Jėzus neseniai svečiavosi fariziejaus Simono namuose ir ten visiems susirinkusiems davė įsimintiną gailestingumo pamoką. Dabar jis antrąkart leidžiasi į kelionę po Galilėją. Eina antrieji jo tarnystės metai. Kelionėje Jėzų lydi dvylika apaštalų, taip pat „kai kurios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių ir negalių“ (Luko 8:2). Tarp tų moterų yra Marija Magdalietė, Zuzana ir Joana, karaliaus Erodo Antipo patikėtinio žmona.

Apie Jėzų kalba vis daugiau žmonių, tačiau jų nuomonės labai skirtingos. Tai akivaizdu ir iš vienos situacijos. Jėzus išgydo demono apsėstą vyrą, kuris buvo aklas ir nebylys. Matydami, kad vyras regi, kalba ir kad demonas nuo jo pasitraukė, daugelis negali atsistebėti ir apie Jėzų sako: „Ar tik nebus jis Dovydo Sūnus?“ (Mato 12:23).

Prie namų, kur Jėzus apsistojęs, susibūrusi tokia didžiulė minia, kad jam su mokiniais nėra kada nė pavalgyti. Deja, ne visi, kurie čia atėjo, Jėzų laiko žadėtuoju „Dovydo Sūnumi“. Tarp susirinkusiųjų yra Raštų aiškintojų ir fariziejų. Kai kurie jų atkeliavo iš toli, iš pačios Jeruzalės, bet tikrai ne tam, kad iš Jėzaus pasimokytų ar juo pasidžiaugtų. Žmonėms jie pareiškia: „Jis apsėstas Belzebulo.“ Jų teigimu, Jėzus eina išvien su „demonų valdovu“ (Morkaus 3:22). Išgirdę apie šį sambrūzdį, Jėzaus artimieji eina jo parsivesti. Kodėl?

Jėzaus broliai kol kas netiki, kad jis Dievo Sūnus (Jono 7:5). Jie tik girdi, kad Jėzus kelia didelį sąmyšį. Regis, tai visai nebe tas žmogus, su kuriuo kartu augo Nazarete! Jėzaus namiškiai įsitikinę, kad su juo kažkas negerai. „Jis neteko proto“, – sako jie (Morkaus 3:21).

 O kaip yra iš tikrųjų? Jėzus ką tik išgydė demono apsėstą vyrą – grąžino jam regą ir kalbą. Niekas negali to paneigti. Užtat Raštų aiškintojai ir fariziejai mėgina kitaip Jėzų sumenkinti – tvirtina, esą jo galia visai ne iš Dievo. „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo galia“, – sako jie (Mato 12:24).

Žinodamas Raštų aiškintojų ir fariziejų mintis, Jėzus ima kalbėti: „Kiekviena susipriešinusi karalystė sužlugs, taip pat joks susipriešinęs miestas ar namai neišsilaikys. Panašiai, jei Šėtonas išvaro Šėtoną, jis yra pats su savimi susipriešinęs. Argi tada jo karalystė išsilaikys?“ (Mato 12:25, 26).

Jėzaus argumentai labai logiški. Fariziejams gerai žinoma, kad ir kai kurie žydai išvarinėja demonus (Apaštalų darbų 19:13). Taigi Jėzus klausia: „Jeigu aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia juos išvaro jūsų sūnūs?“ Kitaip sakant, tie žydai galėtų būti apkaltinti tuo pačiu, kuo kaltinamas Jėzus. „Tačiau jeigu aš išvarau demonus Dievo dvasios galia, – tęsia Jėzus, – tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mato 12:27, 28).

Jėzaus gebėjimas išvaryti demonus byloja, kad jis yra daug stipresnis už Šėtoną. Jėzus pateikia tokį palyginimą: „Argi galėtų kas nors įsibrauti į stipruolio namus ir išnešti jo daiktus, jei pirmiau stipruolio nesurištų? Juk tik jį surišęs galės apiplėšti namus.“ Tada Jėzus priduria: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas prie manęs netelkia, tas nuo manęs gena“ (Mato 12:29, 30, išnaša). Raštų aiškintojai ir fariziejai yra prieš Jėzų ir tai reiškia, kad jie Šėtono pusėje. Vaizdžiai tariant, jie gena žmones nuo Dievo Sūnaus – nuo to, kurio užnugaryje stovi pats Jehova.

Savo priešininkus Jėzus įspėja: „Viskas bus žmonių sūnums atleista, kad ir kokias nuodėmes darytų, kad ir kaip piktžodžiautų. Tačiau kas piktžodžiauja prieš šventąją dvasią, tam per amžius nebus atleista – dėl savo nuodėmės jis bus kaltas amžinai“ (Morkaus 3:28, 29). Tik pagalvokime, kas gresia tiems, kurie Dievo dvasios galia daromus darbus priskiria Šėtonui!