Paskutinėmis savo tarnystės dienomis Jėzus drąsiai demaskuoja Raštų aiškintojus ir aukštuosius kunigus. Dėl to jie trokšta Jėzaus mirties (Luko 20:19). Norėdamas atskleisti tikrąjį religinių vadovų veidą, Jėzus ką tik pasakė du palyginimus ir dabar pateikia dar vieną.

„Su dangaus Karalyste yra kaip su karaliumi, kuris iškėlė savo sūnui vestuves, – pasakoja Jėzus. – Jis išsiuntė savo vergus sušaukti į vestuves pakviestųjų, bet tie nepanoro ateiti“ (Mato 22:2, 3). Palyginimą Jėzus pradeda žodžiais apie dangaus Karalystę, taigi karalius, logiška manyti, yra Jehova. Tada karaliaus sūnus, be abejo, yra Jehovos Sūnus – Jėzus. O ką vaizduoja pakviestieji į vestuves? Tuos, kuriems buvo suteikta galimybė valdyti drauge su Jėzumi dangaus Karalystėje.

Kas kvietimą į vestuves gavo pirmieji? Žydų tauta. 1513 metais prieš mūsų erą su izraelitais buvo sudaryta Įstatymo sandora. Taip jiems atsivėrė galimybė tapti „karališkąja kunigija“ (Išėjimo 19:5–8). O kada pakviestuosius imta šaukti į vestuves? 29 mūsų eros metais. Nuo tada Jėzus su apaštalais skelbia žydams gerąją naujieną apie dangaus Karalystę (Mato 10:6, 7; 15:24).

Kaip tauta į kvietimą atsiliepė? Anot Jėzaus, izraelitai „nepanoro ateiti“. Tiek didžioji dalis religinių vadovų, tiek dauguma paprastų žmonių nepripažino, kad Jėzus yra Mesijas ir Dievo paskirtas Karalius.

Tačiau Jėzus duoda suprasti, kad žydams bus suteikta dar viena galimybė. Jis tęsia: „Tada jis [karalius] išsiuntė kitus vergus tardamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: „Štai mano vaišės paruoštos, jaučiai ir nupenėti gyvuliai papjauti ir viskas parengta. Ateikite į vestuves!“’ Tačiau pakviestiesiems tai nerūpėjo ir jie nuėjo kas sau: vienas – į savo lauką,  kitas – prekiauti, o dar kiti pasičiupo vergus, išsityčiojo iš jų ir nužudė“ (Mato 22:4–6). Kai įsikūrė krikščionių bendruomenė, žydų tauta į dangaus Karalystę, galima sakyti, buvo šaukiama pakartotinai. Deja, dauguma į „vergų“ žinią nekreipė dėmesio ir net elgėsi su jais žiauriai (Apaštalų darbų 4:13–18; 7:54, 58).

Kokios pasekmės laukia žydų tautos? Jėzus pasakoja: „Karalius užsirūstino. Jis pasiuntė savo pulkus ir jie tuos žudikus išgalabijo, o jų miestą sudegino“ (Mato 22:7). 70 metais romėnai apgulė Jeruzalę ir miestą sunaikino.

Taigi žydų tauta kvietimo atsisakė. Ką tad „karalius“ darys? Jėzus tęsia savo palyginimą: „Tada karalius pasakė savo vergams: ‘Vestuvės suruoštos, bet pakviestieji pasirodė nesą verti jose būti. Todėl eikite į kelius, vedančius iš miesto, ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’ Tad išėję į kelius tie vergai surinko visus, ką tik rado, – ir blogus, ir gerus žmones. Svečių prie stalo susirinko pilna vestuvių menė“ (Mato 22:8–10).

Šie Jėzaus žodžiai ėmė pildytis 36 metais, kai gerąją naujieną apaštalas Petras paliudijo kitataučiams. Tąkart romėnų kariuomenės pareigūnas Kornelijus ir jo namiškiai, kurie nebuvo nei žydai, nei prozelitai, gavo šventąją dvasią ir sykiu galimybę paveldėti dangaus Karalystę (Apaštalų darbų 10:1, 34–48).

Paskui Jėzus dar paaiškina, kad ne visi, kurie į šventę ateis, bus karaliui priimtini: „Atėjęs pasimatyti su svečiais, karalius pastebėjo žmogų, neapsivilkusį vestuvių drabužio. Todėl jo paklausė: ‘Bičiuli, kaip čia patekai be vestuvių drabužio?’ Šis neturėjo ką atsakyti. Tada karalius liepė savo tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite laukan į tamsybes. Ten jis verks ir grieš dantimis.’“ Savo palyginimą Jėzus užbaigia tokiais žodžiais: „Taigi, yra daug pakviestų, bet maža išrinktų“ (Mato 22:11–14).

Religiniai vadovai šio palyginimo reikšmės tikriausiai nesupranta, bet ir nenori suprasti. Jų galvoje sukasi vienintelė mintis: kaip atsikratyti Jėzaus – to, kuris kelia jiems šitiek nemalonumų.