1–3. Ką svarbaus Jėzus norėjo pasakyti Nazareto gyventojams ir kokių įrodymų pateikė?

 JĖZUS neseniai pradėjo tarnystę ir dabar yra atėjęs į savo tėviškę, Nazaretą. Žmonės turi suprasti svarbų dalyką – jis yra žadėtasis Mesijas. O kokių įrodymų Jėzus jiems pateikia?

² Daugelis jau girdėjo apie nuostabius Jėzaus darbus ir, be abejo, tikisi stebuklo. Bet jokio stebuklingo ženklo Jėzus neparodo. Ne, pirmiausia jis, kaip įpratęs, ateina į sinagogą ir atsistoja skaityti. Jam paduoda Izaijo pranašystės ritinį. Tas ritinys ilgas. Atsargiai atvyniojęs ieškomą tekstą, kurį šiandien randame Izaijo 61:1–3, Jėzus garsiai jį perskaito (Luko 4:16–19).

³ Perskaityti žodžiai klausytojams nėra nauji. Jie žino, kad tai pranašystė apie Mesiją. Visi sinagogoje įsmeigę akis žiūri į Jėzų. Tvyro tyla. Tada Jėzus prabyla: „Raštų žodžiai, kuriuos ką tik girdėjote, šiandien yra išsipildę.“ Paskui tikriausiai paaiškina smulkiau. Žmonės stebisi jo malonia kalba, bet daugelis vis tiek laukia kokio nors įspūdingo ženklo. Jėzus stebuklo nedaro. Pavyzdžiais iš šventųjų raštų jis aiškiai duoda suprasti, kad jiems trūksta tikėjimo. Ir štai Nazareto gyventojai užsidega pykčiu ir užsipuola Jėzų ketindami su juo susidoroti (Luko 4:20–30).

 4. Kam Jėzus teikė didžiausią reikšmę ir ką šiame skyriuje aptarsime?

 ⁴ Šventaisiais raštais Jėzus rėmėsi visą savo tarnystės žemėje laiką – ne vien tąkart sinagogoje. Tiesa, jis taip pat darė stebuklus, ir tie stebuklai akivaizdžiai bylojo, kad su juo yra Dievo dvasia. Tačiau didžiausią reikšmę Jėzus visada teikė šventiesiems raštams. Pažiūrėkime, kokį pavyzdį jis parodė šiuo atžvilgiu. Aptarsime, kaip mūsų Mokytojas Dievo Žodžiu rėmėsi, kaip jį gynė ir kaip aiškino.

 5. Kieno žinią Jėzus tvirtino skelbiantis ir iš ko buvo matyti, kad tas tvirtinimas teisingas?

⁵ Jėzus norėjo, kad žmonės suprastų, kieno žinią jis skelbia. „Mano mokslas – ne mano, o to, kuris mane siuntė“, – sakė jis (Jono 7:16). Kitą sykį paaiškino: „Nedarau nieko iš savęs, bet kalbu tai, ko mane išmokė Tėvas“ (Jono 8:28). Ir dar pasakė: „Ką jums kalbu, kalbu ne iš savęs, – tai Tėvas, kuris yra viena su manimi, daro savo darbus“ (Jono 14:10). Akivaizdu, kad žinia Jėzaus lūpose buvo ne jo paties, o Tėvo – juk kiekviena proga Jėzus paminėdavo, kas rašoma šventuosiuose raštuose.

6, 7. a) Kiek Jėzus, mokydamas žmones, rėmėsi hebrajiškaisiais šventraščiais ir kodėl tai daro įspūdį? b) Kokį esminį skirtumą matome palyginę, kaip mokė Jėzus ir kaip mokė Raštų aiškintojai?

⁶ Atidžiai patyrinėjus evangelistų užrašytus Jėzaus žodžius, paaiškėja, kad jis citavo arba perfrazavo mintis iš daugiau kaip pusės hebrajiškųjų Biblijos knygų. Iš pirmo žvilgsnio tai galbūt nedaro didelio įspūdžio. Gali net kilti mintis: kodėl per trejus su puse metų, kai skelbė žmonėms gerąją naujieną ir juos mokė, Jėzus nepacitavo iš visų knygų, ligi tol jau parašytų šventosios dvasios įkvėpimu? Tiesą sakant, labai tikėtina, kad jis citavo iš jų visų. Atminkime: tėra aprašyta nedidelė dalis to, ką Jėzus kalbėjo ir darė (Jono 21:25). O evangelijose išsaugotiems  Jėzaus žodžiams perskaityti užtektų vos kelių valandų. Įsivaizduok, kaip būtų, jei vieną kitą valandą kalbėdamas apie Dievą ir apie jo Karalystę turėtum savo teiginius pagrįsti eilutėmis iš daugiau kaip pusės hebrajiškųjų Biblijos knygų. Jėzus, reikia pridurti, ritinių paprastai neturėdavo po ranka. Štai sakydamas savo garsųjį Kalno pamokslą jis hebrajiškuosius raštus citavo arba jų mintis persakė dešimtis kartų – ir viską iš atminties!

⁷ Akivaizdu, Jėzus labai gerbė Dievo Žodį. „Žmonės jo mokymu labai stebėjosi, matydami, kad jo mokymas turi galią, kitaip nei Raštų aiškintojų“ (Morkaus 1:22). Tie Raštų aiškintojai mėgdavo remtis vadinamuoju sakytiniu įstatymu ir cituoti žymius ankstesnių laikų rabinus. O Jėzus nei sakytiniu įstatymu, nei rabinais kaip autoritetingu šaltiniu niekada nesirėmė. Didžiausias autoritetas jam buvo Dievo Žodis. Todėl jis dažnai kartodavo: „Parašyta.“ Taip ar panašiai jis sakydavo kaskart, kai norėdavo ko nors pamokyti savo sekėjus ar pataisyti kieno nors klaidingą požiūrį.

8, 9. a) Kodėl galime tvirtinti, kad prekeivius ir pinigų keitėjus Jėzus iš šventyklos išvijo teisėtai? b) Iš ko suprantame, kad religiniai vadovai parodė didžiulę nepagarbą Dievo Žodžiui?

⁸ Štai kartą, išvijęs iš Jeruzalės šventyklos prekeivius ir pinigų keitėjus, Jėzus tarė: „Parašyta: ‘Mano namus vadins maldos namais’, o jūs iš jų darote plėšikų landynę“ (Mato 21:12, 13; Izaijo 56:7; Jeremijo 7:11). Vakarykštę dieną šventykloje jis buvo padaręs daug įspūdingų darbų. Kai kurie berniukai tada iš nuostabos ėmė jį garsiai liaupsinti. Tuo pasipiktinę, religiniai vadovai paklausė Jėzaus, ar jis girdi, ką vaikai šūkčioja. Jėzus atsakė: „Taip. Negi nesate skaitę: ‘Į vaikų ir kūdikių lūpas įdėjai gyrių’?“ (Mato 21:16; Psalmyno 8:2). Tie žmonės turėjo žinoti, kad vaikai Jėzų liaupsino ne be reikalo – šitaip išsipildė pranašystė.

 ⁹ Kitąkart anie religininkai šventykloje Jėzaus paklausė: „Kokią teisę turi visa tai daryti? Kas tau tokią teisę davė?“ (Mato 21:23). Jėzus visada duodavo žmonėms aiškiai suprasti, kas jam yra suteikęs įgaliojimus. Jis neįvedinėjo jokių naujų doktrinų, pats nieko neišgalvojo. Kalbėjo ir mokė vien tai, kas buvo pasakyta jo Tėvo įkvėptuose šventuosiuose raštuose. Taigi, kunigai ir Raštų aiškintojai Jehovai ir jo Žodžiui rodė didžiulę nepagarbą. Jėzus atskleidė jų širdies nedorumą ir pelnytai juos pasmerkė (Mato 21:23–46).

10. Kokią reikšmę, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, teikiame Dievo Žodžiui ir kokių turime pagalbinių priemonių, kurių Jėzaus laikais nebuvo?

¹⁰ Šiandien tikri krikščionys seka Jėzumi – dirbdami jo pavestą darbą irgi remiasi Dievo Žodžiu. Pasaulyje plačiai žinoma, kad Jehovos liudytojai visada stengiasi atkreipti žmonių dėmesį į pačią Bibliją. Mūsų leidiniuose Biblija cituojama labai dažnai, juose gausu nuorodų į įvairias jos eilutes. Ne mažiau reikšmės šiai knygai teikiame ir evangelizacijos darbe (2 Timotiejui 3:16). Labai džiaugiamės, kai pasitaiko galimybė perskaityti pašnekovui Biblijos eilutę ir paaiškinti jos prasmę, pabrėžti, koks Dievo Žodis neįkainojamas. Nors mūsų atmintis nėra tokia puiki kaip Jėzaus, turime visą Bibliją, išverstą į daugybę kalbų, ir visokių pagalbinių priemonių, leidžiančių norimą eilutę surasti gana greitai. Tad evangelizacijos darbe visad remkimės Biblija, ieškokime progų šią knygą atsiversti ir pašnekovui iš jos paskaityti.

11. Kodėl Jėzui dažnai tekdavo ginti Dievo Žodį?

¹¹ Jėzus matė, kad Dievo Žodis neretai yra iškraipomas, bet jo tai nestebino. „Tavo žodis yra tiesa“, – maldoje Jėzus sakė savo Tėvui (Jono 17:17). Jis taip pat žinojo, kad  šio pasaulio valdovas Šėtonas yra „melagis ir melo tėvas“ (Jono 8:44; 14:30). Atmesdamas piktojo pasiūlymus, Jėzus šventuosius raštus pacitavo tris kartus. O Šėtonas pacitavo vieną ištrauką iš Psalmyno ir tyčia pritaikė ne pagal prasmę. Bet Jėzaus atsakas buvo nedviprasmiškas: jis neleido Šėtonui Dievo Žodžio iškraipyti (Mato 4:6, 7).

12–14. a) Kaip žydų religininkai rodė nepagarbą Mozės Įstatymui? b) Kaip Jėzus gynė Dievo Žodį?

¹² Ginti Dievo Žodį Jėzui tekdavo gana dažnai. Jo dienomis buvo tokių, kurie šventuosius raštus aiškino neteisingai ir juos iškraipė. Žydų religininkai mėgino įsprausti Dievo Žodį į fanatizmo rėmus – buvo itin susirūpinę, kad žmonės smulkmeniškai laikytųsi Mozės Įstatymo, tačiau nebekreipė dėmesio į principus, kuriais tas Įstatymas rėmėsi. Pernelyg sureikšmindami visokius formalumus ir apeigas, jie apleido daug svarbesnius dalykus – „teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“ (Mato 23:23). Kaip tokiomis aplinkybėmis Jėzus Dievo Žodį gynė?

¹³ Norėdamas priminti kai kuriuos Mozės Įstatymo nuostatus, Kalno pamoksle Jėzus ne sykį pakartojo: „Jūs girdėjote, kad senovėje buvo pasakyta...“ Ir čia pat atliepęs „o aš jums sakau“, aiškino, kokiu principu nurodymas, kurio žmonės formaliai laikosi, grindžiamas ir kokia jo esmė. Ar tai reiškia, kad Mozės Įstatymą Jėzus sukritikavo? Priešingai, Įstatymą jis gynė. Pavyzdžiui, žmonės puikiai žinojo įsakymą „nežudyk“, bet Jėzus davė suprasti, kad tas, kas jaučia kitam neapykantą, nepaiso principo, kuriuo minėtas įsakymas remiasi. Panašiai, žmogus, leidžiantis sau geisti asmens, su kuriuo nėra susisaistęs santuokos ryšiu, nepaiso paties principo, kuriuo remiasi įstatymas „nesvetimauk“ (Mato 5:17, 18, 21, 22, 27–39).

¹⁴ Įsidėmėtini ir šie Jėzaus žodžiai: „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.’ O aš  jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mato 5:43, 44). Ar Dievo Žodyje buvo įrašytas ir priesakas nekęsti priešo? Ne. Šį nurodymą religininkai sugalvojo patys. Į tobulą Įstatymą jie primaišė žmonių išgalvotų priesakų. Taip jie menkino Dievo Žodį, todėl Jėzus matė būtinybę jį ginti, – ir drąsiai gynė (Morkaus 7:9–13).

15. Kaip Jėzus parodė, kad Dievo nuostatai nėra pernelyg griežti ar negailestingi?

¹⁵ Mokydami religininkai sudarė įspūdį, kad Dievo Žodžio nuostatai pernelyg griežti, netgi negailestingi. Kartą, kai Jėzaus mokiniai eidami per laukus skynėsi sau varpų, fariziejai ėmė piktintis, kodėl šie laužo šabo įstatymą. Jėzus kaip atsvarą tokiam fanatiškam požiūriui pateikė jiems žinomą atsitikimą iš praeities. Tai buvo šventuosiuose raštuose paminėtas atvejis, kai padėtinė duona buvo valgoma ne Padangtėje – tada ji buvo atiduota valgyti išalkusiems Dovydui ir jo bendražygiams. Taigi Jėzus parodė, kad fariziejai yra pamiršę, koks Jehova atjautus ir gailestingas (Morkaus 2:23–27).

16. Kaip religininkai iškraipė Mozės Įstatymo nuostatą dėl skyrybų ir ką šiuo klausimu pasakė Jėzus?

¹⁶ Religiniai vadovai Dievo Įstatymą menkino ir prigalvodami taisyklių, kaip jį apeiti. Įstatymas, pavyzdžiui, leido vyrui išsiskirti su žmona, jeigu jis atskleisdavo „kokią nors žmonos nedorybę“ – matyt, kokią didelę negerovę, užtraukiančią gėdą jo namams (Pakartoto Įstatymo 24:1). Tačiau Jėzaus laikais religininkai, remdamiesi šiuo nuostatu, leisdavo vyrui išsiskirti su žmona dėl bet kokios priežasties, netgi dėl to, kad ši prisvilino pietus! a Jėzus į tokį klaidingą Mozės Įstatymo interpretavimą  negalėjo žiūrėti pro pirštus. Jis pasakė, kad nuo šiol vyrui ir žmonai reikia vadovautis Jehovos nustatyta pradine norma – santuoka yra vieno vyro ir vienos moters sąjunga, – taip pat paaiškino, kad vienintelė pateisinama skyrybų priežastis yra ištvirkavimas (Mato 19:3–12).

17. Kaip mes, sekdami Jėzumi, giname Dievo Žodį?

¹⁷ Šiandieną Kristaus sekėjai irgi jaučia pareigą ginti Dievo Žodį. O kaip jis puolamas? Štai iš religinių vadovų neretai pasigirsta užuominų, kad Biblijoje nurodytos moralės normos yra pasenusios. Ant Dievo Žodžio šešėlis krinta ir dėl klaidingų religinių doktrinų, kurias dvasininkai pateikia, tarsi tai būtų Biblijos mokymai. Mums garbė ginti tobulą tiesos Žodį ir žmonėms atskleisti, pavyzdžiui, kad Dievas nėra vienas trijuose asmenyse (Pakartoto Įstatymo 4:39). Bet tą stengiamės daryti taktiškai, romiai ir labai pagarbiai (1 Petro 3:15).

18, 19. Kas liudija, kad Jėzus turėjo ypatingą gebėjimą aiškinti Dievo Žodį?

¹⁸ Kai buvo rašomi hebrajiškieji Biblijos raštai, Jėzus gyveno danguje. Jis tikriausiai labai džiaugėsi, kad ateis į žemę ir turės galimybę aiškinti žmonėms Dievo įstatymus ir principus. Pagalvokime apie vieną įsimintiną dieną po Jėzaus prikėlimo. Kelyje į Emausą jis sutiko du savo mokinius. Neatpažindami, su kuo šnekasi, šie ėmė pasakoti, kaip jų brangaus Mokytojo mirtis juos nuliūdino ir sukrėtė. Ką tuomet darė Jėzus? „Pradėjęs nuo Mozės ir visų Pranašų, Jėzus išaiškino jiems, kas apie jį sakoma visuose Raštuose.“ Mokiniai buvo labai sujaudinti to, ką išgirdo, ir vienas kitam sakė: „Argi mūsų širdys nedegė, kai jis kalbėjo mums kelyje ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Luko 24:15–32).

 ¹⁹ Vėliau tą pačią dieną Jėzus aplankė apaštalus ir kitus savo mokinius. Įsidėmėtina, kas tada įvyko: „Jis atvėrė mokiniams protą, kad jie suvoktų Raštų prasmę“ (Luko 24:45). Be abejo, tas džiugus susitikimas priminė ankstesnę patirtį: Jėzus jiems – ir visiems, kas jo klausydavosi, – buvo panašiai padėjęs jau daugybę kartų. Jis dažnai atkreipdavo mokinių dėmesį į gerai žinomas šventųjų raštų ištraukas ir išaiškindavo jas taip, kad klausytojams tiesiog atsiverdavo akys – Dievo Žodį jie suprasdavo aiškiau.

20, 21. Kaip Jėzus paaiškino Jehovos žodžius, pasakytus Mozei prie degančio krūmo?

²⁰ Sykį Jėzus šnekėjosi su sadukiejais. Ši religinė grupė – judaizmo atšaka, kurios daugelis narių buvo iš kunigijos, – netikėjo prikėlimu. Jėzus jiems sakė: „O dėl mirusiųjų prisikėlimo, tai ar nesate skaitę, ką Dievas jums kalbėjo: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’? Jis yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas“ (Mato 22:31, 32). Pacituoti žodžiai sadukiejams buvo puikiai žinomi. Juos kadaise užrašė Mozė, o sadukiejai Mozę labai gerbė. Ar įžvelgi, kokį svarų argumentą Jėzus pateikė?

²¹ Mozė prie degančio krūmo su Jehova kalbėjosi greičiausiai 1514 m. p. m. e. (Išėjimo 3:2, 6). Tada jau buvo praėję 329 metai nuo Abraomo mirties, 224 – nuo Izaoko ir 197 – nuo Jokūbo mirties. Vis dėlto Jehova sakė: „Aš esu“ jų Dievas. Sadukiejai žinojo, kad Jehova nėra kaip koks mitinis pagonių dievas, viešpataujantis mirusiesiems požemių pasaulyje. Ne, anot Jėzaus, jis yra gyvųjų Dievas. Ir ką tai reiškia? Jėzaus išvada nenuginčijama: „Jam visi jie gyvena“ (Luko 20:38). Mirties miegu užmigusius brangius savo tarnus Jehova laiko pačioje saugiausioje vietoje – savo tobuloje beribėje atmintyje. Dievo pažadas prikelti juos iš mirties yra patikimas, todėl apie juos galima kalbėti taip, tarsi jie būtų gyvi (Romiečiams  4:16, 17). Ar šitoks Dievo Žodžio paaiškinimas nekelia mums susižavėjimo? Tikrai ne veltui „minios labai stebėjosi“ Jėzaus mokymu (Mato 22:33).

22, 23. a) Kaip, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, turėtume aiškinti Dievo Žodį? b) Ką aptarsime kitame skyriuje?

²² Ir šiandien krikščionys iš Jėzaus mokosi, kaip reikia Dievo Žodį aiškinti. Tiesa, mūsų protas nėra toks aštrus kaip jo. Vis dėlto neretai gebame kokią pašnekovui žinomą Biblijos eilutę paaiškinti taip, kad jos prasmė jam atsiveria lyg iš naujo. Gal žmogus, pavyzdžiui, visą gyvenimą melsdamasis kartojo „teesie šventas tavo vardas“ ir „teateinie tavo karalystė“, nors nežinojo nei koks Dievo vardas, nei kas ta karalystė (Mato 6:9, 10, Č. Kavaliausko vertimas). Tad mokykimės Biblijos tiesas dėstyti aiškiai ir paprastai.

²³ Jeigu evangelizacijos darbe remsimės Dievo Žodžiu, jį ginsime ir paaiškinsime, seksime Jėzaus parodytu pavyzdžiu. Toliau aptarsime kelis Jėzaus mokymo ypatumus – kokiais paveikiais būdais jis pasiekdavo klausytojų širdis.