Praėjus maždaug dviem mėnesiams nuo išėjimo iš Egipto, izraelitai atkeliavo prie Sinajaus kalno ir čia įsirengė stovyklą. Jehova pašaukė Mozę ant kalno ir ten jam pasakė: „Aš išvedžiau izraelitus į laisvę. Jeigu man paklus ir laikysis mano įstatymų, bus ypatinga mano tauta.“ Mozė nusileido nuo kalno ir persakė izraelitams Jehovos žodžius. Ką izraelitai atsakė? „Darysime visa, ką Jehova sako“, – pažadėjo tauta.

Mozė vėl užkopė ant kalno. Ten Jehova sakė Mozei: „Po trijų dienų aš kalbėsiu su tavimi. Perspėk žmones, kad nemėgintų lipti į Sinajaus kalną.“ Grįžęs pas tautiečius Mozė paliepė jiems ruoštis tai ypatingai dienai, nes jie girdės kalbantį patį Jehovą.

Trečią dieną izraelitai išvydo, kaip kalną apgaubė juodas debesis ir pasipylė žaibai. Ėmė garsiai griaudėti, pasigirdo rago gaudesys. Tada ant kalno liepsnose nusileido Jehova. Visas kalnas drebėte drebėjo ir skendėjo dūmuose. Rago gaudesys darėsi vis stipresnis. Tada Dievas tarė: „Aš esu Jehova. Negarbinsite kitų dievų, tiktai mane.“

Mozė dar kartą užlipo ant kalno, ir Jehova pasakė, kaip tauta turės jį garbinti ir kaip turės elgtis. Tuos įstatymus Mozė užrašė ir perskaitė izraelitams. Jie visi pažadėjo: „Visa, ką Jehova mums sako, darysime.“ Taigi jie davė Dievui pažadą. Bet ar jo laikysis?