49 SKYRIUS
Jėzus ruošia apaštalus skelbti žinią apie Karalystę
MATO 9:35–10:15 MORKAUS 6:6–11 LUKO 9:1–5
-
JĖZUS VĖL KELIAUJA PO GALILĖJĄ
-
JĖZUS MOKO APAŠTALUS SKELBTI APIE KARALYSTĘ
Jėzus be jokio atokvėpio keliauja ir moko žmones jau apie dvejus metus. Gal dabar metas sulėtinti tempą ir šiek tiek pailsėti? Anaiptol. Savo veiklą Jėzus dar labiau suaktyvina ir vėl leidžiasi į kelionę po Galilėją. Eidamas per miestus ir kaimus, jis skelbia gerąją naujieną apie Karalystę, moko sinagogose, gydo visokias ligas ir negales (Mato 9:35). Tai, ką Jėzus keliaudamas regi, tik patvirtina, kad priešaky dar daug darbo ir kad jam tikrai reikės pagalbos.
Jėzus mato, kokie žmonės suvargę ir apleisti – tarsi avys, kuriomis niekas nesirūpina. Jėzui tų žmonių gaila, jis trokšta juos paguosti ir suteikti jiems dvasinę atgaivą. Savo mokiniams Jėzus taria: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža. Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį“ (Mato 9:37, 38).
Jėzus žino, nuo ko pradėti, kad evangelizacijos darbas judėtų pirmyn. Netrukus jis pasikviečia dvylika apaštalų, suskirsto juos po du ir duoda konkrečių nurodymų. „Neikite pas kitataučius ir neužsukite į jokį samariečių miestą, – sako Jėzus. – Verčiau eikite pas prapuolusias Izraelio namų avis. Keliaudami skelbkite: ‘Dangaus Karalystė yra priartėjusi’“ (Mato 10:5–7).
Mokiniai turės skelbti apie Karalystę – tą pačią, kurios Jėzus mokė melsti. Dangaus Karalystė dabar išties yra priartėjusi, nes būsimas tos Karalystės Karalius Jėzus yra čia, žemėje. O iš kur žmonėms žinoti, kad mokiniai yra įgalioti šios Karalystės atstovai? Jėzus suteikia jiems ypatingą galią – gydyti ligonius ir net prikelti mirusius. Šiuos darbus apaštalai turi daryti dovanai, be jokio užmokesčio. Kaip tada jie pasirūpins savo poreikiais, už ką nusipirks duonos?
Jėzus sako mokiniams, kad neimtų su savimi nei aukso, nei sidabro, nei variokų. Jiems nereikia neštis ir maisto, pakaitinių drabužių ar apavo. Kodėl? „Nes darbininkas nusipelno atlygio“, – paaiškina Jėzus (Mato 10:10, taip pat žr. išnašą). Būtiniausiomis mokinių reikmėmis pasirūpins žmonės, kurie vertins jų skelbiamą žinią. Jėzus pataria: „Užėję į kokius namus, apsistokite juose, kol iš tos vietovės iškeliausite“ (Morkaus 6:10).
Jėzus taip pat pamoko, kaip atėjus pas žmones elgtis: „Užėję į namus, pasveikinkite juos. Jeigu namai bus verti ramybės, kurios jiems linkite, tegu ji apsigyvena juose, o jeigu namai nebus jos verti, tegu ji grįžta pas jus. Jeigu kas jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių nesiklausytų, išeidami iš tų namų ar to miesto nusikratykite ir dulkes nuo kojų“ (Mato 10:12–14).
Gali būti, kad net visas miestas ar kaimas nenorės klausytis žinios apie Karalystę. Kas laukia tokio miesto gyventojų? Jėzus duoda suprasti, kad jiems bus įvykdytas griežtas nuosprendis: „Iš tiesų sakau jums: Teismo dieną lengviau bus Sodomos ir Gomoros žemei negu tam miestui“ (Mato 10:15).