Krikščionys ir vardas
Krikščionys ir vardas
NIEKAS tiksliai negali pasakyti, kada žydų ortodoksai nustojo tarę balsu Dievo vardą ir pakeitė jį hebrajiškais žodžiais Dievas bei Suverenus Viešpats. Kai kurie mano, kad kasdieninis Dievo vardo vartojimas išnyko jau gerokai prieš Jėzaus laikus. Tačiau esama tvirtų įrodymų, kad vyriausiasis kunigas ir toliau jį tardavo šventykloje religinių apeigų metu — ypač Permaldavimo dieną — iki pat šventyklos sugriovimo 70-aisiais m. e. metais. Todėl Jėzui gyvenant žemėje, vardo tarimas buvo žinomas, nors jo, galimas dalykas, plačiai nevartojo.
Kodėl žydai nustojo tarę Dievo vardą? Tikriausiai bent iš dalies dėl klaidingo trečiojo įsakymo pritaikymo: „Netark Jehovos, tavo Dievo, vardo be pagarbos“ (Išėjimo 20:7, NW). Žinoma, šis įsakymas nedraudė vartoti Dievo vardo. Antraip kodėl senovėje tokie Dievo tarnai kaip Dovydas galėjo laisvai vartoti jį ir vis dėlto džiaugtis Jehovos palaima? Ir dėl ko gi Dievas ištarė jį Mozei ir liepė išaiškinti izraelitams, kas buvo Tas, kuris jį siuntė? (Psalmių 18:1-3, 6, 13, NW [17:2-4, 7, 14, ŠR]; Išėjimo 6:2-8, NW). *
Nepaisant to, Jėzaus laikais pasireiškė stipri tendencija interpretuoti išmintingus Dievo įsakymus visai nepagrįstai. Pavyzdžiui, ketvirtasis iš Dešimties įsakymų įpareigojo žydus septintą kiekvienos savaitės dieną laikyti poilsio diena — šabu (Išėjimo 20:8-11). Žydų ortodoksai išplėtė šį įsakymą iki absurdiško lygio, sukurdami nesuskaičiuojamą daugybę taisyklių, reguliuojančių net patį smulkiausią veiksmą, kurį galėjo ar nevalia buvo atlikti per šabą. Be abejo, persunkti tos pačios dvasios, jie išmintingą įsakymą, draudžiantį nepagarbą Dievo vardui, išplėtė iki neprotingo kraštutinumo, tvirtindami, kad netgi ištarti jo negalima. *
Jėzus ir Vardas
Argi galėjo Jėzus laikytis šios nebiblinės tradicijos? Vargu! Kaip žinoma, jis nesusilaikydavo nuo gydymo šabo dieną, nors tuo pažeisdavo žmonių sugalvotas žydų taisykles ir net rizikavo savo gyvybe (Mato 12:9-14). Iš tikrųjų Jėzus pasmerkė fariziejus kaip veidmainius, kadangi jų tradicijos netilpo Dievo įkvėpto Žodžio rėmuose (Mato 15:1-9). Todėl nepanašu į tiesą, kad jis galėjo susilaikyti netardamas Dievo vardo, ypač jei atkreipsime dėmesį į jo paties vardą Jėzus, reiškiantį „Jehova yra išgelbėjimas“.
Kartą sinagogoje Jėzus atsistojo ir perskaitė fragmentą iš Izaijo ritinio. Jo perskaityta ištrauka šiandien atitinka Izaijo 61:1, 2, kur Dievo vardas minimas daugiau nei vieną kartą (Luko 4:16-21). Nejaugi tose vietose jis būtų vengęs ištarti dieviškąjį vardą, pakeisdamas jį „Viešpats“, arba „Dievas“? Žinoma, ne. Tai būtų reiškę žydų religinių vadų nebiblinių tradicijų laikymąsi. O juk mes skaitome: „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mato 7:29).
Iš tikrųjų, kaip pasakyta anksčiau, jis išmokė savo pasekėjus melsti Dievą: „Teesie šventas tavo vardas“ (Mato 6:9). O naktį prieš mirties nuosprendžio įvykdymą jis tarė maldoje savo Tėvui: „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. ... Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs“ (Jono 17:6, 11).
Atsižvelgiant į šiuos Jėzaus nurodymus dėl Dievo vardo, knygoje Der Name Gottes (Dievo vardas), puslapis 76, aiškinama: „Mes privalome suprasti nuostabų faktą, kad Senojo Testamento tradicinė Dievo apreiškimo samprata glūdi jo vardo atskleidime ir kad šito laikomasi iki pat paskutinės Senojo Testamento dalies, taip, tai tęsiasi net iki galutinių Naujojo Testamento skyrių, kur, pavyzdžiui, Jono 17:6 skaitome: ‛Aš apreiškiau tavo vardą.’“
Iš tiesų būtų neišmintinga galvoti, kad Jėzus susilaikydavo vartoti Dievo vardą, ypač tuomet, kai cituodavo tas ištraukas iš Hebrajiškųjų raštų, kur jis pasitaikydavo.
Pirmieji krikščionys
Ar Kristaus pasekėjai pirmajame šimtmetyje vartojo Dievo vardą? Jėzus jiems įsakė ruošti mokinius iš visų tautų žmonių (Mato 28:19, 20). Daugelis žmonių, kuriems reikėjo skelbti, neturėjo jokio supratimo apie Dievą, apsireiškusį žydams Jehovos vardu. Kaip galėjo krikščionys pristatyti jiems tikrąjį Dievą? Ar užteko pavadinti jį Dievu arba Viešpačiu? Ne. Tautos turėjo savo pačių dievus ir viešpačius (1 Korintiečiams 8:5). Kaip galėjo krikščionys parodyti aiškų skirtumą tarp tikrojo Dievo ir netikrų dievų? Tik vartodami tikrojo Dievo vardą.
Todėl mokinys Jokūbas vyresniųjų pasitarime Jeruzalėje pažymėjo: „Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirmiausia teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą. Čia dera pranašo žodžiai“ (Apaštalų darbų 15:14, 15). Apaštalas Petras savo garsiojoje kalboje per Sekmines nurodė esminį krikščioniškojo pranešimo elementą cituodamas pranašo Joelio žodžius: „Kiekvienas, kuris šauksis Jehovos vardo, bus išgelbėtas“ (Joelio 2:32; Apaštalų darbų 2:21, NW).
Apaštalas Paulius nepalieka jokių abejonių dėl Dievo vardo svarbumo jam. Savo Laiške romiečiams jis cituoja tuos pačius pranašo Joelio žodžius ir toliau ragina bendratikius parodyti tikėjimą, atitinkantį šitą pareiškimą, skelbiant Dievo vardą kitiems, kad ir jie būtų išgelbėti (Romiečiams 10:13-15). Vėliau jis rašė laiške Timotiejui: „Teatsisako nuo neteisybės kiekvienas, kuris mini Jehovos vardą“ (2 Timotiejui 2:19, NW). Pirmojo amžiaus pabaigoje apaštalas Jonas vartojo dieviškąjį vardą savo raštuose. Žodis „Aleliuja“, kuris reiškia „girkite Jah“, aptinkamas keletą kartų Apreiškimo knygoje (Apreiškimo 19:1, 3, 4, 6).
Tačiau Jėzus ir jo pasekėjai nusakė, kad krikščionių susirinkime atsiras atskalūnų. Apaštalas Petras parašė: „Ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų“ (2 Petro 2:1; žiūrėk taip pat Mato 13:36-43; Apaštalų darbų 20:29, 30; 2 Tesalonikiečiams 2:3; 1 Jono 2:18, 19). Šie perspėjimai išsipildė. Viena iš pasekmių buvo ta, jog Dievo vardas liko šešėlyje. Jis netgi buvo pašalintas iš Biblijos nuorašų ir vertimų! Pažiūrėkime, kaip tai atsitiko.
[Išnašos]
^ pstr. 3 Lietuviškajame Šventajame Rašte (Tomas 4) vardą Jahvė randame paantraštėje virš Mato 12:15 ir taip pat formomis YHWH, Jahvė arba Yahveh jis pakartotinai paminėtas knygų pabaigoje esančiuose paaiškinimuose apie daugelį teksto vietų, pavyzdžiui, Pr 2:4, Iš 3:14. Leidinyje Naujasis Testamentas ir Psalmai (vertėjas A. Jurėnas) vardas Jah, Jahvė randamas Ps 68:4, 18, 20.
^ pstr. 4 Kai kurie iškelia kitą priežastį — graikų filosofijos įtaką žydams. Pavyzdžiui, žydų filosofas Filonas Aleksandrietis, gyvenęs apytikriai Jėzaus laikais, jautė didelę graikų filosofo Platono, kurį laikė Dievo įkvėptu, įtaką. Žodyne Lexikon des Judentums (Judaizmo žodynas) po žodžio „Filonas“ tvirtinama, kad jis „sujungė graikų filosofo (Platono) kalbą ir idėjas su apreikštu žydų tikėjimu“ ir nuo to prasidėjo jo „aiškus poveikis krikščionių bažnyčios tėvams“. Filonas mokė, kad Dievas yra neapibrėžiama sąvoka ir todėl negali būti įvardijamas.
[Iliustracija 14 puslapyje]
Šis vyriausiojo žydų kunigo su hebrajišku užrašu ant jo tiurbano „Šventumas priklauso Jehovai“ paveikslas, rastas Vatikane
[Iliustracija 15 puslapyje]
Kaip parodo šis 1805 m. vokiškas Biblijos vertimas, Kristus, skaitęs sinagogoje iš Izaijo ritinio, ištarė Dievo vardą balsu (Luko 4:18, 19)
[Iliustracijos 16 puslapyje]
Petras ir Paulius vartojo Dievo vardą, kai jie citavo Joelio pranašystę (Apaštalų darbų 2:21; Romiečiams 10:13)
