Marija iš angelo Gabrieliaus ką tik išgirdo neįtikėtiną žinią: jai gims sūnus, kurį turės pavadinti Jėzumi; jis bus didis Karalius ir valdys amžinai. Marija, jauna netekėjusi mergina, angelo paklausia:

– Kaip tai įvyks, jeigu aš neturiu santykių su vyru?

– Ant tavęs nusileis šventoji dvasia ir Aukščiausiojo galia apgaubs tave savo šešėliu, – paaiškina Gabrielius. – Todėl tas, kuris gims, bus šventas, jį vadins Dievo Sūnumi.

Kad Marijai būtų lengviau patikėti tuo, kas įvyks, angelas priduria:

– Antai tavo giminaitė Elzbieta, nors jau senyvo amžiaus, laukiasi sūnaus. Žmonės ją laikė nevaisinga, bet dabar yra jau šeštą mėnesį nėščia. Juk neįmanoma, kad Dievas paskelbtų žodį ir jo neįvykdytų.

Angelo atneštą žinią Marija nuolankiai priima:

– Esu Jehovos vergė! Teįvyksta tai, ką man paskelbei (Luko 1:34–38).

Angelui Gabrieliui išėjus, Marija ima ruoštis kelionei – ji nori aplankyti Elzbietą su Zachariju, gyvenančius netoli Jeruzalės. Nuo Nazareto, kur gyvena Marija, keliauti reikia tris keturias dienas.

Pagaliau Marija įžengia į Zacharijo namus ir pasveikina savo giminaitę Elzbietą. Vos išgirsta Marijos pasveikinimą, Elzbieta tampa kupina šventosios dvasios. „Tu labiausiai palaiminta iš moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! – taria ji. – Už ką man tokia garbė, kad mano Viešpaties motina atėjo pas mane? Kai tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, kūdikis mano įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo“ (Luko 1:42–44).

Dėkingumo pilna širdimi Marija prabyla: „Mano siela aukština Jehovą, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis atkreipė dėmesį į savo nuolankią vergę. Štai nuo dabar visos kartos sakys, kad esu laiminga, nes Galingasis padarė dėl manęs didžių dalykų.“ Nors Marijai suteikta išties didelė garbė, ji visą šlovę atiduoda Jehovai: „Šventas yra jo vardas, per kartų kartas jis gailestingas tiems, kurie jo bijo“ (Luko 1:46–50).

Marija toliau giria Jehovą: „Jis parodė savo rankos galybę, išblaškė tuos, kurių širdis išpuikusi, pašalino iš sostų galinguosius ir išaukštino prastuolius, pasotino alkanuosius gėrybėmis, o turtuolius paleido tuščiomis. Jis gelbėjo savo tarną Izraelį, nes nepamiršo savo pažado amžiais būti gailestingas, pažado, duoto mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuoniams“ (Luko 1:51–55).

Pas Elzbietą Marija praleidžia maždaug tris mėnesius ir tikriausiai labai padeda savo giminaitei paskutinėmis nėštumo savaitėmis. Šios dievobaimingos moterys, abi Dievo malone besilaukiančios vaikelio, be abejo, nuoširdžiai džiaugiasi, kad gali būti kartu tokiu ypatingu jų gyvenimo tarpsniu.

Argi ne nuostabu – Jėzus pagerbiamas dar prieš gimimą! Elzbieta pavadina jį savo Viešpačiu, o kūdikis jos įsčiose, pasirodžius Marijai, šokteli iš džiaugsmo. Deja, Marija ir jos sūnus, kaip vėliau pamatysime, ne visada susilauks deramos pagarbos.