14 skyrius

Kaip aš galiu atsikratyti vienatvės jausmo?

Šeštadienio vakaras. Vaikinas sėdi vienas savo kambaryje.

„Nekenčiu savaitgalių!“ — sušunka jis. Bet kambaryje nėra kas atsilieptų. Jis paima žurnalą ir pamato nuotrauką grupės jaunuolių paplūdimyje. Sviedžia žurnalą į sieną. Paplūsta ašaromis. Jis prikanda lūpą, bet ašaros toliau rieda. Nebegalėdamas susivaldyti, krinta ant lovos kūkčiodamas: „Kodėl aš visuomet paliktas?“

AR TU kartais taip jautiesi — atskirtas nuo pasaulio, vienišas, nereikalingas ir nieko vertas? Jeigu taip, nenusivilk. Nes vienatvės jausmas, nors ir nedžiugina, nėra kokia nors mirtina liga. Paprastai sakant, vienatvė yra įspėjamasis ženklas. Alkis įspėja tave, kad turi pavalgyti. Vienatvė — perspėjimas, kad reikia draugystės, artimumo. Kad normaliai gyventume, turime maitintis. O kad gerai jaustumėmės, mums reikia draugystės.

Ar tu kada nors stebėjai įkaitusių žarijų krūvą? Kai iš krūvos atskiri vieną žariją, jos karštis išblėsta. Bet  kai padedi ją atgal į krūvą, ji vėl įkaista! Atsiskyrę žmonės irgi neilgai būna „karšti“, arba gerai jaučiasi. Poreikis draugauti mums yra įgimtas.

Vienas, bet ne vienišas

Eseistas Henris Deividas Toras rašė: „Aš niekada neradau kito tokio draugiško draugo kaip vienatvė.“ Ar tu sutinki? „Taip, — sako 20-metis Bilas. — Aš mėgstu gamtą. Kartais aš sėdu į savo nedidelę valtelę ir išplaukiu į ežerą. Ten sėdžiu vienas valandų valandas. Tuomet turiu laiko pamąstyti apie savo gyvenimą. Tai tikrai puiku.“ Dvidešimt vienerių metų amžiaus Stivenas sutinka. „Aš gyvenu dideliame daugiabučiame name, — sako jis, — ir kartais užlipu ant namo stogo tik pabūti vienas. Truputį pamąstau ir pasimeldžiu. Tai atgaivina.“

Taip, vienatvės minutėlės gali suteikti mums didelio pasitenkinimo, jeigu išnaudosime jas tinkamai. Jėzų irgi džiugino tokios minutės: „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Morkaus 1:35). Atmink, Jehova nepasakė: ‛Negera žmogui truputį pabūti vienam.’ Ne, Dievas pasakė, kad žmogui negera „[„nuolatos“, NW] būti vienam“ (Pradžios 2:18-23). Tad žmogus gali tapti vienišas ilgai būdamas vienas. Biblija perspėja: „Užsidaręs žmogus rūpinasi tik savo įnoriais, niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų [„visą praktišką išmintį“, NW]“ (Patarlių 18:1, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys).

 Laikina vienatvė

Kartais mes priversti būti vieni dėl susiklosčiusių aplinkybių, pavyzdžiui, kai persikeliame į kitą vietovę ir esame toli nuo artimų draugų. Stivenas prisimena: „Namuose mudu su Džeimsu buvome draugai, artimesni už brolius. Kai kėliausi gyventi kitur, žinojau, kad ilgėsiuos jo.“ Stivenas stabteli, tarytum prisimindamas išvykimo akimirką. „Kai turėjau lipti į lėktuvą, man atėmė žadą. Mes apsikabinome ir aš išskridau. Jaučiausi netekęs kažko brangaus.“

Kaip Stivenas jautėsi naujoje vietoje? „Buvo sunku, — sako jis. — Namuose draugai mane mėgo, o čia kai kurie mano bendradarbiai paskatino mane galvoti apie save kaip niekam tikusį. Atsimenu — pažiūrėdavau į laikrodį, atimdavau keturias valandas (toks buvo laiko skirtumas) ir mąstydavau, ką mudu su Džeimsu galėtume šiuo metu daryti. Aš jaučiausi vienišas.“

Kai sunku, mes dažnai mąstome apie praėjusius geresnius laikus. Tačiau Biblijoje sakoma: „Nesakyk: ‛Kodėl taip yra, kad senesniosios dienos buvo geresnės už šitas?’“ (Ekleziasto 7:10) Kodėl duotas toks patarimas?

Pirma, viskas gali pasikeisti į gera. Dėl to  tyrinėtojai dažnai kalba apie „laikiną vienatvę“. Taigi Stivenas galėjo nugalėti savo vienatvę. Kaip? „Buvo naudinga pasikalbėti apie savo jausmus su rūpestingu žmogumi. Negalima gyventi praeitimi. Aš verčiau save susipažinti su kitais žmonėmis, domėtis jais. Tai padėjo; aš susiradau naujų draugų.“ O Džeimsas? ‛Aš klydau. Man išsikėlus gyventi kitur, mūsų draugystė nesibaigė. Kitą dieną aš jam paskambinau. Mes kalbėjomės valandą ir 15 minučių.’

Nuolatinė vienatvė

Tačiau kartais kankinantis skausmas dėl vienatvės išlieka ir atrodo, kad nėra jokios išeities. Vidurinės mokyklos mokinys Ronis pasakoja: „Aš aštuonerius metus lankau mokyklą šiame rajone, bet per visą tą laiką niekuomet nesugebėjau įsigyti nė vieno draugo! . . Niekas nežino, kaip jaučiuosi, ir niekam tai nerūpi. Kartais man atrodo, kad tiesiog neištversiu!“

Daug paauglių kaip ir Ronis patiria vadinamąją nuolatinę vienatvę. Tai rimčiau negu laikina vienatvė. Pasak tyrinėtojų, iš esmės šios vienatvės rūšys „taip skiriasi kaip paprastas persišaldymas nuo plaučių uždegimo“. Tačiau kaip galima išgydyti plaučių uždegimą, taip galima nugalėti ir vienatvę. Pirmas žingsnis — pasistengti suprasti jos priežastį (Patarlių 1:5).  Šešiolikmetė Ronda tiksliai nurodė dažniausią nuolatinės vienatvės priežastį: „Aš manau, jog jaučiuosi labai vieniša dėl to, kad. . . na, negali turėti draugų, jeigu esi blogos nuomonės apie save. O man atrodo, kad aš labai nepatinku sau“ (Lonely in America).

Rondos vienatvė kyla iš vidaus. Jos menka savigarba kliudo jai būti atvirai ir įsigyti draugų. Vienas tyrinėtojas sako: „Mintys ‛aš nepatrauklus’, ‛aš neįdomus’, ‛aš nieko vertas’ yra įprastos nuolat vienišų žmonių apmąstymų temos.“ Tad galbūt tu gali nugalėti vienatvę ugdydamasis savigarbą. (Žiūrėk 12 skyrių.) Ugdantis tai, kas Biblijoje vadinama „nauja asmenybe“ (NW), kuriai būdingas gerumas, nuolankumas ir švelnumas, tavo savigarba tikrai didės! (Kolosiečiams 3:9-12)

Be to, kai pradėsi patikti sau, kitus patrauks tavo malonūs bruožai. Tačiau kaip tu gali pamatyti visas gėlės spalvas tik jai išsiskleidus, taip ir kiti gali gerai pažinti tavo savybes tik jeigu būsi jiems atviras.

Pralaužti ledus

‛Geriausias patarimas vienišam žmogui, — sakoma nesename JAV Nacionalinio psichinės sveikatos instituto leidinyje, — bendrauti su kitais žmonėmis.’ Šis patarimas derinasi su Biblijos patarimu ‛praplėsti savo širdį’ ir būti „užjaučiantiems“ (2 Korintiečiams 6:11-13; 1 Petro 3:8). Tai padeda. Rūpinimasis kitais ne tik padeda pamiršti savo vienatvę, bet ir skatina kitus domėtis tavimi.

Todėl devyniolikmetė Natali nusprendė ne vien  sėdėti ir laukti, kol kiti pasakys „labas“. ‛Aš irgi turiu būti draugiška, — sako ji. — Kitaip žmonės manys, kad esu išdidi.’ Tad iš pradžių nusišypsok. Kitas žmogus galbūt irgi nusišypsos.

Paskui užmegzk pokalbį. Lilian, kuriai 15 metų, pripažįsta: „Pirmą kartą prieiti prie nepažįstamų žmonių buvo iš tiesų nedrąsu. Aš bijojau, kad jie manęs nepriims.“ Kaip Lilian pradeda pokalbius? Ji sako: „Aš užduodu paprastus klausimus, pavyzdžiui, ‛iš kur tu esi?’, ‛ar tu pažįsti tokį ir tokį?’ Mes galbūt abu pažįstame kokį nors asmenį ir netrukus jau šnekučiuojamės.“ Geri darbai bei dosni dvasia irgi padės tau įsigyti brangių draugų (Patarlių 11:25, Brb red.).

Taip pat atmink, kad tu gali turėti tokį draugą, kuris niekuomet tavęs neapleis. Jėzus Kristus pasakė savo mokiniams: „Aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas“ (Jono 16:32). Jehova gali tapti ir tavo artimiausiu draugu. Pažink jį skaitydamas Bibliją ir stebėdamas jo kūriniją. Stiprink savo santykius su juo per maldą. Juk draugystė su Jehova Dievu yra geriausias vaistas nuo vienatvės.

Jeigu tu kartais vis dar jautiesi vienišas, atsipalaiduok. Tai visiškai normalu. Tačiau ką daryti, jeigu stiprus drovumo jausmas neleidžia tau įsigyti draugų ir būti su kitais?

Aptarimo klausimai:

◻ Ar būti vienam visada bloga? Ar vienatvė kuo nors naudinga?

◻ Kodėl vienatvė dažniausiai būna laikina? Ar taip buvo ir tau?

◻ Kokia yra nuolatinė vienatvė ir kaip tu gali su ja kovoti?

◻ Kaip galima ‛pralaužti ledus’ bendraujant su kitais? Kas padėjo tau?

[Anotacija 119 puslapyje]

‛Geriausias patarimas vienišam žmogui, — pareiškė JAV Nacionalinis psichinės sveikatos institutas, — bendrauti su kitais žmonėmis’

[Paveikslai 116, 117 puslapiuose]

Draugai gali palaikyti ryšius netgi būdami toli vienas nuo kito

[Paveikslas 118 puslapyje]

Vienatvės minutės gali būti malonios