Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

43 SKYRIUS

Palyginimai apie Karalystę

Palyginimai apie Karalystę

MATO 13:1–53 MORKAUS 4:1–34 LUKO 8:4–18

  • JĖZAUS PALYGINIMAI APIE KARALYSTĘ

Po pokalbio su fariziejais, kuris greičiausiai vyko Kafarnaume, Jėzus dar tą pačią dieną nueina prie Galilėjos ežero. Čia susirenka gausi minia. Jėzus įlipa į valtį, pasiiria nuo kranto ir ima mokyti žmones apie dangaus Karalystę. Jis kalba jiems palyginimais. Norėdamas atskleisti įvairius su Karalyste susijusius aspektus, Jėzus pasitelkia pavyzdžius iš kasdienio žmonių gyvenimo ir aplinkos.

Pirmiausia Jėzus papasakoja palyginimą apie sėjėją, išėjusį sėti. Vienos sėklos krito prie kelio ir jas sulesė paukščiai. Kitos krito į uolingą dirvą, kur nedaug žemės, – sėklos sudygo, bet neįsišaknijo, ir užkepinus saulei daigai išdegė. Kai kurios sėklos krito tarp dygiažolių, ir šios sužėlusios želmenis nustelbė. Dar kitos krito į gerą žemę ir davė vaisių: „vienos – šimteriopą, kitos – šešiasdešimteriopą, dar kitos – trisdešimteriopą“ (Mato 13:8).

Jėzus pateikia ir antrą palyginimą apie sėjėją. Ar sėjėjas miega, ar keliasi, ar naktis, ar diena, jo pasėta sėkla auga. Jis nežino, kaip tai vyksta (Morkaus 4:27). Sėkla auga savaime, pati sunokina vaisių ir, metui atėjus, žmogus nuima derlių.

Jėzus pasako dar ir trečią su sėja susijusį palyginimą. Žmogus lauke paberia gerą sėklą, bet jam bemiegant ateina jo priešas ir kviečiuose prisėja piktžolių. Vergai šeimininko klausia, ar šis nenorėtų, kad jie piktžoles išrautų. „Ne, – atsako šeimininkas, – kad kartais raudami piktžoles su jomis neišrautumėte ir kviečių. Tegul abeji auga iki pjūties. Atėjus pjūčiai aš liepsiu pjovėjams: ‘Pirma išraukite piktžoles ir suriškite į kūlelius sudeginti, o paskui suvalykite ir sugabenkite į mano kluoną kviečius’“ (Mato 13:24–30).

Daugelis Jėzaus klausytojų apie žemės darbus gerai nusimano, tad ir tolesnis palyginimas jiems labai aiškus. „Su dangaus Karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus paėmęs pasėjo savo lauke“, – sako Jėzus (Mato 13:31). Iš mažytės garstyčios sėklelės išauga toks didelis augalas, kad net paukščiai jo šakose randa prieglobstį. Šiuo pavyzdžiu Jėzus, aišku, nori ne su augalais žmones supažindinti, o pailiustruoti, kaip kas nors labai mažas gali tapti nepaprastai didelis.

Izraelitų kasdienybė neatsiejama nuo duonos kepimo. Tad Jėzus duoda ir tokį palyginimą: „Su dangaus Karalyste yra kaip su raugu. Moteris paėmusi įmaišė jį į tris didelius saikus miltų, ir visa tešla įrūgo“ (Mato 13:33). Įmaišytas į tešlą raugas akims nematomas, tačiau suraugina ir iškildina visą tešlą. Rezultatas galiausiai būna akivaizdus.

Papasakojęs šiuos palyginimus Jėzus paleidžia minią ir grįžta į namus, kur yra apsistojęs. Netrukus pas jį ateina mokiniai. Jie nori suprasti, ką tie palyginimai reiškia.

KODĖL JĖZUS KALBA PALYGINIMAIS?

Jėzus jau ir anksčiau yra mokęs žmones palyginimais, tačiau šįkart jų pasakė daugiau nei įprastai. Todėl mokiniai jo klausia: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ (Mato 13:10).

Viena, kodėl Jėzus taip moko, – turi išsipildyti šventųjų raštų pranašystė. Evangelistas Matas apie Jėzų rašė: „Be palyginimų jis jiems nekalbėjo, kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašą: ‘Atvėręs lūpas, prabilsiu palyginimais, skelbsiu tai, kas paslėpta nuo pat pradžios’“ (Mato 13:34, 35; Psalmyno 78:2).

Antra, Jėzus kalba palyginimais tam, kad pasimatytų, kas glūdi žmonių širdyje. Daugelis ateina tik pasiklausyti gražių Jėzaus žodžių ir pasižiūrėti įspūdingų darbų, tačiau savo Viešpačiu jo nelaiko ir nė nemano juo sekti (Luko 6:46, 47). Žmonės nenori, kad kas drumstų jų mintis ir įprastą, nusistovėjusį gyvenimą, todėl Jėzaus žodžių gilyn į širdį neįsileidžia.

Taigi į mokinių klausimą Jėzus atsako taip: „Todėl ir kalbu jiems palyginimais. Jie žiūri, bet nemato, jie klauso, bet negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystė: ‘[...] Šitų žmonių širdys atbuko’“ (Mato 13:13–15; Izaijo 6:9, 10).

Tačiau tai pasakytina ne apie visus. Jėzus tęsia: „Laimingos jūsų akys, nes jos mato, ir jūsų ausys, nes jos girdi. Iš tiesų sakau jums: daug pranašų ir teisiųjų troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“ (Mato 13:16, 17).

Apaštalų ir kitų ištikimų mokinių širdys yra imlios. „Jums duota suprasti dangaus Karalystės slėpinius, o jiems ne“, – taria Jėzus (Mato 13:11). Matydamas nuoširdų mokinių troškimą suprasti dvasines tiesas, Jėzus atskleidžia jiems, ką reiškia palyginimas apie sėjėją.

„Sėkla yra Dievo žodis“, – paaiškina Jėzus (Luko 8:11). Žemė, į kurią sėkla krinta, vaizduoja žmogaus širdį. Žinant šių dviejų elementų reikšmę, galima suprasti visą palyginimą.

Apie sėklą, nukritusią prie kelio, Jėzus sako: „Žmonės išgirsta žodį, bet paskui atėjęs Velnias išrauna jį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti“ (Luko 8:12). Uolinga žemė vaizduoja žmogų, kuris su džiaugsmu žodį priima, bet širdyje tas žodis neįsišaknija. „Užėjus kokiai negandai ar persekiojimui“ toks žmogus suklumpa. Sekti Jėzumi nustoja, pavyzdžiui, išsigandęs namiškių priešiškumo (Mato 13:21; Luko 8:13).

O ką galima pasakyti apie sėklą, kritusią į dygiažoles? Anot Jėzaus, tai reiškia, kad žmogus girdi žodį, bet „šio pasaulio rūpesčiai ir apgaulinga turtų vilionė jį nustelbia“ (Mato 13:22). Taigi žodis, nors ir buvo suleidęs šaknis žmogaus širdyje, galiausiai yra užgožiamas ir lieka bevaisis.

Paskiausiai Jėzus paaiškina, ką reiškia gera žemė. Ji vaizduoja žmones, kurie suvokia žodį, mielai jį priima, o svarbiausia – duoda vaisių. Dėl skirtingų aplinkybių, pavyzdžiui, dėl amžiaus ar sveikatos problemų, ne visi gali nuveikti tiek pat: vieni duoda šimteriopą vaisių, kiti – šešiasdešimteriopą, dar kiti – trisdešimteriopą. Tačiau Dievas dosniai laimina visus, kurie „išgirsta žodį, jį išsaugo ir būdami ištvermingi duoda vaisių“ (Luko 8:15).

Pas Jėzų atėjusius mokinius šie žodžiai tikriausiai labai įkvepia. Dabar jų supratimas nėra paviršutiniškas – jie iš tiesų žino, ką jo palyginimai reiškia. Jėzus tuo labai džiaugiasi ir nori, kad mokiniai gautomis žiniomis dalytųsi su kitais. „Argi kas atsinešęs žiburį vožia jį po saiku ar kiša po lova? – sako jis. – Argi jo nestato ant žibintuvo?“ Galiausiai Jėzus taria: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso“ (Morkaus 4:21–23).

ATLYGIS TROKŠTANTIEMS ŽINIŲ

Išklausę, ką reiškia palyginimas apie sėjėją, mokiniai nori sužinoti dar daugiau. „Paaiškink mums palyginimą apie piktžoles lauke“, – prašo jie Jėzaus (Mato 13:36).

Kokia pagirtina nuostata! Mokiniai trokšta, kad Jėzus juos mokytų. Deja, to nepasakysi apie daugelį kitų, kurie klausėsi Jėzaus paežerėje. To, ką išgirdo, jiems buvo gana. Jėzaus palyginimai tiems žmonėms tebuvo įdomūs pasakojimai, į jų prasmę gilintis jie nepanoro. Turėdamas omenyje didžiulį skirtumą tarp savo mokinių ir anos minios, Jėzus sako:

„Įsidėmėkite tai, ką dabar girdite. Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums seikės ir dar pridės“ (Morkaus 4:24). Mokiniai atidžiai klausosi savo Mokytojo ir dėmisi visa, ką jis kalba, – taip sakant, atseiki Jėzui patį didžiausią saiką. O Jėzus savo ruožtu atseiki jiems tokiu pat saiku ir dar prideda – duoda daugiau pamokymų, ryškiau nušviečia dvasines tiesas. Pirmiausia jis paaiškina, ką reiškia palyginimas apie kviečius ir piktžoles:

„Sėjantis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus, laukas – tai pasaulis, gera sėkla – Karalystės sūnūs, piktžolės – piktojo sūnūs, o jas pasėjęs priešas – Velnias. Pjūtis – tai šio pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai“ (Mato 13:37–39).

Nurodęs, kas ką palyginime reiškia, Jėzus paaiškina, kuo viskas baigsis. Šio pasaulio pabaigoje pjovėjai, tai yra angelai, atskirs piktžoles nuo kviečių – netikrus krikščionis nuo „Karalystės sūnų“. „Teisieji“ tada bus surinkti ir galiausiai „spindės savo Tėvo Karalystėje“. O kas bus su „piktojo sūnumis“? Jų laukia amžina pražūtis – bausmė, dėl kurios belieka verkti ir griežti dantimis (Mato 13:41–43).

Jėzus pateikia mokiniams dar tris palyginimus. „Su dangaus Karalyste yra kaip su lobiu, paslėptu dirvoje, – pradeda jis. – Žmogus tą lobį randa ir vėl jį paslepia. Paskui iš to džiaugsmo nuėjęs parduoda visa, ką turi, ir tą dirvą nusiperka“ (Mato 13:44).

Jėzus tęsia: „Su dangaus Karalyste dar yra kaip su pirkliu, kuris ieško rinktinių perlų. Radęs vieną labai vertingą perlą, jis nuėjęs skubiai parduoda visa, ką turi, ir jį nusiperka“ (Mato 13:45, 46).

Abu palyginimai pailiustruoja, kiek daug žmogus turi būti pasiryžęs paaukoti, kad įsigytų tai, kas iš tikro vertinga. Pirklys iš palyginimo „skubiai parduoda visa, ką turi“, kad nusipirktų vieną labai vertingą perlą. Dirvoje paslėptą lobį radęs žmogus irgi „parduoda visa, ką turi“, kad nusipirktų tą dirvą. Norėdami įsigyti minėtas vertenybes, abu įdeda nemažai pastangų, daug ko atsisako. Panašiai ir žmogus, kuris brangina dvasinius dalykus, bus nusiteikęs daug ko atsisakyti (Mato 5:3). Kai kurie Jėzaus klausytojai jau parodė tokią dvasią ir nemažai paaukojo, kad įsigytų nenykstantį dvasinį turtą ir taptų jo sekėjais (Mato 4:19, 20; 19:27).

Trečiame palyginime Jėzus dangaus Karalystę palygina su tinklu, kuris įleistas į ežerą užgriebia įvairiausių žuvų (Mato 13:47). Išvilkę tinklą į krantą, žvejai žuvis išrūšiuoja: gerąsias surenka į indus, o netikusias išmeta. Jėzus paaiškina, kad panašiai bus ir pasaulio pabaigos metu – angelai nedorėlius atskirs nuo teisiųjų.

Tiesa, prieš kurį laiką Jėzus pakvietė pirmuosius mokinius tapti „žmonių žvejais“ ir taip davė pradžią dvasinei žvejybai (Morkaus 1:17). Bet čia Jėzus kalba apie tai, kas vyks ateityje – „šio pasaulio pabaigoje“ (Mato 13:49). Visa tai girdėdami apaštalai ir kiti Jėzaus mokiniai tikriausiai suvokia, kad priešakyje laukia ypatingi įvykiai.

Taigi tiems, kas nuoširdžiai troško žinių, buvo atlyginta: Jėzus jiems asmeniškai išaiškino savo palyginimų prasmę (Morkaus 4:34). Jis yra tarsi „šeimininkas, kuris išneša iš savo sandėlio naujų ir senų daiktų“ (Mato 13:52). Palyginimais Jėzus kalba ne tam, kad kiti žavėtųsi jo gebėjimu mokyti, o tam, kad padėtų mokiniams geriau suprasti brangias dvasines tiesas. Jėzus išties yra neprilygstamas Mokytojas!