16 skyrius

Ar normalu, kad aš taip sielvartauju?

MIČELAS prisimena dieną, kai mirė jo tėvas: „Aš buvau sukrėstas. . . ‛To negali būti’, — vis kartojau sau.“

Galbūt tavo mylimas žmogus — tėvas, mama, brolis, sesuo ar draugas — numirė. Ir užuot tik liūdėjęs, tu jauti pyktį, sumišimą bei baimę. Kaip besistengtum, negali sulaikyti ašarų. Arba laikai skausmą užgniaužęs savyje.

Iš tiesų visiškai normalu jausmingai reaguoti, kai miršta mūsų mylimas žmogus. Netgi Jėzus Kristus, sužinojęs apie artimo draugo mirtį, „pravirko“ ir „susigraudino“ (Jono 11:33-36; palygink 2 Samuelio 13:28-39). Suvokiant, kad ir kiti žmonės jaučia tą patį, ką ir tu, tau bus lengviau susitaikyti su netektimi.

Nepripažinimas

Iš pradžių galbūt jautiesi priblokštas. Širdies gilumoje galbūt viliesi, jog visa tai tik blogas sapnas, kad kas nors atėjęs pažadins tave ir viskas bus taip, kaip buvę. Pavyzdžiui, Sindi mama mirė nuo vėžio. Sindi sako: „Iš tiesų aš nepripažinau, kad jos nebėra. Kai įvyksta kas nors tokio, apie ką mudvi anksčiau kalbėjomės, aš pasijuntu betarianti sau: ‛Reikės apie tai pasakyti mamai.’“

Netektį patyrę asmenys yra linkę nepripažinti įvykusios mirties. Netgi gali būti, kad staiga jie tarsi pamato mirusįjį gatvėje, pravažiuojančiame autobuse, metro. Bet kuri šmėstelėjusi panaši figūra gali įžiebti  viltį, jog visa tai galbūt buvo klaida. Atmink, Dievas sukūrė žmogų gyventi, ne mirti (Pradžios 1:28; 2:9). Tad visiškai normalu, kad mums sunku susitaikyti su mirtimi.

„Kaip ji galėjo taip su manimi pasielgti?“

Nesistebėk, jeigu kartais netgi šiek tiek pyksti ant mirusiojo. Sindi prisimena: „Kai mama mirė, aš kartais pagalvodavau: ‛Tu iš tiesų nesakei mums, kad mirsi. Tu ėmei ir išėjai.’ Aš jaučiausi apleista.“

Brolio ar sesers mirtis irgi gali sukelti tokius jausmus. „Beveik absurdiška pykti ant mirusio žmogaus, — paaiškino Keren, — bet kai mano sesuo mirė, aš nesugebėjau to išvengti. Galvoje vis kildavo mintys: ‛Kaip ji galėjo numirti ir palikti mane vieną? Kaip ji galėjo taip su manimi pasielgti?’“ Kai kurie pyksta ant savo brolio ar sesers už skausmą, kurį sukėlė jo ar jos mirtis. Kai kurie jaučiasi apleisti, galbūt netgi įžeisti, nes sergančiam broliui ar seseriai prieš mirtį buvo skiriama daug laiko ir dėmesio. Sielvarto apimti tėvai, kurie, bijodami netekti kito vaiko, staiga ima pernelyg jį saugoti, irgi gali sužadinti priešiškumą mirusiajam.

„Jeigu. . .“

Kaltės jausmas — taip pat dažna reakcija. Į protą skverbiasi klausimai ir abejonės. ‛Gal mes galėjome padaryti ką nors daugiau? Gal turėjome pasitarti su kitu gydytoju?’ Be to, yra tie „jeigu“. ‛Jeigu mes nebūtume tiek daug pykęsi.’ ‛Jeigu aš būčiau buvęs  švelnesnis.’ ‛Jeigu būčiau vietoj jo ėjęs į parduotuvę.’

Mičelas sako: „O kad būčiau buvęs kantresnis ir supratingesnis tėvui. Arba būčiau daugiau dirbęs po namus, kad jam būtų lengviau parėjusiam namo.“ Ir Eliza pasakė: „Kai mama susirgo ir taip staiga numirė, tarp mudviejų liko daug neišspręstų dalykų. Dabar aš jaučiuosi tokia kalta. Aš galvoju apie visa, ką turėjau jai pasakyti, ko neturėjau sakyti, visa, ką padariau negerai.“

Tu galbūt netgi kaltini save už tai, kas nutiko. Sindi prisimena: „Aš jaučiausi kalta dėl kiekvieno mudviejų ginčo, dėl įtampos, kurią sukėliau mamai. Maniau, kad visa ta įtampa galėjo pasunkinti jos ligą.“

„Ką aš pasakysiu savo draugams?“

Viena našlė pasakė apie savo sūnų: „Džonis vengė sakyti kitiems vaikams, kad jo tėvas miręs. Tai jį glumino, o suglumęs jis pykdavo.“

 Knygoje Death and Grief in the Family paaiškinta: „‛Ką aš pasakysiu savo draugams?’ — tai labai svarbus klausimas daugeliui brolių ir sesių [išgyvenusių savo brolio ar sesers mirtį]. Broliams ir sesėms dažnai atrodo, kad jų draugai nesupranta, ką jie jaučia. Į mėginimus paaiškinti netekties reikšmingumą galbūt reaguojama tuščiais, keistais žvilgsniais. . . . Dėl to netektį patyręs brolis ar sesuo galbūt jaučiasi atmestas, atskirtas ir kartais netgi nenormalus.“

Tačiau suprask, kad kartais kiti tiesiog nežino, ką sakyti sielvartaujančiam draugui, todėl nesako nieko. Be to, tavo netektis jiems gali priminti, kad jie irgi gali netekti mylimo asmens. Nenorėdami tokių priminimų, jie galbūt šalinasi tavęs.

Nugalėti savo sielvartą

Žinojimas, kad tavo liūdesys yra normali būsena, labai padeda kovoti su juo. Tačiau neigiant tikrovę, liūdesys tik ilgiau išlieka. Kartais prie pietų stalo šeima palieka mirusiojo vietą neužimtą, tarytum ir jis turėtų ateiti pietauti. Tačiau viena šeima nusprendė daryti kitaip. Mama sako: „Mes niekuomet nebesėdėjome  virtuvėje prie stalo tose pačiose vietose. Mano vyras persėdo į Dovydo kėdę ir tai padėjo mums užpildyti tuštumą.“

Taip pat naudinga suvokti, kad nors tau gal reikėjo arba nereikėjo kai ko sakyti ar daryti, paprastai tai nėra tavo mylimo žmogaus mirties priežastis. Be to, „mes visi dažnai nusižengiame“ (Jokūbo 3:2).

Pasidalinti savo jausmais

Gydytojas Erlas Grolmanas mano: „Nepakanka pripažinti savo prieštaringus jausmus; turi atvirai kovoti su jais. . . . Laikas pasidalinti savo jausmais.“ Tai ne metas užsidaryti (Patarlių 18:1, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys).

Gydytojas Grolmanas sako, kad nepripažindamas sielvarto, „tu tik ilgiau kankiniesi ir liūdi“. Jis pataria: „Susirask gerą klausytoją, draugą, kuris supras, kad daugelis tavo jausmų yra normali reakcija į skausmingą sielvartą.“ Tėvas, mama, brolis, sesuo, draugas arba krikščionių susirinkimo vyresnysis dažnai gali labai palaikyti.

O jeigu tau norisi verkti? Gydytojas Grolmanas pridūrė: „Kai kuriems ašaros yra geriausias vaistas nuo emocinės įtampos — vyrams, taip pat moterims ir vaikams. Ašaros yra natūralus būdas palengvinti kančią ir sumažinti skausmą.“

Bendradarbiavimas su šeima

Tavo tėvai irgi gali labai padėti netekus mylimo žmogaus, o tu gali padėti jiems. Pavyzdžiui, Džeinė ir Sara iš Anglijos neteko savo 23 metų amžiaus  brolio Daralo. Kaip jos išgyveno sielvartą? Džeinė atsako: „Mūsų buvo keturi, tad aš viską dariau su tėčiu, o Sara — su mama. Dėl to mes nebuvome vieni.“ Džeinė irgi prisimena: „Aš niekuomet anksčiau nebuvau mačiusi tėčio verkiančio. Jis porą kartų verkė ir tai buvo savotiškai puiku, o dabar, pažvelgusi atgalios, aš jaučiuosi gerai, nes galėjau būti šalia, kad paguosčiau jį.“

Viltis, kuri palaiko

Jaunuolio Deivido iš Anglijos 13-metė sesuo Dženet mirė nuo limfogranulomatozės. Jis sako: „Man labai padėjo viena eilutė, pacituota laidotuvių kalboje. Ji skamba taip: ‛Nes Dievas nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, ir visiems laidavo prikeldamas jį, Jėzų, iš numirusių.’ Kalbėtojas pabrėžė žodį ‛laidavo’ kalbėdamas apie prikėlimą. Tai mane labai stiprino po laidotuvių“ (Apaštalų darbai 17:31; taip pat žiūrėk Morkaus 5:35-42; 12:26, 27; Jono 5:28, 29; 1 Korintiečiams 15:3-8).

Biblijos teikiama prikėlimo viltis nepašalina sielvarto. Tu niekuomet neužmirši savo mylimo žmogaus. Tačiau daugelį Biblijos pažadai iš tiesų paguodė ir dėl to jie pradėjo po truputį atsigauti nuo skausmo, kurį sukėlė mylimo žmogaus netektis.

Aptarimo klausimai:

◻ Ar tu manai, kad normalu gedėti mirusio mylimo žmogaus?

◻ Ką gali jausti sielvartaujantis asmuo ir kodėl?

◻ Kaip sielvartaujantis jaunuolis gali pradėti kovoti su savo jausmais?

◻ Kaip tu galėtum paguosti draugą, netekusį mylimo žmogaus?

[Anotacija 128 puslapyje]

„Iš tiesų aš nepripažinau, kad jos nebėra. . . . Pasijuntu betarianti sau: ‛Reikės apie tai pasakyti mamai’“

[Anotacija 131 puslapyje]

„Kai mama mirė, aš. . . pagalvodavau: ‛Tu iš tiesų nesakei mums, kad mirsi. Tu ėmei ir išėjai.’ Aš jaučiausi apleista“

[Paveikslas 129 puslapyje]

„Iš tikrųjų man to neatsitiko!“

[Paveikslas 130 puslapyje]

Kai mirtis atima iš mūsų mylimą žmogų, mums reikia užjaučiančio asmens paramos