jų asmeninį Dievo meilės suvokimą. Jėzus suteikė jiems galimybę susipažinti su Dievu, kaip su juos mylinčiu Tėvu (Jono 17:3).

Ką tai reiškia tau

Pirmojo šimtmečio krikščionių apaštalų bei vyresniųjų susirinkime Jeruzalėje mokinys Jokūbas pareiškė: „Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirmiausia teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą.“ Ar galėtum būti pripažintas vienu iš tų, kuriuos Dievas išsirenka kaip „savo vardui tautą“, jei nevartotumei ir neliudytumei to vardo? (Apaštalų darbų 15:14).

Nors daugelis nelinkę vartoti Jehovos vardo, ir daug Biblijos vertėjų pašalino jį iš savo vertimų, tačiau milijonai žmonių visame pasaulyje džiaugiasi privilegija liudyti Dievo vardą ir vartoti jį ne tik garbinant, bet ir kasdieninėje kalboje bei skelbti jį kitiems. Jei kas nors kalbėjo tau apie Biblijos Dievą ir vartojo Jehovos vardą, kokiai religinei grupei tu jį priskirtumei? Tik viena grupė pasaulyje nuolat vartoja Dievo vardą garbindama jį, kaip tai darė jo garbintojai nuo senovės laikų. Tai Jehovos liudytojai.

Biblija paremtas Jehovos liudytojų vardas įgalina atpažinti šiuos krikščionis kaip ‛tautą Dievo vardui’. Jie didžiuojasi vadinami tuo vardu, kurį pats Jehova davė savo tikriesiems garbintojams. Mes skaitome Izaijo 43:10: „Jūs mano liudytojai, sako Viešpats [„Jehova“, NW], ir mano tarnas, kurį aš pasirinkau.“ Apie ką Dievas čia kalba? Apsvarstykime keletą ankstesnių eilučių.

Izaijas nuo 5-os iki 7-os to paties skyriaus eilutės sako: „Nesibijok, nes aš esu su tavimi. Tavo vaikus aš pargabensiu iš tolimųjų rytų ir surankiosiu juos iš tolimiausių vakarinių kraštų. Šiaurei aš sakysiu ‛Atiduok’ ir pietums ‛Nesulaikyk. Pargabenk mano sūnus iš tolimų kraštų ir mano dukteris nuo žemės pakraščių, kiekvieną, vadinamą mano vardu, kurį sutvėriau ir paruošiau, ir padariau savo garbei’“ (ŠvR; rašyba ir skyryba taisyta). Mūsų dienomis tos eilutės nurodo Dievo savąją tautą, kurią jis surinko iš visų tautų, kad garbintų jį ir būtų jo liudytojai. Todėl Dievo vardas nurodo ne tik jį patį, bet taip pat padeda atpažinti šiandieną jo tikruosius tarnus žemėje.

 Palaimos, įgyjamos per Dievo vardo žinojimą

Jehova saugo tuos, kurie myli jo vardą. Psalmininkas rašė: „Kadangi jis glaudėsi prie manęs, aš išvaduosiu jį; aš uždengsiu jį, nes jis žino mano vardą“ (Psalmių 90:14). Jis taip pat prisimena juos: „Tuomet tie, kurie bijo Viešpaties [„Jehovos“, NW] kalbėjo kiekvienas savo artimui: Viešpats [„Jehova“, NW] stebėjo ir klausė, ir jo akivaizdoje buvo parašyta atsiminimo knyga tiems, kurie bijo Viešpaties [„Jehovos“, NW] ir atsimena jo vardą“ (Malachijo 3:16).

Taigi nauda, kurią įgyjame per Dievo vardo žinojimą ir meilę jam, neapsiriboja tik šiuo gyvenimu. Jehova pažadėjo paklusniems žmonėms amžiną laimingą gyvenimą žemės rojuje. Dovydas buvo įkvėptas pareikšti: „Darantieji pikta bus sunaikinti; o tie, kurie pasitiki Viešpačiu [„Jehova“, NW], paveldės žemę. Bet romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos daugybe“ (Psalmių 36:9, 11).

Kaip tai įmanoma? Jėzus paaiškino. Toje pačioje pavyzdinėje maldoje, kurioje mokė mus melsti: „Teesie šventas tavo vardas“, jis pridėjo: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Taip, Dievo Karalystė, valdoma Jėzaus Kristaus, pašventins Dievo vardą, taip pat sukurs geras sąlygas šioje žemėje. Ji sunaikins blogį, taip pat pašalins karus, nusikaltimus, badą, ligas ir mirtį (Psalmių 45:9, 10; Izaijo 11:9; 25:6; 33:24; Apreiškimo 21:3, 4).

Tu galėsi džiaugtis amžinuoju gyvenimu viešpataujant tai Karalystei. Kaip? Per Dievo pažinimą. „O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3). Jehovos Liudytojai maloniai padės tau įgyti šias gyvybiškai svarbias žinias (Apaštalų darbų 8:29-31).

Manome, kad šioje brošiūroje pateikta informacija įtikino tave, jog Kūrėjas turi asmeninį vardą, kurį jis labai vertina. Tau jis taip pat turėtų būti brangus. Linkime tau suprasti vardo žinojimo ir vartojimo, ypač garbinant, svarbą.

Ir linkime tau ryžto elgtis taip, kaip prieš daugelį šimtmečių drąsiai nurodė pranašas Michėjas: „Visos tautos vaikščios kiekviena savo dievo vardu, mes gi vaikščiosime Viešpaties [„Jehovos“, NW], mūsų Dievo, vardu per amžius ir visuomet“ (Michėjo 4:5).

[Anotacija 28 puslapyje]

‘Dievo vardo žinojimas’ reiškia daugiau negu tik suvokti protu faktą, kad jo vardas Jehova

[Anotacija 30 puslapyje]

Jehovos vardas yra ‛didingas, kilnus, keliantis baimę ir nepasiekiamai aukštas’. Visi Dievo tikslai siejasi su jo vardu

[Rėmelis 29 puslapyje]

Anglikonų žurnalo Anglican Theological Review (1959 spalis) straipsnyje dr. Volteris Lauris ryškiai nušvietė būtinumą žinoti Dievo vardą. Jis rašė: „Bendraujant su žmonėmis nepaprastai svarbu žinoti tikrinį asmenvardį to, kurį mylime, su kuriuo kalbame, ar net to, apie kurį šnekame. Lygiai taip pat yra ir žmogaus santykiuose su Dievu. Žmogus, nežinąs Dievo vardo, iš tikrųjų nepažįsta jo kaip asmenybės tiek artimai, kad galėtų kalbėtis su juo (kas reiškia maldą), ir jis negali jo mylėti, jei suvokia jį tik kaip beasmenę jėgą.“