1. Į kokius spąstus lengvai patenka netobuli žmonės?

 „KIENO galia, to ir valia.“ Šie žodžiai mums primena apie netobulo žmogaus polinkį piktnaudžiauti turima valdžia. Į šiuos spąstus pakliūva daugelis. Biblijoje ne be reikalo pasakyta: „Žmogus valdo žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9). Piktnaudžiaudami valdžia žmonės vieni kitiems sukelia daug skausmo.

2, 3. a) Kaip Jehova naudojasi savo galia? b) Kokios galios mes turime ir kaip dera ja naudotis?

² Tačiau su Jehova yra kitaip – nors jis turi neribotą valdžią ir galią, niekada ja nepiktnaudžiauja. Iš ankstesnių skyrių sužinojome, kad naudodamasis savo galia Jehova, pavyzdžiui, kuria, kovoja, naikina, saugo, atkuria, grąžina, kas buvo prarasta, ir kad visada tą daro skatinamas meilės ir gerų ketinimų. Mąstydami apie tai jaučiame norą prie jo artintis, taip pat paskatą sekti jo pavyzdžiu – savo galia naudotis taip kaip jis (Efeziečiams 5:1). O kokią galią mes, menki žmonės, turime?

³ Prisimink, Dievas sukūrė žmogų kaip savo atvaizdą, tai yra panašų į save (Pradžios 1:26, 27). Vadinasi, apdovanojo ir galia – suteikė tam tikrų įgaliojimų, sugebėjimų ir jėgų. Pavyzdžiui, mes sugebame atlikti įvairius darbus, siekti užsibrėžtų tikslų, turime įgaliojimų vadovauti, galime daryti įtaką kitų žmonių mąstysenai ir elgesiui, ypač tų, kurie mus myli, taip pat turime fizinių jėgų ir materialinių išteklių, kurie irgi neretai suteikia vienokios ar kitokios galios. Apie Jehovą  psalmininkas pasakė: „Tu esi gyvenimo versmė“ (Psalmyno 36:9). Taip, visa, ką turime – įskaitant gebėjimus, įgaliojimus, jėgas, – esame gavę iš Dievo. Todėl ir naudotis visu tuo norime taip, kaip jam patiktų. Pakalbėkime apie tai plačiau.

4, 5. a) Ko reikia, kad mums suteikta galia naudotumės tinkamai, ir kokį pavyzdį šiuo atžvilgiu mums rodo Dievas? b) Kaip meilė skatins mus naudotis mums suteikta valdžia ir įgaliojimais?

⁴ Kad mums suteikta galia naudotumės tinkamai, turime turėti meilės. Tą suprantame žiūrėdami į Jehovą ir į tai, kaip savo galia naudojasi jis. Jau pirmame skyriuje šiek tiek aptarėme keturias svarbiausias Dievo ypatybes: galią, teisingumą, išmintį ir meilę. Kuri iš jų ryškiausia? 1 Jono 4:8 rašoma: „Dievas yra meilė“, kitaip sakant, meilės įsikūnijimas. Taigi visa, ką jis daro – įskaitant naudojimąsi savo galia, – daro iš meilės ir dėl tų, kurie jį myli.

⁵ Meilė padės ir mums savo galia naudotis tinkamai. Biblijoje rašoma, kad meilė yra gera ir neieško savo naudos (1 Korintiečiams 13:4, 5). Taigi ji neleis mums suteikta valdžia ar įgaliojimais piktnaudžiauti, pavyzdžiui, elgtis su kitais šiurkščiai ar net žiauriai. Meilė mus skatins su žmonėmis būti pagarbius, atsižvelgti į kitų poreikius ir jausmus (Filipiečiams 2:3, 4).

6, 7. a) Ką reiškia bijoti Dievo ir kaip Dievo bijantis žmogus naudosis jam suteikta valdžia ir įgaliojimais? b) Koks pavyzdys padeda suprasti, kad Dievo baimė neatsiejama nuo meilės jam?

⁶ Meilė taip pat skatins mus ugdytis Dievo baimę. Kodėl ugdytis dievobaimingumą taip svarbu? Patarlių 16:6 sakoma: „Jehovos bijantis žmogus šalinasi pikta“, vadinasi ir nepiktnaudžiauja jam suteikta valdžia. Dievo baimė padeda su šia pagunda kovoti. Dievobaimingas  žmogus nesielgia neteisingai su tais, kurie jam vienaip ar kitaip pavaldūs, nes žino: už savo elgesį turės atsiskaityti Dievui (Nehemijo 5:1–7, 15). Tačiau bijoti Dievo reiškia daugiau, nei bijoti jo bausmės. Originalo kalbos žodžiai, Biblijoje verčiami „baimė“, dažnai reiškia didžią pagarbą Dievui. O kad tokią pagarbą Dievui jaustume, turime jį mylėti (Pakartoto Įstatymo 10:12, 13). Taigi jei pagarbiai bijome Dievo, nedarysime nieko, kas jį įskaudintų ar nuliūdintų, – ir ne dėl to, kad bijotume būti nubausti, o dėl to, kad jį mylime.

⁷ Pavyzdžiu paimkime berniuką ir jo tėtį. Berniukas neabejoja, kad tėtis jį myli ir juo rūpinasi. Bet taip pat žino, kad turi būti klusnus, antraip sulauks tėčio drausmės. Vis dėlto vaikas nejaučia tėčiui liguistos baimės. Priešingai, jis tėtį myli ir mielai daro tai, kas jį džiugina. Panašiai yra su mumis. Jei savo dangiškąjį Tėvą mylime, ne tik saugosimės padaryti ką nors, dėl ko jam skaudėtų širdį, bet ir stengsimės visu kuo jį džiuginti (Pradžios 6:6; Patarlių 27:11). Taigi mums suteikta valdžia ir įgaliojimais naudosimės taip, kad Dievas būtų mumis patenkintas. Pažiūrėkime, kaip galime tai daryti.

8. a) Kokį įgaliojimą Dievas yra suteikęs vyrui šeimoje ir kaip šis turėtų juo naudotis? b) Iš ko matysis, kad vyras gerbia savo žmoną?

⁸ Pirmiausia pakalbėkime apie šeimą. „Vyras yra žmonos galva“, – rašoma Efeziečiams 5:23. Kaip vyrai turėtų naudotis šiuo Dievo jiems suteiktu įgaliojimu? Biblijoje jiems prisakyta: „Gyvenkite su žmonomis supratingai. Gerbkite jas kaip moteris, kaip trapesnį indą“ (1 Petro 3:7). Graikiškas daiktavardis, čia išverstas veiksmažodžiu „gerbkite“, reiškia „vertė“, „vertybė“,  „pagarba“. Kitos to daiktavardžio formos gali būti verčiamos žodžiais „dovanos“ ir „brangus“ (Apaštalų darbų 28:10; 1 Petro 2:7). Žmoną gerbiantis vyras niekada nepakels prieš ją rankos, nežemins jos ir nemenkins. Sutuoktinę jis brangins ir pagarbiai su ja elgsis. Tą jis darys tiek būdamas su ja vienumoje, tiek viešumoje (Patarlių 31:28). Toks vyras pelnys ne tik žmonos meilę ir pagarbą, bet ir Dievo palankumą.

9. a) Ką galima pasakyti apie žmonos vaidmenį šeimoje? b) Kas skatins žmoną palaikyti savo vyrą ir koks bus to rezultatas?

⁹ Žmonos vaidmuo irgi labai svarbus. Biblijoje pasakojama apie dievobaimingas moteris, kurios, nepažeisdamos vadovavimo šeimoje principo, ėmėsi tinkamos iniciatyvos, kad padėtų savo vyrams priimti teisingą sprendimą ar išvengti rimtos klaidos (Pradžios 21:9–12; 27:46–28:2). Galimas dalykas, žmona yra aštresnio proto arba turi gebėjimų, kurių vyrui stinga. Vis dėlto sutuoktinį ji gerbs ir bus jam klusni „lyg kad Viešpačiui“ (Efeziečiams 5:22, 33). Noras neprarasti Dievo palankumo skatins žmoną savo gebėjimus naudoti tam, kad savo vyrą remtų, o ne jį menkintų ar kontroliuotų. Tokia moteris yra išmintinga. Glaudžiai bendradarbiaudama su vyru ji stiprina savo šeimą ir ryšį su Dievu (Patarlių 14:1).

10. a) Ką daryti Dievas įgaliojo tėvus? b) Ką reiškia Biblijoje vartojamas žodis „drausminti“ ir kaip tėvams derėtų drausminti savo atžalas? (Žiūrėk išnašą.)

¹⁰ Dievas tėvams suteikė įgaliojimus auklėti savo vaikus. Biblijoje raginama: „Tėvai, neuikite savo vaikų, auklėkite juos drausmindami ir protindami taip, kaip patinka Jehovai“ (Efeziečiams 6:4). Biblijoje žodis „drausminti“ gali reikšti „lavinti“, „mokyti“ (Patarlių 4:1, 2). Vaikus drausminti būtina. Jeigu jie žino, ko  iš jų tikimasi, kas jiems galima ir kas ne, jie jaučiasi saugūs, sėkmingai bręsta. Dievo Žodyje sakoma, kad toks drausminimas yra meilės išraiška (Patarlių 3:11, 12). Todėl jame paminėta „sudrausminimo rykštė“ nereiškia, kad vaiką galima emociškai ar fiziškai žaloti (Patarlių 22:15). a Tėvams nevalia piktnaudžiauti jiems suteikta valdžia ir savo atžalų drausminti pernelyg griežtai, šiurkščiai. Vaikus jie turi auklėti su meile, antraip juos gniuždytų (Kolosiečiams 3:21). Jei yra nuosaikiai, tinkamai drausminami, vaikai jaučiasi mylimi ir supranta: tėvams rūpi, kokie žmonės iš jų išaugs.

11. Kaip vaikai ir jaunuoliai gali geriausiai panaudoti savo jėgas?

¹¹ O ką galima pasakyti apie vaikus? Patarlių 20:29 rašoma: „Jaunuolių grožis – jų jėga.“ Geriausiai savo jėgas jie panaudos uoliai tarnaudami Kūrėjui (Mokytojo 12:1). Vaikai turėtų prisiminti, kad tėvams nėra vis vien, kaip jie elgiasi (Patarlių 23:24, 25). Klausydami savo gimdytojų ir darydami, kas Dievo akyse teisinga, jie džiugina jų širdį (Efeziečiams 6:1). Tokiu vaikų elgesiu džiaugiasi ir Jehova (Kolosiečiams 3:20).

12, 13. a) Kaip vyresnieji turi žiūrėti į jiems suteiktus įgaliojimus vadovauti bendruomenei? b) Kodėl vyresnieji bendruomene turi rūpintis švelniai ir su meile? Pateik pavyzdį.

¹² Jehova paskyrė dvasingus vyrus vadovauti krikščionių bendruomenei (Hebrajams 13:17). Dievas įgaliojo juos teikti jo kaimenei reikiamą pagalbą ir rūpintis  jos dvasine gerove. Žinoma, tie įgaliojimai nesuteikia teisės bendruomenėje viešpatauti. Vyresnieji turi būti nuolankūs ir į jiems patikėtą darbą žiūrėti atsakingai (1 Petro 5:2, 3). Biblijoje jiems liepiama: „Ganykite Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savo Sūnaus krauju“ (Apaštalų darbų 20:28). Šie žodžiai akivaizdžiai parodo, kad Dievui visi, esantys jo kaimenėje, yra labai brangūs, todėl itin svarbu jais rūpintis švelniai ir su meile.

¹³ Įsivaizduok, kad draugas paprašo tave pasaugoti ypač brangų daiktą. Žinodamas, kad tas daiktas daug kainavo, tikriausiai elgsiesi su juo labai atsargiai, kad nesugadintum. Panašiai Dievas pavedė vyresniesiems rūpintis labai vertinga jo nuosavybe – krikščionių bendruomene, kuri Biblijoje palyginta su avių kaimene (Jono 21:16, 17). Jehova savo avis labai myli, jis įsigijo jas Jėzaus Kristaus, savo brangaus Sūnaus, krauju – sumokėjo už jas pačią didžiausią kainą. Nuolankūs vyresnieji nuolat tai prisimena ir bendratikiais rūpinasi su meile.

14. Kokią galią turi mūsų liežuvis?

¹⁴ Biblijoje sakoma: „Liežuvio galioje – mirtis ir gyvenimas“ (Patarlių 18:21). Liežuvis gali pridaryti daug žalos. Tikriausiai ir pats žinai, kaip nemalonu išgirsti kieno nors neapgalvotą ar užgaulią repliką. Tačiau savo žodžiais galime padaryti ir daug gera. „Išmintingo žmogaus liežuvis gydo“, – rašoma Patarlių 12:18. Geras ir malonus žodis gali būti tarsi raminantis ir gydantis balzamas širdžiai. Apsvarstykime, kokiais atvejais gali jo prireikti.

15, 16. Kaip savo žodžiais galime kitus pastiprinti?

 ¹⁵ „Guoskite prislėgtuosius“, – skatinama 1 Tesalonikiečiams 5:14. Taip, net ištikimus Jehovos tarnus kartais apima liūdesys. Kaip galime juos paguosti? Nuoširdžiai pagirkime, kad suprastų, kokie brangūs yra Jehovos akyse. Mintimis iš Biblijos patikinkime, kad Jehova juos myli ir kad visi, kurių „širdis sugniužusi“ ir „dvasia palūžusi“, jam labai rūpi (Psalmyno 34:18). Jei naudojamės liežuvio galia, kad kitus paguostume, sekame Dievo, kuris yra atjautus ir guodžia prislėgtuosius, pavyzdžiu (2 Korintiečiams 7:6).

¹⁶ Išties, savo žodžiais galime kitus sustiprinti. Gal brolis ar sesė neteko artimo žmogaus? Paguoskime liūdinčią širdį išreikšdami nuoširdžią užuojautą. O gal pagyvenęs bendratikis jaučiasi niekam nereikalingas? Apgalvotais žodžiais patikinkime, kad jį vertiname ir branginame. Galbūt kas nors kovoja su sunkia liga? Pradžiuginkime ligonį jam paskambindami,  parašydami laiškelį ar aplankydami. Jehovai labai malonu matyti, kai savo žodžiais stengiamės pakelti kitiems dvasią (Efeziečiams 4:29).

17. Kokiame svarbiame darbe galime kitų labui naudotis liežuvio galia ir kodėl turime tai daryti?

¹⁷ Tačiau svarbiausia, kam turėtume naudoti liežuvio galią, yra skelbti kitiems gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. „Neatsakyk geradarystės, jei žmogui jos reikia, padėk jam, jei tik gali“, – rašoma Patarlių 3:27. Skelbti žinią apie Karalystę mus įpareigojo pats Jehova. Ši žinia gelbsti gyvybes, todėl neturime teisės jos nutylėti (1 Korintiečiams 9:16, 22). O kiek turėtume būti įsitraukę į Jehovos mums pavestą darbą?

18. Ko Jehova iš mūsų tikisi?

¹⁸ Meilė Jehovai skatina mus būti uolius evangelizacijos darbe. Ko Jehova iš gerosios naujienos skelbėjų tikisi? To, ką, nepriklausomai nuo aplinkybių, galime duoti kiekvienas: „Kad ir ką darytumėte, darbuokitės visa siela, kaip dėl Jehovos, o ne dėl žmonių“ (Kolosiečiams 3:23). Jėzus pasakė, koks įsakymas yra didžiausias: „Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Morkaus 12:30). Taip, Jehova tikisi, kad mylėsime jį ir tarnausime jam visa siela.

19, 20. a) Kodėl Morkaus 12:30 širdis, protas ir jėgos paminėta atskirai nuo sielos? b) Ką reiškia tarnauti Jehovai visa siela?

¹⁹ Ką reiškia tarnauti Dievui visa siela? Žodis „siela“ reiškia visą žmogų su jo jausmais, fiziniais ir protiniais gebėjimais. Tačiau kodėl tada, kaip skaitėme Morkaus 12:30, širdį, protą ir jėgas Jėzus paminėjo atskirai nuo sielos? Apsvarstykime vieną pavyzdį. Bibliniais laikais žmogus galėjo parduoti save, kitaip sakant, savo sielą, į vergiją. Tačiau jis nebūtinai tarnaudavo šeimininkui su atsidavimu, tai yra visa širdimi, protu ir visomis jėgomis (Kolosiečiams 3:22). Taigi Jėzus širdį, protą ir jėgas paminėjo tikriausiai norėdamas pabrėžti, kad Dievui turime tarnauti visomis išgalėmis, negailėdami savęs.

²⁰ Ar iš visų mūsų tikimasi, kad tarnybai skirsime vienodai laiko ir jėgų? To tikėtis būtų neįmanoma – žmonių aplinkybės ir sugebėjimai skiriasi. Pavyzdžiui, jaunas, sveikas ir tvirtas skelbėjas, lyginant su vyresnio amžiaus ir silpnesnės sveikatos broliu ar sese, evangelizacijos darbe gali praleisti daugiau laiko. Šeimyninių  įsipareigojimų neturintis skelbėjas gali nuveikti daugiau nei tas, kuriam tenka rūpintis šeima. Jei mūsų jėgos ir aplinkybės leidžia evangelizacijos darbui skirti nemažai laiko, džiaukimės tuo. Su niekuo nesilyginkime ir nemanykime, kad kitiems reikėtų labiau pasistengti (Romiečiams 14:10–12). Verčiau ieškokime progų brolius ir seses pastiprinti.

21. Kaip galime geriausiai ir prasmingiausiai naudoti savo sugebėjimus ir jėgas?

²¹ Jehova parodė tobulą pavyzdį, kaip naudotis turima valdžia ir įgaliojimais. Nors esame netobuli žmonės, norime būti į jį kuo panašesni. Savo įgaliojimais naudosimės tinkamai, jei pagarbiai elgsimės su tais, kurie mums vienaip ar kitaip pavaldūs. Taip pat visa siela dirbsime gyvybes gelbstintį evangelizacijos darbą, kurį mums pavedė pats Jehova (Romiečiams 10:13, 14). Prisimink: jei atiduodi Dievui geriausia, ką gali, jis labai džiaugiasi. Argi širdis neskatina tavęs visomis išgalėmis tarnauti Jehovai – Dievui, kuris mus myli ir yra supratingas? Geresnio ir prasmingesnio būdo, kaip naudoti savo sugebėjimus ir jėgas, tiesiog nėra.