Nuo Jeruzalės sienos atstatymo praėjo daugiau kaip 400 metų. Šalia Jeruzalės gyveno kunigas Zacharijas su žmona Elzbieta. Jiedu buvo seniai susituokę, bet vaikų neturėjo. Vieną dieną Zacharijas šventovėje aukojo smilkalus. Staiga jam pasirodė angelas Gabrielius. Zachariją apėmė didelė baimė, bet angelas jį nuramino: „Nebijok. Turiu tau gerą žinią nuo Jehovos. Tavo žmona Elzbieta pagimdys sūnų, ir jo vardas bus Jonas. Jehova išsirinko jį ypatingam darbui.“ Zacharijas paklausė: „Iš kur man žinoti, kad sakai tiesą? Mudu su žmona esame per seni susilaukti vaiko.“ Gabrielius atsakė: „Šią žinią tau atnešiau nuo Dievo. Kadangi tu manimi nepatikėjai, tapsi nebylys. Vėl prakalbėsi, kai vaikelis gims.“

Zacharijas šventovėje užsibuvo ilgiau nei įprasta. Todėl jam išėjus, jo laukiantys žmonės norėjo sužinoti, kas nutiko. Bet Zacharijas negalėjo ištarti nė žodžio ir viską bandė paaiškinti gestais. Žmonės suprato, kad jis gavo žinią nuo Dievo.

Po kurio laiko, kaip angelas ir buvo sakęs, Elzbieta pastojo ir pagimdė berniuką. Jo pamatyti susirinko draugai ir giminaičiai. Visi dėl Elzbietos labai džiaugėsi. Ji sakė: „Jo vardas bus Jonas.“ Bet susirinkusieji kalbėjo: „Tavo giminėje niekas neturi tokio vardo. Jo vardas turėtų būti kaip tėvo – Zacharijas.“ Bet Zacharijas ant lentelės užrašė: „Jo vardas Jonas.“ Ir tada Zacharijas prakalbo! Naujiena apie berniuką pasklido visoje Judėjoje. Žmonės svarstė: „Koks šis vaikelis bus, kai užaugs?“

Zacharijas tapo kupinas šventosios dvasios ir pranašavo: „Tebūna pašlovintas Jehova.  Jis pažadėjo Abraomui, kad atsiųs mums gelbėtoją, Mesiją. Jonas bus pranašas ir paruoš Mesijui kelią.“

Nuostabus dalykas nutiko ir Elzbietos giminaitei Marijai. Apie tai sužinosime kitame skyriuje.