Nuo Paschos praėjus kuriam laikui, Jėzus su mokiniais keliavo atgal į Galilėją. Jie ėjo pro Samarijos kraštą. Netoli Sicharo miesto Jėzus sustojo pailsėti prie Jokūbo šaltinio. O mokiniai nuėjo į miestą nupirkti maisto.

Tuo metu pasisemti vandens atėjo viena moteris. Jėzus jos paprašė: „Duok man gerti.“ Moteris atsakė: „Kodėl tu su manimi kalbiesi? Juk aš samarietė. O žydai su samariečiais nebendrauja.“ Jėzus jai tarė: „Jei žinotum, kas aš esu, pati būtum prašiusi, kad duočiau tau gerti. Ir aš tau duočiau gyvojo vandens.“ „Kaipgi tu duosi man vandens? – paklausė moteris. – Tu net kibiro neturi.“ Jėzus atsakė: „Kas gers vandenį, kurį aš jam duosiu, tas niekada nebejaus troškulio.“ Moteris jam tarė: „Gerbiamasis, duok man to vandens.“

Tada Jėzus moteriai pasakė: „Pakviesk čia savo vyrą.“ Ji atsakė: „Aš neturiu vyro.“ „Tiesą sakai, – tarė Jėzus. – Buvai ištekėjusi penkis kartus, o dabar gyveni su vyru, už kurio nesi ištekėjusi.“ Moteris pasakė: „Matau, kad tu esi pranašas. Mano tautiečiai tiki, kad garbinti Dievą galime ant šito kalno, o žydai sako, kad garbinti galima tik Jeruzalėje. Manau, kad atėjęs Mesijas paaiškins, kaip iš tikrųjų turime garbinti Dievą.“ Tada Jėzus pasakė tai, ko dar niekam nebuvo sakęs: „Aš esu Mesijas.“

 Moteris nuskubėjo į miestą ir samariečiams kalbėjo: „Man atrodo, kad aš radau Mesiją. Jis viską apie mane žino. Ateikite ir patys pažiūrėkite!“ Jie nusekė paskui moterį prie šulinio ir klausėsi, ką Jėzus skelbia.

Samariečiai paprašė Jėzų pasilikti jų mieste. Dvi dienas jis mokė žmones ir daugelis jį įtikėjo. Samariečiai moteriai sakė: „Pasiklausę jo žodžių, mes įsitikinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio gelbėtojas.“