Dievo vardas yra Jehova. Daugelio biblistų nuomone, šis vardas reiškia „jis daro, kad būtų“. Jehova yra visagalis ir jis visa sukūrė. Jis turi galios įgyvendinti viską, ką tik sumano.

Hebrajų kalba Dievo vardas rašomas keturiomis raidėmis. Lietuviškai jos perrašomos JHVH. Originaliame hebrajiškame Biblijos tekste Dievo vardas pavartotas beveik 7000 kartų. Įvairiose šalyse Jehovos vardą žmonės taria skirtingai – taip, kaip įprasta jų kalboje.

▸ Sk. 1, pstr. 15

Bibliją parašė žmonės, bet jos autorius yra Dievas. Tarkim, direktorius paprašo sekretorės parašyti laišką ir nurodo, kas jame turi būti pasakyta. Nors laišką suformuluos sekretorė, jo autoriumi bus laikomas direktorius. Panašiai Dievas per šventąją dvasią perdavė žmonėms žinią, o jie savais žodžiais ją užrašė. Dvasia veikė įvairiai, pavyzdžiui, kai kurie Dievo tarnai matė regėjimus ar sapnavo pranašiškus sapnus, o paskui viską aprašė.

▸ Sk. 2, pstr. 5

Tai Biblijoje užrašytos esminės tiesos, kuriomis galime vadovautis priimdami sprendimus. Pavyzdžiui, principas „blogos draugijos gadina gerus įpročius“ įspėja, kad žmonės, su kuriais artimai bendraujame, daro mums įtaką – arba gerą, arba blogą (1 Korintiečiams 15:33). O principas „ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ primena, kad mūsų elgesys turi pasekmes (Galatams 6:7).

▸ Sk. 2, pstr. 12

Pranašystė yra Dievo žinia apie tai, kas bus ateityje. Pranašai ne tik nusakydavo ateitį, bet ir pranešdavo, kokia yra Dievo valia, perduodavo jo pamokymus, įsakymus ir nuosprendžius. Daugelis Biblijoje užrašytų pranašysčių jau išsipildė.

▸ Sk. 2, pstr. 13

Biblijoje yra daugybė pranašysčių apie Mesiją. Jos išsipildė Jėzui Kristui. Žiūrėkite lentelę „ Pranašystės apie Mesiją“.

▸ Sk. 2, pstr. 17, išnaša

Dievas sukūrė žemę, kad joje gyventų jį mylintys žmonės. Dievo sumanymas nepasikeitė. Netrukus Dievas pašalins visą blogį, o jo tarnai gyvens žemėje amžinai.

▸ Sk. 3, pstr. 1

Šėtonas yra angelas, kuris sukėlė maištą prieš Dievą ir tapo Dievo priešu. Žodis „šėtonas“ ir reiškia „priešininkas“. Šis angelas Biblijoje dar vadinamas Velniu. Taip verčiamas graikiškas žodis, reiškiantis „šmeižikas“. Toks vardas jam dera, nes jis skleidžia melą apie Dievą ir klaidina žmones.

▸ Sk. 3, pstr. 4

Jehova sukūrė angelus daug anksčiau nei žemę. Angelai gyvena danguje, jų yra daugybė – bent šimtas milijonų (Danieliaus 7:10). Angelai turi vardus, kiekvienas iš jų yra savita asmenybė. Ištikimieji Dievo angelai yra labai nuolankūs ir nenori, kad žmonės juos garbintų. Jie užima skirtingas padėtis ir gauna visokių užduočių. Vieni tarnauja prie Jehovos sosto, kiti perduoda nuo Jehovos žinias, saugo ir veda jo tarnus žemėje, vykdo jo nuosprendžius ar prisideda prie gerosios naujienos skelbimo (Psalmyno 34:7; Apreiškimo 14:6; 22:8, 9). Ateityje angelai kartu su Jėzumi kovos Armagedono kare (Apreiškimo 16:14, 16; 19:14, 15).

▸ Sk. 3, pstr. 5; sk. 10, pstr. 1

Nuodėmė – tai bet kokie jausmai, mintys ar darbai, kurie yra priešingi Jehovai ar jo valiai. Darydami nuodėmes mes kenkiame savo santykiams su Jehova, todėl jis davė mums įstatymų ir principų, kurie padeda išvengti sąmoningų nuodėmių. Jehova viską sukūrė tobulai, bet kai Adomas su Ieva nusprendė nepaklusti Dievui, jiedu prarado tobulumą ir tapo nuodėmingi. Jie paseno ir mirė. Mes iš Adomo paveldėjome nuodėmingumą, todėl irgi mirštame.

▸ Sk. 3, pstr. 7; sk. 5, pstr. 3

Tai Dievo karas, per kurį jis sunaikins Šėtono pasaulį ir visą blogį.

▸ Sk. 3, pstr. 13; sk. 8, pstr. 18

Dievo Karalystė yra valdžia, kurią Dievas įsteigė danguje. Karalystės Karalius yra Jėzus Kristus. Ateityje ši valdžia pašalins visą blogį ir valdys žemę.

▸ Sk. 3, pstr. 14

Jėzus yra pirmasis Dievo kūrinys. Jehova siuntė jį į žemę, kad jis atiduotų savo gyvybę už žmones. Kai Jėzų nužudė, Jehova jį iš mirties prikėlė. Dabar Jėzus yra Dievo Karalystės Karalius.

▸ Sk. 4, pstr. 2

Vienoje Biblijos pranašystėje buvo nusakyta, kada pasirodys Mesijas. Jis turėjo pasirodyti pasibaigus laikotarpiui, vadinamam 69 savaitėmis. Šis laikotarpis prasidėjo 455 metais prieš mūsų erą ir baigėsi 29 mūsų eros metais.

Iš kur žinome, kad būtent 29 mūsų eros metais? 69 savaičių laikotarpis prasidėjo 455 metais prieš mūsų erą, kai Nehemijas atvyko į Jeruzalę ir prasidėjo miesto atstatymo darbai (Danieliaus 9:25; Nehemijo 2:1, 5–8). Savaitę, kaip žinome, sudaro septynios dienos. Tačiau čia taikytina Biblijos taisyklė „už kiekvieną dieną po metus“, taigi šioje pranašystėje savaitę sudaro ne septynios dienos, o septyneri metai (Skaičių 14:34; Ezechielio 4:6). Jei viena savaitė trunka 7 metus, tai 69 savaitės – 483 metus (69 padauginame iš 7). 483 metų laikotarpį pradėję skaičiuoti nuo 455 metų prieš mūsų erą, ateiname į 29 mūsų eros metus (skaičiuojant reikia turėti omenyje, kad nulinių metų nebuvo). Tais metais Jėzus buvo pakrikštytas ir tapo Mesiju (Luko 3:1, 2, 21, 22).

 Toje pačioje pranašystėje kalbama apie dar vieną savaitę, tai yra papildomus 7 metus. Per šį laikotarpį įvyko kai kas svarbaus: 33 mūsų eros metais Mesijas buvo nužudytas, o 36 mūsų eros metų pradžioje gerąją naujieną apie Dievo Karalystę imta skelbti visų tautų žmonėms, ne tik žydams (Danieliaus 9:24–27).

▸ Sk. 4, pstr. 7

Biblija moko, kad Dievas yra visa ko Kūrėjas, o Jėzus – pats pirmas Dievo kūrinys (Kolosiečiams 1:15, 16). Jėzus nėra visagalis Dievas. Jis niekada nesakė, kad yra lygus Dievui. Jis teigė priešingai: „Aš einu pas Tėvą, – jis už mane didesnis“ (Jono 14:28; 1 Korintiečiams 15:28). Kai kurios religijos moko Trejybės, tai yra kad Dievas yra trijuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Bet Biblijoje žodžio „Trejybė“ nėra. Šis mokymas yra klaidingas.

Šventoji dvasia yra Dievo veikiamoji jėga, nematoma energija, kurią jis naudoja savo valiai įgyvendinti. Šventoji dvasia nėra asmuo. Biblijoje, pavyzdžiui, pasakyta, kad pirmieji krikščionys tapo „kupini šventosios dvasios“. Be to, Jehova buvo pažadėjęs: „Visokiausiems žmonėms išliesiu savo dvasios“ (Apaštalų darbų 2:1–4, 17).

▸ Sk. 4, pstr. 12; sk. 15, pstr. 17

Tikrieji krikščionys, garbindami Dievą, nenaudoja kryžiaus. Kodėl?

1.  Klaidingose religijose kryžius naudojamas jau daugybę amžių. Šis simbolis siejamas su gamtos jėgų garbinimu ir pagoniškomis seksualinėmis apeigomis. Pirmieji krikščionys kryžiaus nelaikė garbinimo atributu. Tik daug vėliau, po Jėzaus mirties praėjus maždaug 300 metų, Romos imperatorius Konstantinas pasiūlė, kad kryžius būtų krikščionybės simbolis. Tuo buvo siekiama į krikščionybę pritraukti kuo daugiau žmonių. Tačiau kryžius neturi nieko bendra su Jėzumi Kristumi. Viename žinyne aiškinama: „Nekrikščioniškos tautos garbino kryžių dar iki Kristaus laikų“ (New Catholic Encyclopedia).

2.    Jėzus mirė ne ant kryžiaus. Senovės graikų kalbos žodžiai, daugelyje Biblijos vertimų verčiami „kryžius“, iš tikrųjų reiškia „stačias stulpas“, „kuolas“, „medis“. Biblijos vertimo The Companion Bible priede paaiškinta: „Graikiškajame [Naujojo Testamento] tekste nėra nė užuominos apie du sukryžiuotus rąstus.“ Jėzus mirė prikaltas prie stulpo.

3.  Jehova nenori, kad jį garbindami naudotume atvaizdus ar simbolius (Išėjimo 20:4, 5; 1 Korintiečiams 10:14).

▸ Sk. 5, pstr. 12

Jėzus liepė savo mokiniams minėti jo mirtį. Jie tai daro kasmet nisano 14-ąją (pagal žydų kalendorių) – dieną, kai žydai švęsdavo Paschą. Minėjimo vakarą susirinkusiesiems per rankas leidžiami duona ir vynas, kurie vaizduoja tobulą Jėzaus kūną ir kraują. Šios duonos ir šio vyno ragauja tik tie krikščionys, kurie kartu su Jėzumi danguje bus karaliai. Minėjime dalyvauja ir tie, kas turi viltį amžinai gyventi žemėje, bet duonos ir vyno jie neragauja.

▸ Sk. 5, pstr. 21

Biblijoje žodis „siela“ nereiškia nemirtingo žmogaus prado. Hebrajiškas žodis nefeš ir graikiškas žodis psyche, kurie kartais verčiami „siela“, gali reikšti (1) žmones, (2) gyvūnus ir (3) žmogaus ar gyvūno gyvybę. Todėl įvairiuose Biblijos vertimuose, įskaitant „Naujojo pasaulio“, šie žodžiai verčiami atsižvelgiant į kontekstą. Štai keletas pavyzdžių.

•  Žmonės. „Nojaus dienomis [...] keletas žmonių, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėti iš vandenų“ (1 Petro 3:20). Čia žodis „sielos“ reiškia žmones – Nojų su žmona ir tris jų sūnus su žmonomis.

• Gyvūnai. „Tada Dievas tarė: ‘Tesuknibžda vandenyse daugybė gyvių [arba „sielų“], o virš žemės, dangaus erdvėje, teskraido sparnuočiai.’ [...] Tada Dievas tarė: ‘Tesiranda ir žemėje visokių rūšių gyviai [arba „sielos“]: gyvuliai ir ropliai, taip pat visokių rūšių žemės žvėrys.’ Taip ir įvyko“ (Pradžios 1:20, 24, išnašos).

• Žmogaus ar gyvūno gyvybė. Jehova Mozei įsakė: „Grįžk į Egiptą, nes visi, kurie norėjo tave nužudyti [arba „ieškojo tavo sielos“], jau mirę“ (Išėjimo 4:19, išnaša). Gyvendamas žemėje Jėzus pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę [arba „sielą“] už draugus atiduoti“ (Jono 15:13, išnaša).

  Kai sakoma, kad asmuo ką nors daro „visa siela“, tai reiškia, kad daro tai noriai ir įdeda daug pastangų (Mato 22:37; Pakartoto Įstatymo 6:5). Siela dar gali būti pavadintas miręs asmuo ar lavonas (Skaičių 6:6; Agėjo 2:13, išnašos).

▸ Sk. 6, pstr. 5; sk. 15, pstr. 17

Biblijoje žodžiu „dvasia“ verčiami hebrajiškas žodis ruach ir graikiškas jo atitikmuo pneuma. Šie žodžiai turi ne vieną prasmę, bet visada reiškia ką nors nematomo. Originalo kalboje tuo pačiu žodžiu yra vadinamas, pavyzdžiui, vėjas, žmogaus ar gyvūno gyvybė, dvasinė būtybė, taip pat Dievo veikiamoji jėga – šventoji dvasia (Išėjimo 35:21; Psalmyno 104:29; Mato 12:43; Luko 11:13).

▸ Sk. 6, pstr. 5; sk. 15, pstr. 17

Gehena yra graikiškas Ben Hinomo slėnio netoli Jeruzalės pavadinimas. Kai kuriuose Biblijos vertimuose tas pavadinimas yra verčiamas žodžiu „pragaras“. Tame slėnyje degindavo visokias atliekas, bet nėra jokių įrodymų, kad ten kas būtų deginęs ar kankinęs gyvus žmones ar gyvūnus. Todėl Gehena negali simbolizuoti nematomos vietos, kur žmonės po mirties yra amžinai kankinami ugnyje. Jėzus, kalbėdamas apie kai kurių žmonių pasmerkimą į Geheną, turėjo omenyje jų amžiną pražūtį (Mato 5:22; 10:28).

▸ Sk. 7, pstr. 20

Tai malda, kurią Jėzus pasakė mokydamas savo sekėjus melstis. Ji dar vadinama Viešpaties malda arba pavyzdine malda. Štai keletas dalykų, kuriuos, pasak Jėzaus, dera paminėti maldoje:

• „Tebūna šventu laikomas tavo vardas“

  Maldoje išreiškiame troškimą, kad Jehova apgintų savo vardą, arba reputaciją, nuo visokio melo ir kad jo vardas būtų gerbiamas tiek danguje, tiek žemėje.

• „Teateina tavo Karalystė“

  Šito melsdami parodome, kad laukiame meto, kai Dievo įsteigta valdžia padarys galą Šėtono valdomam pasauliui, ims viešpatauti žemėje ir atkurs tikrą gerovę.

• „Tebūna tavo valia [...] žemėje“

  Kai Dievas sukūrė pirmąją porą, jo valia buvo, kad visa žemė taptų rojumi ir joje amžinai gyventų tobuli, jam klusnūs žmonės. Todėl meldžiame Dievą, kad šis jo sumanymas būtų įgyvendintas.

▸ Sk. 8, pstr. 2

Kad išlaisvintų žmones iš nuodėmės ir mirties, Jehova parūpino išpirką. Be išpirkos negalėtume turėti artimo ryšio su Jehova, nebūtų įmanoma atgauti tobulybės, kurią prarado Adomas. Dievas atsiuntė į žemę savo Sūnų, kad šis numirtų už visus nusidėjėlius. Todėl visiems žmonėms atsivėrė galimybė tapti tobuliems ir gyventi amžinai.

▸ Sk. 8, pstr. 21; sk. 9, pstr. 13

Iš pranašystės, užrašytos Danieliaus 4 skyriuje, suprantame, kad 1914 metais buvo įkurta Dievo Karalystė.

Pranašystė. Jehova siuntė karaliui Nebukadnecarui pranašišką sapną. Sapne jis matė, kaip buvo nukirstas medis. Jo kelmas buvo sukaustytas geležimi ir variu, kad „septynis laikus“ negalėtų leisti atžalų. Šiam laikotarpiui praėjus, medžiui buvo leista ataugti (Danieliaus 4:1, 10–16).

Pranašystės reikšmė. Medis vaizduoja Dievo valdymą. Daugelį metų Izraelio tautą valdė Jehovos paskirti karaliai (1 Metraščių 29:23). Kadangi dauguma jų buvo neištikimi, Dievas valdžią iš jų atėmė. 607 metais prieš mūsų erą Jeruzalė buvo sunaikinta ir prasidėjo pranašystėje minimi „septyni laikai“ (2 Karalių 25:1, 8–10; Ezechielio 21:25–27). Jėzus, sakydamas, kad „Jeruzalę tautos tryps, kol baigsis tautoms skirti laikai“, turėjo omenyje tuos pačius „septynis laikus“ (Luko 21:24). Taigi Jėzui esant žemėje „septyni laikai“ dar nebuvo pasibaigę. Jehova pažadėjo šio laikotarpio pabaigoje paskirti Karalių. Juo tapo Jėzus. Jo valdymas suteiks amžiną gerovę visiems Dievo tarnams (Luko 1:30–33).

 Kiek „septyni laikai“ trunka? „Septyni laikai“ truko 2520 metų. Nuo 607-ųjų prieš mūsų erą skaičiuodami 2520 metų, ateiname į 1914-uosius. Tais metais Jehova paskyrė Jėzų Kristų Dievo Karalystės Karaliumi.

Iš kur žinome, kad „septyni laikai“ truko 2520 metų? Biblijoje sakoma, kad trys su puse laiko lygu 1260 dienų (Apreiškimo 12:6, 14). Taigi „septyni laikai“ trunka dvigubai ilgiau – 2520 dienų. Pritaikius Biblijos taisyklę „už kiekvieną dieną po metus“, 2520 dienų yra 2520 metų (Skaičių 14:34; Ezechielio 4:6).

▸ Sk. 8, pstr. 23

Žodis „arkangelas“ reiškia „vyriausiasis angelas“. Biblijoje minimas tik vienas arkangelas, jo vardas Mykolas (Danieliaus 12:1; Judo 9).

Apreiškimo 12:7 sakoma, kad „Mykolas ir jo angelai kovėsi su slibinu“. Vadinasi, Mykolas vadovauja Dievui ištikimų angelų pulkams. Toliau skaitydami Apreiškimo knygą suprantame, kad Dievo angelų pulkus veda Jėzus (Apreiškimo 19:14–16). Taigi galime daryti išvadą, kad arkangelas Mykolas – tai Jėzus.

▸ Sk. 9, pstr. 4

Paskutinės dienos – tai išskirtiniais įvykiais pasižymintis laikotarpis prieš Šėtono valdomo pasaulio žlugimą. Šis laikotarpis Biblijoje dar vadinamas „pabaigos metu“ ir yra siejamas su „Žmogaus Sūnaus grįžimu“ (Danieliaus 12:4; Mato 24:27, 37). Paskutinės dienos prasidėjo 1914 metais, kai danguje buvo įsteigta Dievo Karalystė, ir baigsis Armagedono karu, per kurį ta Karalystė  padarys galą Šėtono valdomam pasauliui (2 Timotiejui 3:1; 2 Petro 3:3).

▸ Sk. 9, pstr. 5

Biblijoje užrašyti devyni prikėlimo atvejai. Galią prikelti žmogų Dievas buvo suteikęs pranašams Elijui ir Eliziejui, Jėzui, apaštalams Petrui ir Pauliui. Jehova pažadėjo, kad „tiek teisieji, tiek neteisieji“ prisikels gyventi čia žemėje (Apaštalų darbų 24:15). Biblijoje taip pat kalbama, kad kai kurie žmonės prikeliami gyventi danguje. Juos Dievas išsirinko karaliauti su Jėzumi (Jono 5:28, 29; 11:25; Filipiečiams 3:11; Apreiškimo 20:5, 6).

▸ Sk. 9, pstr. 13

Tai veiksmai, kuriais mėginama užmegzti ryšį su antgamtinėmis jėgomis tiesiogiai arba per tarpininką, pavyzdžiui, per būrėją, mediumą ar ekstrasensą. Okultizmu užsiimantys žmonės tiki, kad po mirties žmogus tampa galinga dvasia. O tai yra demonų skleidžiamas mokymas. Demonai siekia, kad žmonės elgtųsi prieš Dievo valią. Astrologija, horoskopai, būrimas, magija, raganavimas, prietarai, spiritizmas – visa tai yra demonų pinklės ir apgaulė. Daugelyje knygų, žurnalų, filmų, plakatų ir netgi dainų magija ir antgamtiniai reiškiniai pateikiami patraukliai, tarsi būtų visai nepavojingi. Nemažai laidotuvių papročių, pavyzdžiui, įvairios apeigos šermenų metu, mirties metinių minėjimas, mišios už mirusiuosius, našlavimo papročiai, irgi susiję su okultizmu. Bandydami susisiekti su demonais, žmonės neretai svaiginasi narkotikais (Galatams 5:20; Apreiškimo 21:8).

▸ Sk. 10, pstr. 10; sk. 16, pstr. 4

Jehova yra visagalis Dievas, visatos Kūrėjas (Apreiškimo 15:3). Viskas priklauso jam ir tik jis turi absoliučią teisę visa valdyti (Psalmyno 24:1; Izaijo 40:21–23; Apreiškimo 4:11). Dievas taip pat gali suteikti valdžią kitiems. Jehova nustatė tam tikrus dėsnius ir įstatymus, kuriems jo kūriniai yra pavaldūs. Mūsų meilė Dievui ir klusnumas liudys, kad pripažįstame jo visavaldystę (1 Metraščių 29:11).

▸ Sk. 11, pstr. 10

Tyčia nutraukti negimusio kūdikio gyvybę yra smerktina. Įsčiose užsimezgęs vaisius nėra moters kūno dalis. Jis yra atskiras žmogus.

▸ Sk. 13, pstr. 5

Tai medicininė procedūra, kurios metu žmogui perpilamas jo paties ar kito asmens visos sudėties kraujas arba vienas iš keturių pagrindinių kraujo komponentų. Pagrindiniai komponentai yra kraujo plazma, raudonieji kraujo kūneliai, baltieji kraujo kūneliai ir trombocitai.

▸ Sk. 13, pstr. 13

Auklėti vaiką – tai ne tik jį nubausti, kai nusikalsta. Auklėti reiškia mokyti, ugdyti, pataisyti. Puikus pavyzdys tėvams yra Jehova. Jo auklyba niekada nėra šiurkšti ar žiauri. Savo tarnus Jehova moko su meile (Patarlių 4:1, 2). Kai reikia, jis pataiso mūsų požiūrį į kokį nors dalyką, moko mus mąstyti ir elgtis teisingai. Asmuo, matydamas, kiek gera duoda Jehovos auklėjimas, jo pamokymus ima vertinti (Patarlių 12:1). Tėvai turėtų vaikus ne tik drausminti, bet ir paaiškinti jiems, kodėl dera elgtis vienaip ar kitaip. Ypač svarbu, kad tėvai padėtų vaikams pamilti Jehovą, branginti Bibliją ir perprasti Biblijos principus.

▸ Sk. 14, pstr. 13

Demonai yra nematomos, antžmogiškų galių turinčios piktosios dvasinės būtybės, puolę angelai. Kadaise jie tarnavo Dievui, bet paskui pasielgė piktavališkai ir tapo jo priešais (Pradžios 6:2; Judo 6). Šitaip jie stojo Šėtono pusėn (Pakartoto Įstatymo 32:17; Luko 8:30; Apaštalų darbų 16:16; Jokūbo 2:19).

▸ Sk. 16, pstr. 4