Naktis slenka į pabaigą. Apaštalas Petras ką tik trečią kartą išsigynė Jėzaus. Teismas, kurį Sinedriono nariai surengė Jėzui, buvo tikra parodija. Visa taryba trumpam išsiskirsto ir penktadienio rytą vėl susieina, mėgindami bent kiek sudaryti įspūdį, kad šis teismas teisėtas. Jėzus dar kartą išvedamas jų akivaizdon.

Aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai vėl ima jį kvosti:

– Jei tu esi Kristus, pasakyk mums.

– Jeigu jums ir pasakyčiau, nepatikėtumėte. Ir jeigu jūsų ko klausčiau, neatsakytumėte, – taria Jėzus ir iškart priduria: – Nuo šiol Žmogaus Sūnus sėdės galingojo Dievo dešinėje.

Čia Jėzus duoda akivaizdžią užuominą, kad jis yra tas, apie kurį rašė pranašas Danielius (Luko 22:67–69; Mato 26:63; Danieliaus 7:13).

– Tai tu esi Dievo Sūnus? – tie vis neatstoja.

– Patys sakote, kad esu, – drąsiai atsako Jėzus.

Aukščiausiajam žydų teismui, regis, to pakanka – dabar jie gali apkaltinti Jėzų piktžodžiavimu ir nuteisti jį mirtimi.

– Ar bereikia mums liudijimo? – džiaugiasi Sinedriono nariai (Luko 22:70, 71; Morkaus 14:64).

Jėzų jie suriša ir išveda pas Romos vietininką Poncijų Pilotą.

Pas Pilotą vedamą Jėzų, galimas dalykas, mato ir Judas Iskarijotas. Suvokęs, kad Jėzus pasmerktas myriop, Judas ima baisiai graužtis. Tačiau užuot gręžęsis į Dievą ir nuoširdžiai atgailavęs, jis pasielgia savaip: nueina pas aukštuosius kunigus ir vyresniuosius grąžinti 30 sidabrinių.

– Išduodamas teisų kraują nusidėjau, – taria.

– O koks mūsų reikalas? Tu pats žinokis! – atsako tie šaltai (Mato 27:4).

Judas nusviedžia šventykloje pinigus ir tada žengia dar vieną klaidingą žingsnį – nusprendžia  atimti sau gyvybę. Jis mėgina pasikarti, tačiau tikriausiai nulūžta šaka, prie kurios buvo pririšęs virvę, ir jis krenta žemyn ant uolos, jo kūnas net perplyšta pusiau (Apaštalų darbų 1:17, 18).

Jėzus ateina į Poncijaus Piloto rūmus. Vis dar ankstus rytas. Patys žydai į pretorijų pas kitataučius kojos nekelia. Jų manymu, tai juos suterštų ir jie negalėtų valgyti šventinės vakarienės. Nisano 15-ąją prasideda Neraugintos duonos šventė, kuri laikoma Paschos tęsiniu.

Išėjęs pas žydus į lauką Pilotas klausia:

– Kuo šitą žmogų kaltinate?

– Jeigu jis nebūtų piktadarys, nebūtume tau jo perdavę, – atkerta jie.

Matyt, pajautęs spaudimą, Pilotas mėgina išsisukti:

– Pasiimkite jį ir teiskite pagal savo įstatymus.

– Mums neleidžiama nieko bausti mirtimi, – taria jie aiškiai išduodami savo siekį (Jono 18:29–31).

Jeigu tie religiniai vadovai nužudytų Jėzų per Paschos šventę, liaudyje greičiausiai kiltų nepasitenkinimas. Tačiau jeigu jiems pavyktų pakurstyti romėnus, kad šie mirties bausmę Jėzui įvykdytų dėl kokių nors politinių priežasčių, atsakomybės jie nusikratytų.

Religiniai vadovai nesako Pilotui, kad Jėzų pasmerkė už piktžodžiavimą. Jo akivaizdoje jie pateikia kitokius, tiesa, irgi visiškai nepagrįstus kaltinimus: „Mes išsiaiškinome, kad šitas [1] veda iš kelio mūsų tautą, [2] draudžia mokėti Cezariui mokesčius ir [3] tvirtina esąs Kristus, karalius“ (Luko 23:2).

Kadangi Pilotas atstovauja Romos imperijos interesams, labiausiai jam užkliūva kaltinimas, kad Jėzus skelbiasi karaliumi. Tad grįžęs į pretorijų, valdytojas pasišaukia Jėzų ir jo klausia:

– Tai tu esi žydų karalius?

Romos imperijos įstatymas skelbtis karaliumi draudžia. Taigi iš esmės Pilotas klausia, ar Jėzus neina prieš Cezarį. O Jėzus savo ruožtu nori išsiaiškinti, ką Pilotas apie jį jau žino.

– Ar pačiam kilo toks klausimas, ar kiti tau apie mane taip pasakė? – paklausia Jėzus.

– Bene aš žydas? – sako valdytojas, duodamas suprasti, kad apie Jėzų beveik nieko nežino ir yra pasiruošęs jį išklausyti. Tada priduria: – Tavo paties tauta ir aukštieji kunigai man tave perdavė. Ką padarei? (Jono 18:33–35)

Nuo klausimo, ar jis yra karalius, Jėzus nebando išsisukti. Tai, kaip Jėzus atsako, Pilotui padaro didelį įspūdį.