8 skyrius

Kas įvyksta mirštant?

1. Kokius klausimus žmonės dažnai kelia apie mirusiuosius?

GALBŪT tau pažįstamas tuštumos jausmas, mirus mylimam žmogui. Koks nuliūdęs ir bejėgis tu tada jautiesi! Todėl natūralu paklausti: „Kas įvyksta su žmogumi, jam mirštant? Ar jis gyvena dar kur nors? Ar gyvieji galės kada nors žemėje vėl džiaugtis, bendraudami su tais, kurie dabar mirę?“

2. Kas atsitiko pirmajam žmogui Adomui, kai jis mirė?

² Atsakyti į tokius klausimus mums galėtų padėti žinojimas, kas įvyko su Adomu, jam mirštant. Kai jis nusidėjo, Dievas jam pasakė: ‛Sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė esi ir dulke vėl pavirsi’ (Pradžios 3:​19). Pagalvok, ką tai reiškia. Prieš Dievui sukuriant jį iš žemės dulkių, Adomo nebuvo. Jis neegzistavo. Taigi miręs Adomas grįžo į ankstesnę nebūtį.

3. a) Kas yra mirtis? b) Kas sakoma Ekleziasto 9:​6, 11 apie mirusiųjų būklę?

³ Paprastai kalbant, mirtis — gyvenimo priešingybė. Biblija tai parodo Ekleziasto 9:​6, 11: „Nes gyvieji žino, kad jie mirs; mirusieji gi visai nieko nebežino. Jie nieko daugiau nebesipelno; nes jų atsiminimas paliekamas užmiršti. Ką tik tavo ranka randa darytina, tai daryk kiek gali.  Nes nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje, į kurią tu eini.“

4. a) Kas įvyksta su žmogaus sugebėjimu galvoti, jam mirštant? b) Kodėl mirštant visi žmogaus pojūčiai nustoja veikti?

⁴ Tai reiškia, kad mirusieji nieko negali daryti ir nieko nejaučia. Jie nebeturi jokių minčių, kaip sako Biblija: „Nepasitikėkite kunigaikščiais, žmogumi, per kurį neateina išgelbėjimas. Kai išeis jo dvasia, jis grįš į savo žemę; tuomet dings visi jo sumanymai“ (Psalmių 145:​3, 4). Mirštant žmogaus dvasia, jo gyvybės jėga, palaikoma kvėpavimu, ‛išeina’ iš jo. Ji nebeegzistuoja. Todėl žmogaus jutimo organai — klausa, regėjimas, uoslė, lytėjimas ir skonis, — kurie glaudžiai susiję su sugebėjimu mąstyti, nustoja funkcionavę. Pagal Bibliją, mirusieji visiškai neturi sąmonės.

5. a) Kaip Biblija parodo, kad mirusių žmonių ir gyvulių būklė yra vienoda? b) Kas yra „dvasia“, kuri palaiko žmonių ir gyvulių gyvybę?

⁵ Ir žmonių, ir gyvūnų būsena po jų mirties yra vienoda; jie visiškai neturi sąmonės. Atkreipk dėmesį, kaip Biblija paaiškina tai: „Kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti. Visų yra toks pat alsavimas [„dvasia“, NW], ir žmogus neviršija gyvulio; nes visa kas yra tuščia. Visi eina į vieną vietą, visi yra iš dulkių ir visi grįžta į dulkes“ (Ekleziasto 3:​19, 20). „Dvasia“, palaikanti gyvulių gyvybę, yra ta pati, kuri palaiko ir žmonių gyvybę. Kai ši „dvasia“, arba nematoma gyvybės jėga, išeina, ir žmonės, ir gyvuliai grįžta į dulkes, iš kurių jie buvo padaryti.

SIELA MIRŠTA

6. Kaip Biblija parodo, kad gyvūnai yra sielos?

⁶ Kai kurie sako, kad skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų yra tas, jog žmonės turi sielą, o gyvūnai neturi. Tačiau Pradžios 1:​20 ir 30 (NW) sakoma, kad Dievas sukūrė „gyvas sielas“ gyventi vandeny, ir kad gyvūnai turi „gyvybę kaip sielą“. Šiuose tekstuose kai kurie Biblijos vertimai vartoja žodžius „esybė“ ir „gyvybė“ vietoje žodžio „siela“, bet jų išnašose nurodoma, kad originalo kalba ten yra žodis „siela“. Vienas iš  Biblijos tekstų, kur gyvūnai vadinami sielomis, yra Skaičių 31:​28 (ŠvR). Ten kalbama apie ‛vieną sielą iš penkių šimtų žmonių ir vieną iš bandos, asilų ir avių’.

7. Ką sako Biblija įrodydama, kad ir žmonių, ir gyvulių sielos miršta?

⁷ Kadangi gyvūnai yra sielos, jiems mirštant, miršta ir jų sielos. Biblija sako: „Visi gyviai [„kiekviena gyva siela“, NW] jūroje išgaišo“ (Apreiškimas 16:​3). O ką galima pasakyti apie žmogiškas sielas? Kaip mes sužinojome iš ankstesnio skyriaus, Dievas nesukūrė žmogaus su siela. Pats žmogus yra siela. Taigi logiška, kad, žmogui mirštant, miršta jo siela.  Biblija daug kartų patvirtina, jog tai tiesa. Niekur Biblijoje nekalbama, kad siela yra nemirtinga arba kad ji negali numirti. „Ties juo klaupsis visi, kurie nužengia į dulkes ir kas savo sielos neišlaikys gyvos“, — sakoma Psalmių 22:​29 (NTP, išnaša [21:​30, ŠR]). „Siela, kuri nusidės, pati turės mirti“, — paaiškina Ezechielio 18:​4 ir 20. Jeigu tu atsiversi Jozuės 10:​28-39 (ŠvR), rasi šešias vietas, kur kalbama, kad siela gali būti nužudyta arba sunaikinta.

8. Iš kur mes žinome, kad žmogiškoji siela, Jėzus Kristus, mirė?

⁸ Pranašystėje apie Jėzų Kristų Biblija sako: „Jis savo sielą mirtin atidavęs, ... daugelio nuodėmes nešiojęs“ (Izaijo 53:​12, ŠvR). Mokymas apie išpirką įrodo, kad buvo siela (Adomas), kuri nusidėjo, ir dėl žmonijos išpirkimo turėjo būti paaukota atitinkama siela (žmogus). Kristus, ‛atidavęs mirtin savo sielą’, pateikė išpirkos kainą. Jėzus — žmogiška siela — mirė.

9. Ką reiškia posakis: „Dvasia grįš atgal pas Dievą, kurs ją davė“?

⁹ Kaip mes jau matėme, „dvasia“ — tai ne tas pats, kas mūsų siela. Dvasia — tai mūsų gyvybės jėga. Ši gyvybės jėga yra kiekvienoje tiek žmogaus, tiek gyvulio kūno ląstelėje. Ji palaikoma kvėpavimu. Todėl ką reiškia Biblijos posakis, kad mirštant „dulkės sugrįš į žemę, ... ir dvasia grįš atgal pas Dievą, kurs ją davė“? (Ekleziasto 12:​7). Mirštant gyvybės jėga pamažu palieka visas organizmo ląsteles, ir kūnas pradeda irti. Bet tai nereiškia, kad mūsų gyvybės jėga tiesiogiai palieka žemę ir per erdvę keliauja pas Dievą. Dvasia sugrįžta pas Dievą ta prasme, kad dabar mūsų būsimojo gyvenimo viltis visiškai priklauso nuo Dievo. Tik jo galia gali būti sugrąžinta dvasia, arba gyvybės jėga, kad mes vėl galėtume gyventi (Psalmių 103:​29, 30).

LOZORIUS — ŽMOGUS, KURIS BUVO MIRĘS KETURIAS DIENAS

10. Nors Lozorius buvo miręs, ką pasakė Jėzus apie jo būklę?

¹⁰ Mes geriau suprasime mirusiųjų būklę, pažiūrėję, kas atsitiko Lozoriui, kuris keturias dienas buvo miręs. Jėzus pasakė savo mokiniams: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet  aš eisiu jo pažadinti.“ Tačiau mokiniai atsakė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ Tuomet Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė.“ Kodėl Jėzus pasakė, kad Lozorius miega, jeigu jis iš tikrųjų buvo miręs? Pažiūrėkime.

11. Ką Jėzus padarė mirusiam Lozoriui?

¹¹ Kai Jėzus prisiartino prie kaimo, kur gyveno Lozorius, jį pasitiko Lozoriaus sesuo Morta. Netrukus jie kartu su daugeliu kitų nuėjo prie kapo, kur buvo palaidotas Lozorius. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Kadangi Lozorius buvo miręs jau keturias dienas, Morta priešinosi: „Viešpatie, jau dvokia.“ Bet akmuo buvo nuristas ir Jėzus garsiu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir jis išėjo! Jis išėjo gyvas, dar suvystytas aprišalais. „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“, — pasakė Jėzus (Jono 11:​11-44).

12, 13. a) Kodėl mes galime būti įsitikinę, kad miręs Lozorius buvo be sąmonės? b) Kodėl Jėzus pasakė, kad Lozorius užmigo, nors iš tikrųjų jis buvo miręs?

¹² Dabar pagalvok: kokia buvo mirusio Lozoriaus būklė per tas keturias dienas? Ar jis buvo danguje? Jis buvo geras žmogus. Bet Lozorius nieko nepasakė apie savo buvimą danguje. O jis tikrai būtų papasakojęs, jeigu ten būtų buvęs. Ne, Lozorius tikrai buvo miręs, kaip pasakė Jėzus. Kodėl tada pradžioje Jėzus pasakė savo mokiniams, kad Lozorius tiktai miega?

¹³ Jėzus žinojo, kad miręs Lozorius buvo be sąmonės, kadangi Biblija sako: „Mirusieji gi visai nieko nebežino“ (Ekleziasto 9:​6). Bet gyvą žmogų galima pažadinti iš kieto miego. Taip Jėzus norėjo parodyti, kad Dievo jam duota galia jo draugas Lozorius galėjo būti prikeltas iš mirties.

14. Kam turėtų paskatinti mus žinojimas, kad Kristus turi galią prikelti mirusiuosius?

¹⁴ Kai žmogus labai kietai miega, jis nieko neprisimena. Taip yra ir su mirusiaisiais. Jie nieko nejaučia. Jie nebeegzistuoja. Bet Dievo numatytu laiku mirusieji, kurie yra Dievo išpirkti, bus prikelti gyventi (Jono 5:​28). Šitas žinojimas tikrai turėtų mus paskatinti siekti Dievo palankumo. Jei mes tai darysime, net mirties atveju Dievas mus prisimins ir vėl sugrąžins gyventi (1 Tesalonikiečiams 4:​13, 14).

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 76 puslapyje]

ADOMAS — padarytas iš dulkių... sugrįžo į dulkes

[Iliustracija 78 puslapyje]

Kokia buvo Lozoriaus būsena prieš Jėzui prikeliant jį?