Savo klausytojams Jėzus ką tik pasakė, kad „daugelis pirmų bus paskutiniai, o paskutinių – pirmi“ (Mato 19:30). Tęsdamas šią mintį jis papasakoja palyginimą apie vynuogyno darbininkus:

„Su dangaus Karalyste yra kaip su šeimininku, kuris ankstų rytą išėjo pasisamdyti darbininkų į savo vynuogyną. Sutaręs su darbininkais po denarą už dieną, nusiuntė juos į vynuogyną. Apie trečią valandą jis vėl išėjo ir pamatė turgavietėje kitus, stovinčius be darbo. Jis pasakė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir aš sumokėsiu, kiek pridera.’ Taigi tie nuėjo. Apie šeštą ir apie devintą valandą šeimininkas vėl išėjo ir padarė tą patį. Galiausiai, išėjęs apie vienuoliktą valandą, rado dar kitus stoviniuojančius ir tarė jiems: ‘Kodėl stovite čia visą dieną be darbo?’ Tie atsakė jam: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė.’ Jis tarė: ‘Jūs irgi eikite į vynuogyną’“ (Mato 20:1–7).

Išgirdę pirmuosius palyginimo žodžius, Jėzaus klausytojai, ko gero, iškart supranta, kad vynuogyno šeimininkas – tai Dievas Jehova. Šis įvaizdis nėra naujas: vynuogyno, tai yra Izraelio tautos, šeimininku Jehova šventuosiuose raštuose pavaizduotas ne sykį (Psalmyno 80:8, 9; Izaijo 5:3, 4). Tačiau Jėzus kalba ne apie praeitį, o apie dabartinę situaciją. Izraelitus, Įstatymo sandorai pavaldžius žmones, jis prilygina vynuogyno darbininkams.

Darbininkai, kurie vynuogyne dirbo visą dieną, – tai fariziejai ir kiti religiniai vadovai. Jie mano, kad Dievo tarnystę atlieka ypač uoliai ir yra verti viso užmokesčio – „denaro už dieną“.

O eiliniai žydai, jų įsitikinimu, Dievui tarnauja daug mažiau – tarsi tie darbininkai, į vynuogyną dirbti atėję vėliau: kas nuo trečios, kas nuo šeštos, devintos ir vienuoliktos valandos (mūsų laiku atitinka maždaug 9, 12, 15 ir 17 valandą).

Žmonės, kurie seka Jėzumi, fariziejų yra vadinami prakeikta liaudimi (Jono 7:49). Didžiąją dalį savo gyvenimo jie dirbo paprastus darbus, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, buvo žvejai. Tačiau 29 metų rudenį „vynuogyno šeimininkas“ pasiuntė Jėzų, kad šis pakviestų tuos žmones dirbti Dievo darbo. Jie, galima sakyti, yra tie „paskutiniai“, pasamdyti vienuoliktą valandą.

Galiausiai Jėzus papasakoja, kas vyksta darbo dienos pabaigoje: „Atėjus vakarui vynuogyno šeimininkas savo ūkvedžiui pasakė: ‘Pakviesk darbininkus ir sumokėk jiems atlyginimą. Pradėk nuo paskutinių ir baik pirmaisiais.’ Tie, kurie buvo pasamdyti vienuoliktą valandą, atėję gavo kiekvienas po denarą. Todėl pirmieji manė gausią daugiau, bet irgi gavo po denarą. Jį gavę, darbininkai ėmė skųstis šeimininkui sakydami: ‘Šituos paskutinius, kurie tedirbo valandą, tu prilyginai mums, o mes juk nešėme dienos naštą ir kentėme kaitrą!’ Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Drauguži, aš tavęs neskriaudžiu. Argi ne už denarą sutikai man dirbti? Imk, kas tavo, ir keliauk. Šitam paskutiniam noriu duoti tiek pat, kiek ir tau. Argi neturiu teisės savo nuožiūra tvarkytis su tuo, kas mano? O gal pavydi, kad aš jiems geras?’ Taigi paskutiniai bus pirmi, o pirmi – paskutiniai“ (Mato 20:8–16).

Mokinių galvoje tikriausiai sukasi daugybė minčių. Kaip suprasti, kad žydų religiniai vadovai bus „paskutiniai“, o Jėzaus sekėjai – „pirmi“?

 Jėzaus mokiniai – tie, kuriuos fariziejai ir kiti laiko „paskutiniais“, – dabar, taip sakant, stovi pirmieji atsiimti savo užmokesčio. Sulig Jėzaus mirtimi etninis Izraelis bus atmestas ir Jehova išsirinks naują tautą – dvasinį Izraelį (Mato 23:38; Galatams 6:16). Šios tautos nariai bus krikštijami šventąja dvasia, kaip sakė Jonas Krikštytojas. Žmonėms, kurie laikomi „paskutiniais“, būti pakrikštytiems šiuo krikštu suteikiama pirmenybė. Jiems taip pat bus pavesta garbinga užduotis liudyti apie Jėzų „iki žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1:5, 8; Mato 3:11). Jeigu mokiniai supranta, apie kokias reikšmingas permainas Jėzus dabar kalba, jie tikriausiai taip pat nuvokia, kad užsitrauks rūstybę tų, kurie bus palaikyti „paskutiniais“.