Judo karalius Juozapatas visame krašte nugriovė Baalo aukurus ir stabus. Jis norėjo, kad žmonės žinotų Jehovos įstatymus. Todėl pasiuntė didžiūnus ir levitus, kad šie mokytų žmones Jehovos įstatymų visuose Judo miestuose.

Aplinkinės tautos bijojo pulti Judą, nes žinojo, kad jo gyventojus saugo Jehova. Karaliui Juozapatui jos netgi siuntė dovanų. Tačiau po kurio laiko prieš Judą pakilo moabitai ir amonitai bei pulkai iš Seyro krašto. Juozapatas suprato, kad jam reikia Jehovos pagalbos. Jis sukvietė visus tautos vyrus, moteris ir vaikus į Jeruzalę. Tautiečių akivaizdoje karalius meldėsi: „Jehova, be tavęs mes priešų neįveiksime. Prašau, pasakyk, ką mums daryti.“

Jehova į maldą atsakė: „Nebijokite. Aš jums padėsiu. Stovėkite ir žiūrėkite, kaip aš jus išgelbėsiu.“ Kaip Jehova juos išgelbėjo?

Kitą rytą Juozapatas subūrė giesmininkus ir liepė jiems žygiuoti kariuomenės priekyje. Iš Jeruzalės jie patraukė į kovos lauką Tekojos vietovėje.

Giesmininkai iš visos širdies giedojo Jehovai šlovės giesmę, o Jehova kovojo už savo tautą. Jis sukėlė tokią sumaištį tarp amonitų ir moabitų, kad šie pradėjo vienas kitą pulti. Žuvo visi iki vieno. O Judo žmones, karius ir kunigus Jehova apsaugojo. Apie Jehovos darbus išgirdo visos kaimyninės tautos. Visi sužinojo, kad Jehova kovoja savo tautos pusėje. Kaip Jehova apsaugo savo garbintojus? Jis tai daro įvairiai. Ir jam nereikia žmonių pagalbos.