„Mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi“
Trečias skyrius
„Mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi“
1, 2. Kodėl Izaijo 42 skyrius dabar domina krikščionis?
„JŪS mano liudytojai, — tai Viešpaties žodis, — mano tarnai, kuriuos išsirinkau“ (Izaijo 43:10). Šie Jehovos žodžiai, pranašo Izaijo užrašyti VIII amžiuje p. m. e., rodo, kad senoji Jehovos sandoros tauta buvo liudytojų tauta ir Dievo išrinktieji tarnai. Maždaug po 2600 metų, 1931-aisiais, pateptieji krikščionys viešai pareiškė, jog šie žodžiai taikomi ir jiems. Pasivadinę Jehovos liudytojais, jie nedvejodami prisiėmė žemiškųjų Dievo tarnų pareigas.
2 Jehovos liudytojai nuoširdžiai trokšta įtikti Dievui, todėl kiekvieną iš jų labai domina 42-asis Izaijo knygos skyrius. Čia aprašomas vienas tarnas, kuriuo Jehova gėrisi, ir kitas, kuriuo bodisi. Aptarę šią pranašystę bei jos išsipildymą, geriau suprasime, kaip įtikti Dievui ir kaip išvengti jo nemalonės.
„Apgaubiau jį savo dvasia“
3. Ką Jehova per Izaiją pranašauja apie ‛savo tarną’?
3 Jehova per Izaiją pranašauja, kad bus tarnas, kurį jis pats išsirinks: „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos“ (Izaijo 42:1-4).
4. Kas yra išpranašautas „išrinktasis“ ir iš kur tai žinome?
4 Apie kokį Tarną čia kalbama? Mums nereikia spėlioti. Šie žodžiai cituojami Evangelijoje pagal Matą ir pritaikomi Jėzui Kristui (Mato 12:15-21). Jėzus yra mylimas Tarnas, „išrinktasis“. Kada Jehova apgaubė Jėzų savo dvasia? 29 m. e. metais per krikštą. Įkvėptame pranešime aprašomas tas krikštas ir sakoma, kad Jėzui išbridus iš vandens „atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: ‛Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.’“ Šitaip pats Jehova nurodė, kuris yra jo mylimasis Tarnas. Paskesnė Jėzaus tarnyba ir stebuklingi darbai patvirtino, kad jis tikrai turi Jehovos dvasią (Luko 3:21, 22; 4:14-21; Mato 3:16, 17).
‛Jis neš tautoms teisingumą’
5. Kodėl pirmajame mūsų eros amžiuje reikėjo patikslinti teisingumo sampratą?
5 Jehovos Išrinktasis turėjo ‛nešti’, arba akivaizdžiai rodyti, tikrąjį teisingumą. „Jis skelbs tautoms teisingumą“ (Mato 12:18). Pirmajame mūsų eros amžiuje šito labai reikėjo. Žydų religiniai vadovai diegė iškreiptą požiūrį į teisingumą ir teisumą. Jie teisingumo siekė vadovaudamiesi griežtu įstatymo kodeksu, kurį daugiausia patys išgalvojo. Jų teisingumas tebuvo įstatymo raidės laikymasis — be jokio gailesčio ir užuojautos.
6. Kaip Jėzus padėjo žmonėms perprasti tikrąjį teisingumą?
6 O Jėzus apreiškė Dievo požiūrį į teisingumą. Savo mokymais ir gyvenimu Jėzus parodė, kad tikrasis teisingumas neatskiriamas nuo užuojautos ir gailesčio. Prisiminkime garsųjį Kalno pamokslą (Mato 5—7 skyriai). Čia nuostabiai paaiškinta, kaip rodyti teisingumą ir teisumą! Ar skaitydami Evangelijas nesižavime Jėzaus užuojauta vargšams ir kenčiantiems? (Mato 20:34; Morkaus 1:41; 6:34; Luko 7:13) Jis nešė paguodos žinią daugeliui žmonių, kurie buvo lyg talžoma, blaškoma nendrė, lyg smilkstantis lininis dagtis. Paskutinė jų gyvenimo kibirkštis vos vos ruseno. Jėzus nelaužė „palaužtos nendrės“ ir negesino „blėstančio dagčio“. Meilingais, švelniais žodžiais bei poelgiais jis atgaivino romiuosius (Mato 11:28-30).
7. Kodėl pranašystėje pasakyta, kad Jėzus ‛nešauks, gatvėje nebus girdėti jo balso’?
7 O kodėl pranašystėje sakoma, kad Jėzus ‛nešauks, gatvėje nebus girdėti jo balso’? Todėl, kad jis nesireklamavo kaip daugelis anais laikais (Mato 6:5). Pagydęs raupsuotąjį, jis liepė: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok!“ (Morkaus 1:40-44) Užuot stengęsis išgarsėti (tada žmonės būtų sprendę apie jį iš nuogirdų), Jėzus norėjo, kad kiti patys įsitikintų jį esant Kristų, Jehovos pateptąjį Tarną.
8. a) Kaip Jėzus nešė „tautoms teisingumą“? b) Ko mus pamoko apie teisingumą Jėzaus papasakota gailestingojo samariečio alegorija?
8 Išrinktasis Tarnas turėjo nešti „tautoms teisingumą“. Taip Jėzus ir darė. Jis pabrėžė, jog Dievo teisingumas neatsiejamas nuo gailestingumo, ir mokė, kad su visais žmonėmis turi būti elgiamasi teisingai. Sykį Jėzus priminė vienam Įstatymo mokytojui, jog šis turėtų mylėti Dievą ir savo artimą. Žmogus paklausė Jėzaus: „O kas gi mano artimas?“ Galbūt jis tikėjosi išgirsti iš Jėzaus atsakymą „kiti žydai“. Bet Jėzus papasakojo alegoriją apie gailestingąjį samarietį, kuris atėjo į pagalbą nuo plėšikų nukentėjusiam vyrui; nei levitas, nei kunigas nepadėjo. Pašnekovas turėjo pripažinti, kad šiuo atveju artimas buvo ne levitas ir ne kunigas, o paniekintasis samarietis. Jėzus užbaigė alegoriją tokiu patarimu: „Eik ir tu taip daryk!“ (Luko 10:25-37; Kunigų 19:18)
Jis „nepails ir nepasiduos nevilčiai“
9. Kodėl svarbu suvokti tikrojo teisingumo esmę?
9 Jėzus atskleidė tikrojo teisingumo esmę ir jo sekėjai išmoko rodyti šią savybę. Mes irgi turim išmokti. Pirmiausia reikia pripažinti Dievo nustatytą ribą tarp gėrio ir blogio, nes jam dera spręsti, kas teisinga ir teisu. Kai stengsimės viską daryti pagal Jehovos valią, mūsų teisus elgesys iškalbingai liudys, koks yra tikrasis teisingumas (1 Petro 2:12).
10. Kodėl teisingumas reikalauja dirbti skelbimo ir mokymo darbą?
10 Tikrąjį teisingumą mes rodome ir uoliai dirbdami skelbimo bei mokymo darbą. Jehova dosniai teikia žinių apie save, savo Sūnų ir savo tikslus (Jono 17:3). Tad mums nebūtų teisinga slėpti tas gyvybiškai svarbias žinias. „Neatsakyk geradarystės tam, kuriam dera ją padaryti, kai tavo ranka tai pajėgia“, — sako Saliamonas (Patarlių 3:27, Brb). Nuoširdžiai dalykimės žiniomis apie Dievą su visais, kad ir kokios rasės ar tautybės jie būtų (Apaštalų darbų 10:34, 35).
11. Kaip, sekdami Jėzumi, turėtume elgtis su kitais?
11 Tikras krikščionis elgiasi su žmonėmis taip, kaip Jėzus. Dabar daugelį slegia problemos. Jiems būtina užuojauta ir padrąsinimas. Aplinkybės išvargina net kai kuriuos pasiaukojusius krikščionis. Jie — lyg palūžusios nendrės ir blėstantys dagčiai. Argi jiems nereikia mūsų paramos? (Luko 22:32; Apaštalų darbų 11:23) Kokia atgaiva priklausyti tikrųjų krikščionių brolijai, kuri stengiasi sekti teisingumo pavyzdžiu — Jėzumi!
12. Kodėl galime neabejoti, kad greit visi žmonės susilauks teisingumo?
12 Ar kada nors teisingumo susilauks visi žmonės? Taip! Jehovos Išrinktasis „nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą“. Paskirtasis Karalius, prikeltas Jėzus Kristus, netrukus „atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo“ (2 Tesalonikiečiams 1:6-9; Apreiškimo 16:14-16). Žmonių valdžias pakeis Dievo Karalystė. Klestės teisingumas ir teisumas (Patarlių 2:21, 22, Brb; Izaijo 11:3-5; Danieliaus 2:44; 2 Petro 3:13). Visi, netgi atokiuose žemės kampeliuose, „salose“, gyvenantys Jehovos tarnai, labai laukia tos dienos.
‛Aš padariau tave tautų šviesa’
13. Ką Jehova pranašauja apie savo Išrinktąjį Tarną?
13 Toliau paklausykime Izaijo: „Taip kalba Dievas, Viešpats, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems“ (Izaijo 42:5). Kaip gerai apibūdintas Jehova, Kūrėjas! Šis Jehovos priminimas daro jo žodžius dar svaresnius. Jehova sako: „Aš, Viešpats, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse“ (Izaijo 42:6, 7).
14. a) Ką reiškia tai, kad Jehova ima savo paskirtąjį Tarną už rankos? b) Koks yra Išrinktojo Tarno vaidmuo?
14 Didysis visatos Kūrėjas, gyvybės Davėjas ir Palaikytojas, ima savo Išrinktąjį Tarną už rankos ir žada jam nuolatinę paramą. Koks padrąsinimas! Be to, Jehova saugo jį, kad duotų kaip „tautos sandorą“. Sandora yra sutartis, iškilmingas pažadas, neginčijamas potvarkis. Taip, Jehova padarė savo Tarną „garantija tautai“ (An American Translation).
15, 16. Kaip Jėzus tarnavo „tautų šviesa“?
15 Pažadėtasis Tarnas, „tautų šviesa“, atvers „neregių akis“, išvaduos „sėdinčius belangės tamsybėse“. Jėzus taip ir darė. Liudydamas tiesą, jis šlovino dangiškojo Tėvo vardą (Jono 17:4, 6). Jėzus demaskavo religinį melą, skelbė gerąją naujieną apie Karalystę ir dvasiškai išlaisvino žmones iš religinės vergijos (Mato 15:3-9; Luko 4:43; Jono 18:37). Jis perspėjo nedaryti tamsos darbų, o Šėtoną vadino „melo tėvu“ ir „šio pasaulio kunigaikščiu“ (Jono 3:19-21; 8:44; 16:11).
16 Jėzus sakė: „Aš — pasaulio šviesa“ (Jono 8:12). Jis toks ir pasirodė esąs — net paaukojo savąją tobulo žmogaus gyvybę. Dėl šio kilnaus poelgio tikintieji gali susilaukti nuodėmių atleidimo ir turėti artimus santykius su Dievu bei amžinojo gyvenimo perspektyvą (Mato 20:28; Jono 3:16). Visą gyvenimą tobulai atsidavęs Dievui, Jėzus palaikė Jehovos visavaldystę ir įrodė, kad Velnias yra melagis. Iš tikrųjų Jėzus grąžino akliesiems regėjimą, išvadavo žmones iš dvasinės tamsos.
17. Kaip mes tarnaujame šviesos nešėjais?
17 Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs — pasaulio šviesa“ (Mato 5:14). Argi mes taip pat nesame šviesos nešėjai? Savo gyvensena ir gerosios naujienos skelbimu mes patraukiame žmones prie tikrosios šviesos Šaltinio — Jehovos. Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, garsiname Jehovos vardą, palaikome Jo aukščiausiąją valdžią ir skelbiame Jo Karalystę, vienintelę žmonijos viltį. Kaip šviesos nešėjai, demaskuojame religijų melagystes, perspėjame nedaryti bjaurių tamsos darbų ir nurodome, jog Šėtonas yra blogio iniciatorius (Apaštalų darbų 1:8; 1 Jono 5:19).
„Užtraukite naują giesmę Viešpačiui“
18. Apie ką Jehova informuoja savo tautą?
18 Dabar Jehova atkreipia dėmesį į savo tautą ir sako: „Aš esu Viešpats [„Jehova“, NW], tai mano vardas. Savo garbės neperleisiu kitam, nei savo šlovės stabams. Kas buvo pranašauta, štai jau įvyko; dabar skelbiu naujus dalykus; pirmiau, negu tai atsitiks, skelbiu juos tau“ (Izaijo 42:8, 9). Apie ‛savo tarną’ pranašavo ne koks nors bevertis dievukas, o vienintelis gyvasis ir tikrasis Dievas. Jo žodžiai tikrai turėjo išsipildyti, ir išsipildė! Jehova Dievas daro naujus dalykus ir iš anksto informuoja savo tautą. Kaip mums derėtų tai vertinti?
19, 20. a) Kokią giesmę reikia giedoti? b) Kas dabar gieda Jehovai gyriaus giesmę?
19 Izaijas rašo: „Užtraukite naują giesmę Viešpačiui, skelbkite jo šlovę visoje žemėje! Tedžiūgauja jūra ir visa, kas jos gelmėse, tolimosios salos ir jų gyventojai! Teskelbia dykuma bei jos miestai ir žmonės Kedaro kaimuose! Tedžiūgauja Selos gyventojai, tešaukia nuo kalnų viršūnių! Teikite garbę Viešpačiui, skelbkite jo šlovę tolimosiose salose!“ (Izaijo 42:10-12)
20 Žmonės, gyvenantys miestuose, tyrlaukių kaimuose, salose, netgi „Kedare“, arba dykumų stovyklose, — visi raginami giedoti naują giesmę Jehovai. Nuostabu, kad mūsų laikais į šį pranašišką kvietimą atsiliepia milijonai asmenų! Jie priima Dievo Žodžio tiesą ir pripažįsta Jehovą savo Dievu. Jehovos tauta naująją giesmę gieda — Jehovą šlovina — daugiau kaip 230 šalių. Koks džiaugsmas giedoti šiame chore su įvairių kultūrų, kalbų bei rasių žmonėmis!
21. Kodėl Jehovos tautos priešams nepavyks nutildyti Jehovai giedamos gyriaus giesmės?
21 Ar gali priešininkai pakilti prieš Dievą ir nutildyti gyriaus giesmę? Nieku gyvu! „Į kovą Viešpats žygiuoja kaip karžygys, kaip karys žadina savo narsą; jis šaukia, pakeltu balsu surinka mūšio šūkį ir pergalinga jėga stoja prieš savo priešus“ (Izaijo 42:13). Kas pajėgtų priešintis Jehovai? Maždaug prieš 3500 metų pranašas Mozė ir Izraelio sūnūs giedojo: „Viešpats yra karžygys, Jahvė yra Jo vardas. Faraono kovos vežimus ir jo kariuomenę Jis įmetė į jūrą, jo rinktinius karo vadus paskandino Raudonojoje jūroje“ (Išėjimo 15:3, 4, Brb). Jehova įveikė galingiausią ano meto kariuomenę. Joks Dievo tautos priešas nelaimės, kai Jehova pakils kaip karžygys.
„Ilgai tylėjau“
22, 23. Kodėl Jehova ‛ilgai tyli’?
22 Jehova yra bešališkas ir teisingas netgi tada, kai baudžia priešus. Jis sako: „Ilgai tylėjau, lūkuriavau ir susilaikiau, bet dabar aš šaukiu kaip gimdyvė, dūstu ir aikčioju. Sunaikinsiu kalnus ir kalvas, visur nuvytinsiu žolę. Upes paversiu pelkėmis, o pelkes išdžiovinsiu“ (Izaijo 42:14, 15).
23 Prieš bausdamas Jehova duoda piktadariams laiko pasitaisyti (Jeremijo 18:7-10; 2 Petro 3:9). Vienas pavyzdys — Babilonas, dominuojanti pasaulio imperija. Jehova 607 m. p. m. e. leidžia babiloniečiams sugriauti Jeruzalę, kad pamokytų neištikimus izraelitus. Deja, babiloniečiai nesuvokia savo vaidmens ir elgiasi su Dievo tauta daug šiurkščiau, negu reikalauja Dievo sprendimas (Izaijo 47:6, 7; Zacharijo 1:15). Kaip skaudu tikrajam Dievui regėti savo tautą kenčiančią! Bet jis nesiima veiksmų tuojau pat, o laukia iki nustatyto meto. Tada jis kaip gimdyvė pasistengia ir išlaisvina savo sandoros tautą, padaro ją nepriklausoma tauta. Tuo tikslu 539 m. p. m. e. Dievas išdžiovina, nuniokoja Babiloną ir jo gynybinę sistemą.
24. Kokią perspektyvą Jehova atveria savo tautai Izraeliui?
24 Kaip džiaugiasi Dievo tauta, kad po daugelio metų, nugyventų tremtyje, vėl atsiveria kelias namo! (2 Metraščių 36:22, 23) Jiems smagu, kad išsipildo Jehovos pažadas: „Aš vesiu keliaujančius akluosius, keliais nežinomais juos vesiu. Tamsą jiems paversiu šviesa, o vingiuotus kelius ištiesinsiu. Visa tai darau dėl jų; jų aš neapleisiu“ (Izaijo 42:16).
25. a) Kuo gali neabejoti šiuolaikinė Jehovos tauta? b) Kam turėtume pasiryžti?
25 Kuo šitie žodžiai reikšmingi mūsų laikais? Jehova ilgus amžius leido tautoms eiti savais keliais, bet jau prisiartino metas viską ištaisyti. Dabar Dievas renka savo vardo liudytojų tautą. Ištiesindamas visokius priešiškumo vingius, jis ruošia kelią žmonėms, garbinantiems jį „dvasia ir tiesa“ (Jono 4:24). Jis žada: „Jų aš neapleisiu“, ir laikosi savo žodžio. O kaip bus su nepataisomais klaidatikiais? Jehova sako: „Trauksis į šalį visiškai susigėdę, kas tiki stabais, kas sako nuliedintoms statuloms: ‛Jūs mūsų dievai’“ (Izaijo 42:17). Kaip svarbu mums likti ištikimiems Jehovai, sekti jo Išrinktuoju!
‛Aklas ir kurčias tarnas’
26, 27. Kaip Izraelis pasirodo esąs ‛aklas ir kurčias tarnas’ ir kokios yra pasekmės?
26 Dievo Išrinktasis Tarnas, Jėzus Kristus, liko ištikimas iki mirties. O Izraelis, Jehovos tauta, pasirodo esąs neištikimas tarnas, dvasiškai kurčias ir aklas. Jehova kalba izraelitams: „Klausykitės kurtieji! Pažvelkite ir išvyskite, aklieji! Kas aklesnis už mano tarną ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu? Kas toks aklas, kaip mano siųstasis, ir toks kurčias, kaip Viešpaties tarnas? Žiūrėti jis žiūri, bet neima širdin, jo ausys atviros, bet nieko negirdi. Dėl teisumo patiko Viešpačiui savo įstatymą padaryti didingą ir šlovingą“ (Izaijo 42:18-21).
27 Deja, Izraelis nueina klystkeliais! Žmonės vis linksta prie pagoniško demonų garbinimo. Jehova kantriai siunčia pasiuntinius, bet jo tauta nekreipia į tai dėmesio (2 Metraščių 36:14-16). Izaijas pranašauja, kokios bus pasekmės: „Ši tauta apiplėšta ir nusiaubta; visi uždaryti rūsiuose, paimti į kalėjimus. Jie tapę grobiu, ir nėra kam jų užstoti; jie apiplėšiami, ir nėra kam pasakyti: ‛Grąžink atgal!’ O, kad jūs tai išgirstumėt! Išgirskite ir dėkitės nuo šiol į širdį! Kas atidavė Jokūbą, kad jis būtų apiplėštas, kas atidavė Izraelį plėšikams? Ar tai nebuvo Viešpats, kuriam mes nusidėjome? Jo keliais eiti jie atsisakė ir neklausė jo Įstatymo. Todėl jis leido jiems pajusti savo pykčio jėgą, įniršį ir karo baisumus. Jis apsiautė juos liepsnomis, bet jie nesuprato, nudegino juos gaisru, bet ir to jie nepaėmė į širdį“ (Izaijo 42:22-25).
28. a) Ko pasimokome iš Judo gyventojų pavyzdžio? b) Kaip mums siekti Jehovos pritarimo?
28 Dėl gyventojų neištikimybės Jehova leidžia, kad 607 m. p. m. e. Judo kraštas būtų apiplėštas ir nusiaubtas. Babiloniečiai sudegina Jehovos šventyklą, sugriauna Jeruzalę ir išvaro žydus į nelaisvę (2 Metraščių 36:17-21). Priimkime šį perspėjimą į širdį ir niekada nenugręžkime ausų nuo Jehovos pamokymų, neužsimerkime prieš jo rašytinį Žodį. Verčiau stenkimės įtikti Jehovai ir sekime Jėzumi Kristumi — Tarnu, kuriuo Jehova gėrisi. Kaip ir Jėzus, savo žodžiais bei darbais atspindėkime tikrąjį teisingumą. Taip liksime Jehovos tautoje ir tarnausime šviesos nešėjais, garbinsime ir šlovinsime tikrąjį Dievą.
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 33 puslapyje]
Tikrasis teisingumas eina išvien su gailesčiu ir užuojauta
[Iliustracija 34 puslapyje]
Tikrasis teisingumas neaplenkia nė vieno žmogaus, — tokią mintį Jėzus pabrėžė gailestingojo samariečio alegorijoje
[Iliustracijos 36 puslapyje]
Pakeldami žmonėms dvasią ir maloniai elgdamiesi, sekame teisinguoju Dievu
[Iliustracijos 39 puslapyje]
Skelbdami gerąją naujieną, atspindime Dievo teisingumą
[Iliustracija 40 puslapyje]
Paskirtasis Tarnas buvo „tautų šviesa“
