Žemė būtų be gyvybės, jei ne daugybė laimingų „atsitiktinumų“, apie kuriuos visai negirdėta arba menkai težinota iki pat XX amžiaus. Štai keletas mūsų planetos ypatumų.

• Žemės vieta Paukščių Tako galaktikoje ir Saulės sistemoje, Žemės orbita, sukimosi greitis, ašies posvyris ir nepaprastas palydovas Mėnulis.

• Magnetinis laukas ir atmosfera — dvigubas Žemės skydas.

• Gamtiniai apytakos procesai, per kuriuos apsivalo ir iš naujo pasipildo planetos oras ir vanduo.

Atkreipkite dėmesį į šiuos ypatumus ir pasvarstykite: visa tai radosi per aklą atsitiktinumą ar buvo tikslingai suprojektuota?

Savo adrese paprastai nurodote šalį, miestą, gatvę. Žemė irgi turi adresą: čia „šalis“ yra Paukščių Tako galaktika, „miestas“ — Saulės sistema, „gatvė“ — orbita, kuria Žemė skrieja aplink Saulę. Astronomijos ir fizikos laimėjimai padėjo mokslininkams perprasti, kokia ypatinga yra mūsų planetos padėtis visatos platybėse.

Štai mūsų „miestas“, arba Saulės sistema, yra idealioje Paukščių Tako galaktikos srityje — nei per toli nuo jos centro, nei per arti. Šioje, mokslininkų žodžiais, „gyvybei tinkamoje zonoje“ cheminių elementų yra tiek, kiek būtina gyvybei palaikyti. Toliau nuo galaktikos centro reikalingų elementų per mažai, o arčiau jo dėl pražūtingos spinduliuotės bei kitų veiksnių sąlygos gyvybei yra netinkamos. Taigi mes, kaip rašoma žurnale Scientific American, „gyvename prestižiniame rajone“.¹

Prestižinė „gatvė“. Saulės sistemoje prestižinė ir mūsų „gatvė“, arba orbita, kuria Žemė skrieja. Orbita yra gyvybei tinkamoje, ribotoje zonoje, kur temperatūra nei per žema, nei per aukšta. Be to, orbitos trajektorija yra bemaž kaip apskritimas, todėl atstumas nuo mūsų planetos iki Saulės — vidutiniškai 150 milijonų kilometrų — kone vienodas visus metus.

Saulė yra puikiausia „jėgainė“: optimalaus dydžio, dirba stabiliai ir tiekia energijos kaip tik tiek, kiek reikia. Ne veltui ji vadinama „ypatinga žvaigžde“.²

Geriausias „kaimynas“. Jei tektų parinkti artimiausią kaimyną Žemei, geresnio už Mėnulį nerastumėt. Jo skersmuo šiek tiek viršija ketvirtadalį Žemės skersmens. Lyginant Mėnulio ir kitų Saulės sistemos palydovų dydžius jų planetų atžvilgiu, mūsų palydovas  neįprastai didelis. Ar tai tik atsitiktinumas? Anaiptol.

Pirma, Mėnulis sukelia vandenynų potvynius bei atoslūgius, turinčius didžiulę reikšmę planetos ekosistemai. Taip pat dėl jo poveikio Žemės sukimosi aplink ašį pokrypis nesikeičia. Be šito idealaus palydovo mūsų planeta svyruotų į šonus tartum sukutis, gal net apsiverstų. Tada Žemėje prasidėtų katastrofiški klimato pokyčiai, siaubingi potvyniai ir kitos stichinės nelaimės.

Žemės posvyris ir sukimosi greitis — optimaliausi. Žemės ašis pasvirusi apytiksliai 23,4 laipsnio kampu į orbitos plokštumą. Dėl to keičiasi metų laikai, yra įvairių klimato juostų, aplinkos temperatūra kinta nuosaikiai. Vienoje knygoje rašoma: „Mūsų planetos ašies posvyris, ko gero, „pats tas“ (Why Complex Life Is Uncommon in the Universe).³

„Pats tas“ yra ir dienos bei nakties ilgis. Jį sąlygoja Žemės sukimasis aplink savo ašį. Jei sukimosi greitis būtų daug mažesnis, viena planetos pusė perkaistų, kita — nuo šalčio sustingtų. O jeigu Žemė suktųsi greičiau, para sutrumpėtų galbūt iki keleto valandų ir tuomet visur nepaliaujamai siaustų uraganai, vyktų kitokie žalingi reiškiniai.

Kosmose tyko pavojai: sklinda pražūtinga spinduliuotė, pilna meteoroidų. Taip „apšaudoma“ žydroji mūsų planeta vis dėlto juda palyginti saugiai. Kas ją saugo? Ogi nepaprasti skydai — stiprus magnetinis laukas ir unikali atmosfera.

Žemės magnetinis laukas. Žemė turi skystą geležies branduolį. Šis besisukantis branduolys kuria stiprų didžiulį magnetinį lauką, siekiantį tolimą erdvę. Toks skydas saugo mus nuo didžiumos kosminės spinduliuotės ir nuo pavojingų Saulės aktyvumo padarinių — Saulės vėjo (nuolatinis elektringųjų dalelių srautas), Saulės žybsnių (staigus energijos, prilygstančios milijardų vandenilinių bombų sprogimui, išsiskyrimas) ir Saulės vainiko medžiagos išmetų, kai milijardai tonų masės išsiveržia į kosminę erdvę. Apie saugų skydą, Žemės magnetinį lauką, mums primena vienas matomas reiškinys — šiaurės  pašvaistės. Šį spalvingą intensyvų viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimą poliarinėse Žemės platumose sukelia Saulės žybsniai ir jos vainiko išmetos.

Žemės atmosfera. Ši dujų skraistė ne tik aprūpina oru, kuriuo kvėpuojame, bet ir saugo. Jos išorinėje dalyje, stratosferoje, yra ozono. Tai tam tikra deguonies atmaina. Ozono sluoksnis sugeria iki 99 procentų į jį patenkančių pavojingų ultravioletinių spindulių. Taip jis apsaugo daugybę gyvybės formų — nuo žmogaus iki planktono, gaminančio mums būtiną deguonį. Stratosferoje ozono kiekis nėra pastovus ir kinta: jei ultravioletinė spinduliuotė stiprėja, jo irgi daugėja. Taigi ozono sluoksnis yra judrus, veiksmingas skydas.

Atmosfera taip pat apsaugo mus nuo dangaus kūnų nuotrupų, kasdien milijonais bombarduojančių Žemę. Jų dydis — nuo grūdelio iki nemažo luito. Dauguma atmosferoje sudega, palikdami švytinčius pėdsakus, vadinamus meteorais. O štai spinduliuotę, būtiną gyvybei, — šilumą ir šviesą, — Žemės skydai praleidžia. Atmosfera netgi padeda šilumai pasklisti po visą planetą, o naktį tarsi antklodė ją sulaiko, kad neišsisklaidytų per greitai.

Žemės atmosfera ir magnetinis laukas išties yra kūrybos stebuklai ir jie iki galo dar neištirti. Tą patį galima pasakyti ir apie gyvybiškai svarbius apytakos procesus.

Įsivaizduokite, kas dėtųsi mieste, kuriame nebebūtų švaraus oro, nutrūktų vandens tiekimas, nebeveiktų kanalizacijos sistema. Gyventojai imtų masiškai sirgti ir mirti. O kaip yra mūsų planetoje? Juk ji ne koks restoranas, į kurį pristatomi maisto produktai bei kita ir išvežamos atliekos. Mes neparsigabename iš kosmoso nei gryno oro, nei vandens ir neišskraidiname ten atliekų. Kaipgi Žemė lieka švari, tinkama gyventi? Tai lemia gamtoje vykstantys procesai — vandens, anglies, deguonies ir azoto apytaka. Čia jie paaiškinti ir pavaizduoti supaprastintai.

Vandens apytaka. Vanduo būtinas gyvybei palaikyti. Ilgiau nei keletą dienų be jo neišgyventume. Vykstant vandens apytakai, planeta aprūpinama gėlu, švariu vandeniu. Yra trys apytakos etapai. 1. Saulė garina vandenį į atmosferą. 2. Išgryninto vandens garai kondensuojasi ir susidaro debesys. 3. Vanduo iš debesų grįžta krituliais — lietumi, kruša, šlapdriba, sniegu. Taip apsisuka vienas apytakos ratas ir vėl prasideda garinimas. Kiek vandens šitaip cirkuliuoja per metus? Apskaičiuota, kad jo pakaktų užlieti 80 centimetrų suvirš storio sluoksniu visą žemės paviršių.⁴

Anglies ir deguonies apytaka. Kad gyvuotume, būtina alsuoti — įkvėpti deguonį ir iškvėpti anglies dioksidą. Nors kvėpuoja nesuskaičiuojami milijardai žmonių ir gyvūnų, deguonies niekada netrūksta ir anglies dioksido pertekliaus atmosferoje nesusikaupia. Kodėl? Visa reguliuoja deguonies apytaka. 1. Vykstant nuostabiam fotosintezės procesui, augalai, sugėrę mūsų iškvėptą anglies dioksidą, Saulės šviesos veikiami sintetina angliavandenius ir išskiria deguonį. 2. Kai deguonies įkvepiame, vienas jo apytakos ciklas baigiasi ir prasideda naujas. Ši augalams reikalingų medžiagų ir mums būtino deguonies gamyba vyksta našiai, be jokio triukšmo ir teršimo.

 Azoto apytaka. Gyvybei palaikyti būtinos ir organinės molekulės, tarp jų baltymai. A. Šioms molekulėms gamintis reikia azoto. Atmosferoje šio komponento yra apie 78 procentus. Kai vyksta žaibavimas, dėl elektros išlydžių susidaro tokie azoto junginiai, kuriuos geba pasisavinti augalai. B. Tuos junginius augalai paverčia organinėmis molekulėmis. Gyvūnai misdami augalais irgi gauna azoto. C. Paskui, augalui ar gyvūnui nustojus egzistuoti, liekanose esančius azoto junginius bakterijos suskaido. Taip per irimo procesą azotas grįžta į dirvožemį ir į atmosferą ir jo apytakos ciklas kartojasi iš naujo.

Žmogus, plėtodamas šiuolaikinę pramonę, kasmet sukaupia tonas neperdirbamų nuodingųjų atliekų. O Žemė išradingomis cheminėmis priemonėmis puikiausiai sudoroja visas savo atliekas.

Kaip, jūsų manymu, susidarė toks perdirbimo procesas? Štai M. Korio (M. A. Corey), rašančio religijos ir mokslo temomis, nuomonė: „Jeigu Žemės ekosistema būtų susikūrusi tik atsitiktinai, iki tokios darnos nebūtų ištobulėjusi.“⁵ Ar sutinkate su šia išvada?