Jėzų, surištą it kokį nusikaltėlį, veda pas Aną. Kai Jėzus dar būdamas vaikas lankėsi šventykloje ir stebino visus savo išmanymu, Anas tarnavo vyriausiuoju kunigu (Luko 2:42, 47). Vėliau šias pareigas ėjo kai kurie iš jo sūnų, o dabar – jo žentas, vardu Kajafas.

Kol Jėzus namuose pas Aną, Kajafas turi laiko sušaukti Sinedrioną. Šią teismo tarybą sudaro 71 narys, tarp jų – vyriausiasis kunigas ir kiti, anksčiau ėję šias pareigas.

Anas ima klausinėti Jėzų apie jo mokinius ir jo mokymą. Jėzus atsako: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Nuolat mokiau sinagogose ir šventykloje, kur renkasi visi žydai, ir nieko nekalbėjau slapta. Kodėl tad klausi manęs? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Jie žino, ką sakiau“ (Jono 18:19–21).

Vienas iš greta stovinčių sargybinių trenkia Jėzui per veidą ir priekaištingu tonu taria: „Tu šitaip atsakai tokiam aukštam kunigui?!“ Jėzus nieko blogo nepadarė. „Jei pasakiau ką blogo, paliudyk, kas blogai, – sako jis sargybiniui. – O jei pasakiau teisybę, kodėl mane muši?“ (Jono 18:22, 23). Tada Anas išsiunčia Jėzų pas savo žentą Kajafą.

 Kajafo namuose jau susirinkę tautos vyresnieji ir Raštų aiškintojai – visas Sinedrionas. Sušaukti teismą naktį ir dar per Paschą yra neteisėta. Tačiau jie taip trokšta įgyvendinti savo sumanymą, kad jiems tai nė motais.

Nešališko teismo tikėtis neverta – jau iš anksto aišku, koks bus nuosprendis. Susidoroti su Jėzumi Sinedrionas nutarė jau prieš kurį laiką, po Lozoriaus prikėlimo (Jono 11:47–53). Ir vos prieš kelias dienas aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji dar kartą susitarė Jėzų suimti ir nužudyti (Mato 26:3, 4).

Maža to, kad pats susibūrimas neteisėtas, aukštieji kunigai ir kiti Sinedriono nariai dar ima ieškoti žmonių, kurie duotų prieš Jėzų melagingus parodymus. Tokių liudytojų atsiranda ne vienas, tačiau jų parodymai tarpusavyje nesutinka. Galiausiai ateina du vyrai ir pareiškia: „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš nugriausiu šitą rankų darbo šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’“ (Morkaus 14:58). Vis dėlto ir jų pasakojimai iki galo nesutampa.

Kajafas sako Jėzui: „Tai nieko nesakai? Ar negirdi, ką jie prieš tave liudija?“ (Morkaus 14:60). Jėzus tyli. Į nepagrįstus, prieštaringus kaltinimus jis nemato reikalo atsakinėti. Tada vyriausiasis kunigas imasi kitos taktikos.

Jis žino, kaip jautriai reaguoja žydai, jei kas nors laiko save Dievo Sūnumi. Kiek anksčiau, girdėdami, kad Jėzus Dievą vadina savuoju Tėvu, žydai taip piktinosi, kad norėjo jį nužudyti – mat, jų manymu, taip jis prilygina save Dievui (Jono 5:17, 18; 10:31–39). Turėdamas visa tai omenyje, Kajafas ima Jėzų spausti: „Saikdinu tave gyvuoju Dievu! Atsakyk mums, ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus?“ (Mato 26:63). Kad jis Kristus ir Dievo Sūnus, Jėzus atvirai sakė jau ne kartą. Tad jei dabar tylėtų, savo žodžius, galima sakyti, paneigtų (Jono 3:18; 5:25; 11:4). Taigi Jėzus taria: „Taip, esu, ir jūs matysite Žmogaus Sūnų sėdintį Galingojo dešinėje ir ateinantį su dangaus debesimis“ (Morkaus 14:62).

Išgirdęs šiuos žodžius vyriausiasis kunigas kaipmat persiplėšia drabužius ir sušunka: „Jis piktžodžiauja! Ar bereikia mums liudytojų? Jūs ką tik girdėjote piktžodžiavimą! Ką jūs manote?“ Sinedrionas paskelbia nuosprendį: „Jis vertas mirties!“ (Mato 26:65, 66).

Tada iš Jėzaus ima tyčiotis, smūgiuoti jį kumščiais. Kai kurie muša jam per skruostus ir spjaudo į veidą. Dangstydami Jėzui akis jie kandžiai sako: „Pranašauk! Kuris tau sudavė?“ (Luko 22:64). Kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su paties Dievo Sūnumi!