AR TU kada nors davei pažadą, o paskui pamatei, kaip sunku jį ištesėti? Taip atsitiko vyrui, pavaizduotam šiame piešinyje, ir todėl jis toks liūdnas. Šis vyras — tai drąsus Izraelio teisėjas Jeftė.

Jeftė gyvena tuo metu, kai izraelitai jau nebegarbina Jehovos. Jie vėl daro tai, kas bloga. Todėl Jehova leidžia, kad juos vargintų amonitai. Tada izraelitai šaukiasi Jehovos: ‘Mes nusidėjome tau. Maldaujame, gelbėk mus!’

Tauta atgailauja dėl blogų darbų, kuriuos darė. Savo atgailą jie įrodo tuo, kad vėl ima garbinti Jehovą. Ir Jehova vėl padeda jiems.

Tauta išrenka Jeftę kovoti su amonitais. Jeftė labai nori, kad Jehova padėtų jam kovoje. Todėl jis pažada Jehovai: ‘Jeigu tu man leisi nugalėti amonitus, tai pirmą asmenį, kuris išeis manęs pasitikti prie mano namų man grįžtant su pergale, paaukosiu tau.’

Jehova išgirsta Jeftės pažadą ir padeda jam laimėti pergalę. Kai Jeftė sugrįžta namo, ar žinai, kas pirmasis išeina jo pasitikti? Tai jo duktė, kuri yra vienintelis jo vaikas. ‘O, mano dukra! — šaukia Jeftė. — Kokį liūdesį tu man suteiki. Bet aš daviau pažadą Jehovai ir negaliu jo neištesėti.’

Kai Jeftės duktė sužino apie jo pažadą, pradžioje ji taip pat nuliūsta. Jai tai reiškia palikti savo tėvą ir draugus. Bet ji paskirs visą likusį savo gyvenimą tarnauti Jehovai jo padangtėje Sile. Taigi ji taria savo tėvui: ‘Jeigu tu davei pažadą Jehovai, turi jo laikytis.’

Taip Jeftės duktė nueina į Silą ir savo likusią gyvenimo dalį praleidžia tarnaudama Jehovai jo padangtėje. Kiekvienais metais keturias dienas ją čia lanko Izraelio moterys, ir jos visos džiaugiasi tą laiką būdamos kartu. Žmonės myli Jeftės dukterį, kadangi ji taip ištikimai tarnauja Jehovai.