1, 2. Koks yra pats garbingiausias kvietimas, kurį žmogus gali gauti, ir apie ką kiekvienam iš mūsų derėtų pasvarstyti?

 KOKS kvietimas tave yra labiausiai pradžiuginęs? Gal buvai pakviestas į šventę, pavyzdžiui, dviejų tau brangių žmonių vestuves? O gal prisimeni dieną, kai pasiūlė gerą darbą? Jeigu kada gavai tokį kvietimą, tikriausiai buvai sujaudintas, netgi jauteisi pagerbtas. Bet iš tikrųjų esi gavęs daug svarbesnį, daug garbingesnį kvietimą. Ir ne tu vienas. Nuo to, kaip apsispręsime – priimsime tą kvietimą ar ne, – priklausys mūsų ateitis. Tai pats reikšmingiausias sprendimas gyvenime.

² Apie kokį kvietimą čia kalbame? Į mus kreipiasi Jėzus Kristus, visagalio Dievo Jehovos viengimis Sūnus. Biblijoje, Morkaus 10:21, užrašyti tokie jo žodžiai: „Ateik ir sek paskui mane.“ Jėzaus kvietimas, galima sakyti, skirtas kiekvienam iš mūsų. Todėl derėtų pasvarstyti: kaip aš atsiliepsiu? Atsakymas, regis, savaime aiškus. Argi kam kiltų mintis tokio nuostabaus kvietimo nepriimti? Dauguma, deja, nepriima. Kodėl?

3, 4. a) Ko daugelis būtų galėję pavydėti žmogui, kuris teiravosi Jėzaus apie amžiną gyvenimą? b) Kuo Jėzui patiko to turtingo, įtakingo vyro nuostata?

³ Štai vienas vyras, gyvenęs prieš porą tūkstančių metų, minėtą kvietimą išgirdo asmeniškai iš paties Jėzaus. Visuomenėje tas žmogus buvo labai gerbiamas.  Daug kas būtų galėję pavydėti jam bent trijų dalykų – jaunystės, valdžios, turtų. Biblija jį taip ir apibūdina: „jaunuolis“, „iš vyresnybės“, „itin turtingas“ (Mato 19:20; Luko 18:18, 23). Bet apie tą jauną vyrą dar žinotina kai kas svarbesnio. Jis buvo girdėjęs apie Jėzų, didį Mokytoją, ir tai, ką išgirdo, jam padarė įspūdį.

⁴ Daugelis iš anuometės vyresnybės Jėzui nerodė prideramos pagarbos (Jono 7:48; 12:42). Betgi tas valdžios vyras buvo kitoks. Biblijoje pasakojama: „Kai [Jėzus] leidosi eiti savo keliu, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir paklausė: ‘Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?’“ (Morkaus 10:17). Atkreipkime dėmesį, kaip žmogus troško su Jėzumi pasikalbėti: visų akivaizdoje pribėgo prie Mokytojo (o taip būtų darę tik vargšai ir prastuoliai), maža to, pagarbiai parpuolė prieš jį ant kelių. Vadinasi, buvo nuolankus, pripažino, kad turi dvasinių poreikių. Tokia nuostata Jėzui labai patiko (Mato 5:3, išn.; 18:4). Nieko keisto, kad „pažvelgęs į tą žmogų Jėzus pajautė jam prielankumą“ (Morkaus 10:21). Ką Jėzus vyrui atsakė?

 5. Ką Jėzus jaunam ir turtingam vyrui atsakė ir kaip jo žodžių nereikėtų suprasti? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

⁵ Atsakydamas į ano vyro iškeltą svarbų klausimą, Jėzus rėmėsi šventaisiais raštais – davė suprasti, kad dangiškasis Tėvas jau yra nurodęs, kaip amžiną gyvenimą laimėti. Vyras pasakė, kad Mozės Įstatymo ištikimai laikosi. Tačiau Jėzus, Dievo apdovanotas ypatingu gebėjimu permatyti žmogaus vidų, įžvelgė, kas slypi to jauno vyro širdyje (Jono 2:25). Jis pasakė:  „Tau trūksta vieno.“ Ir tai nebuvo koks mažareikšmis dalykas. Ko tam vyrui stigo? Jėzus tęsė: „Eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams“ (Morkaus 10:21). Ar tie žodžiai reiškė, kad Dievui gali tarnauti tik beturtis? Tikrai ne. a Kristus turėjo omenyje visai ką kita ir norėjo duoti svarbią pamoką.

 6. Kokį kvietimą jaunas įtakingas turtuolis išgirdo ir ką parodė jo atsakas?

⁶ Kad padėtų žmogui susiprasti, ko jam trūksta, Jėzus dabar tiesiai paragino: „Ateik ir sek paskui mane.“ Tik įsivaizduok: paties Aukščiausiojo Sūnus pakvietė tą vyrą būti jo sekėju! Be to, pažadėjo atlygį, kuris pranoksta bet kokius žmogaus įsivaizduojamus lūkesčius. „Turėsi lobį danguje“, – tarė jam. Ar anas jaunas įtakingas turtuolis kvietimą priėmė? Evangelijoje rašoma: „Tasai dėl šių žodžių nusiminė ir liūdnas pasišalino, nes turėjo daug nuosavybės“ (Morkaus 10:21, 22). Toks atsakas į netikėtą kvietimą parodė, kad žmogaus širdyje yra negerovė – jis buvo pernelyg prisirišęs prie turto ir, be abejo, nenorėjo kartu su nuosavybe prarasti valdžios ir prestižo. Visi šitie dalykai užgožė jo meilę Kristui. Taigi, sakydamas „tau trūksta vieno“, Jėzus turėjo omenyje nuoširdžią pasiaukojamą meilę. Anas vyras meilės Jehovai ir jo Sūnui stokojo, todėl ypatingo kvietimo nepriėmė. O kaip visa ši istorija liečia tave?

 7. Iš kur žinome, kad Jėzaus kvietimas yra skirtas ir mums?

 ⁷ Gal Jėzus būti jo sekėju kvietė tik aną turtuolį? Gal tik vieną kitą išrinktąjį? Ne, Jėzus sakė: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, [...] tegu seka manimi“ (Luko 9:23). Vadinasi, Kristaus mokiniu gali būti kiekvienas, „kas nori“. Būtent tokį žmogų, jeigu jis nuolankios širdies, Dievas prie savo Sūnaus patraukia (Jono 6:44). Jėzaus kvietimas adresuotas visiems – ne vien anuomet gyvenusiems, ne vien pasiturintiems ar vargšams, ne vien tam tikros rasės arba tautos žmonėms. Kitaip sakant, Jėzaus žodžiai „ateik ir sek paskui mane“ yra skirti ir tau. Kodėl šis kvietimas vertas dėmesio? Ką reiškia būti Kristaus sekėju?

 8. Ko visiems žmonėms reikia ir kodėl?

⁸ Nors ne visi tai pripažįsta, faktas yra toks: reikia, kad mums, žmonėms, kas vadovautų – ir vadovautų gerai. Jehova pranašą Jeremiją įkvėpė užrašyti nekintamą tiesą: „Žinau, Jehova, kad ne žmogaus valioje jo keliai, ne jam gyvenime kreipti savo žingsnius“ (Jeremijo 10:23). Žmogus nesugeba ir net neturi teisės viešpatauti kitam žmogui. Tai aiškiai liudija istorija (Mokytojo 8:9). Jėzaus laikais valdžios vyrai liaudį engė, išnaudojo, klaidino. Paprasti žmonės buvo „lyg avys be piemens“, ir pats Jėzus tai matė (Morkaus 6:34). Ne kitaip yra šiandien. Taigi mums visiems ir kiekvienam atskirai reikia gero, pagarbos verto vadovo. Ar tokiu vadovu galime laikyti Jėzų? Taip, ir dėl keleto priežasčių.

 9. Kuo Jėzus skiriasi nuo visų kitų vadovų?

⁹ Visų pirma, Jėzus yra išrinktas paties Jehovos. Daugelį  pasaulio vadovų iš savo tarpo išsirenka netobuli žmonės – žmonės, kurie klysta ir kuriuos lengva apgauti. O Jėzus valdžią gavo ne tokiu būdu. Daug pasako netgi jo prievardis „Kristus“ – kaip ir „Mesijas“, išvertus tai reiškia „Pateptasis“. Jėzus iš tiesų buvo pateptas paties Visavaldžio, kitaip tariant, buvo paskirtas atlikti ypatingą misiją. Apie savo Sūnų Jehova pasakė: „Štai mano tarnas, kurį išsirinkau, mano mylimasis, kuriuo aš džiaugiuosi! Aš išliesiu ant jo savosios dvasios“ (Mato 12:18). Kas geriau už Kūrėją gali žinoti, kokio vadovo mums reikia? Jehovos išmintis neprilygstama, todėl jo pasirinkimu nėra pagrindo abejoti (Patarlių 3:5, 6).

10. Kodėl mums, žmonėms, geriausia sekti Jėzaus pavyzdžiu?

¹⁰ Antra, Jėzus parodė mums tobulą, įkvepiantį pavyzdį. Idealus vadovas yra toks, kuriuo pavaldiniai žavisi, į kurį lygiuojasi. Savo pavyzdžiu žmones jis uždega, skatina būti geresnius. Kokias vadovo savybes tu labiausiai vertintum? Drąsą? Sumanumą ir įžvalgą? Atjautą? Ištvermingumą sunkiais momentais? Skaitydamas apie Jėzaus gyvenimą ir tarnystę matysi, kad būtent tokiomis savybėmis jis pasižymėjo. Ir ne tik. Jis visu kuo buvo panašus į savo dangiškąjį Tėvą. Jėzus buvo tobulas, be jokio priekaišto. Tad pasimokyti galime iš kiekvieno jo poelgio, kiekvieno ištarto žodžio, kiekvieno jo išgyvento jausmo. Kaip rašoma Biblijoje, jis paliko mums pavyzdį, kad tiksliai sektume jo pėdomis (1 Petro 2:21).

11. Kaip Jėzus pasirodė esąs „gerasis ganytojas“?

¹¹ Trečia, Kristus savo darbais pasirodė esąs, kaip ir pats sakė, „gerasis ganytojas“ (Jono 10:14). Žmonėms,  gyvenusiems bibliniais laikais, tie žodžiai buvo aiškiai suprantami. Geras piemuo savo avis rūpestingai prižiūrėdavo, jų saugumas ir gerovė buvo jam visų svarbiausia. Štai Dovydas, vienas iš Jėzaus protėvių, jaunystėje piemenavo ir, gindamas kaimenę nuo plėšrūnų, ne kartą statė į pavojų savo gyvybę (1 Samuelio 17:34–36). Jėzus dėl žmonių padarė kur kas daugiau – savo gyvybę už juos netgi paaukojo (Jono 10:15). Kiek atsirastų vadovų, kurie būtų pasiryžę taip aukotis dėl savo pavaldinių?

12, 13. a) Kodėl galima sakyti, kad piemuo pažįsta savo avis ir kad avys pažįsta jį? b) Kodėl norėtum būti Gerojo Ganytojo globoje?

¹² Jėzų Geruoju Ganytoju tinka vadinti dar ir dėl kitko. „Aš pažįstu savąsias avis ir manosios pažįsta mane“, – pasakė jis (Jono 10:14). Pažiūrėkime, kokį vaizdą čia Jėzus piešia. Atsitiktiniam praeiviui avių kaimenė tėra kailiniuotų padarų pulkas. O piemuo pažįsta kiekvieną avį atskirai. Jis žino, kuriai netrukus reikės padėti, kai ėriuosis, mato, kuris ėriukas dar per mažas ir per silpnas eiti pats, atsimena, kuri avis neseniai sirgo ar buvo susižalojusi. Avys savo ganytoją irgi gerai pažįsta, jo balso niekad nesupainioja su svetimu. Jam nerimastingai šūktelėjus, visos tuojau suklūsta. Vedamos klusniai seka paskui. O kur jas vesti, ganytojui nereikia sakyti. Jis žino, kur žolė vešli, sultinga, kur teka skaidrus vanduo, kur ganiava saugi. Ganytojo prižiūrimos avys nieko nebijo (23 psalmė).

¹³ Ar norėtum, kad ir tau kelią rodytų rūpestingas vedlys? Būtent toks vedlys yra Gerasis Ganytojas Jėzus. Jis pažadėjo vesti tave į laimingą, prasmingą gyvenimą,  kreipti į amžinybės taką (Jono 10:10, 11; Apreiškimo 7:16, 17). Dabar pasiaiškinkime, ką reiškia būti Kristaus sekėju.

14, 15. Kodėl, norint būti Kristaus sekėju, neužtenka laikyti save krikščioniu arba, taip sakant, priimti Jėzų į širdį?

¹⁴ Šimtai milijonų žmonių šiandien yra įsitikinę, kad seka Kristumi. Juk, šiaip ar taip, vadina save krikščionimis. Galbūt, dar mažumėje pakrikštyti, jie išpažįsta savo tėvų tikėjimą. Arba tvirtina patys priėmę Jėzų į širdį, laiko jį savo Gelbėtoju. Bet ar tai reiškia, kad tie žmonės seka Kristumi? Ir ar, Jėzaus požiūriu, šito gana, kad jie galėtų vadintis jo sekėjais? Pasvarstykime, kaip yra iš tikrųjų.

¹⁵ Krikščioniškasis pasaulis – šalys, kurių gyventojų dauguma priskiria save prie krikščionių, – turėtų vadovautis Jėzaus Kristaus mokymais. Bet ar vadovaujasi? Ar tenai, kaip ir kituose kraštuose, žmonės nėra išnaudojami? Ar ten nekeroja nusikalstamumas, neteisybė?

16, 17. Ko stokoja daugybė žmonių, laikančių save krikščionimis, ir iš ko atpažįstami tikri Kristaus sekėjai?

¹⁶ Jėzus davė suprasti, kad tikri jo sekėjai pirmiausia bus atpažįstami iš darbų, o ne vien iš to, ką apie save kalba ar kuo save vadina. „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie’, įeis į dangaus Karalystę. Įeis tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“, – sykį paaiškino jis (Mato 7:21). Kodėl daugybė žmonių, tvirtinančių, kad Jėzus yra jų Viešpats, nevykdo jo Tėvo valios? Prisiminkime aną jauną turtuolį iš vyresnybės. Kaip ir jis, krikščionybės išpažinėjai  dažniausiai stokoja nuoširdžios meilės Jėzui ir tam, kuris jį atsiuntė.

¹⁷ Tačiau ar gali taip būti? Argi milijonai tikinčiųjų nesako, kad myli Kristų? Be abejo, sako. Bet mylėti Jėzų ir jo Tėvą reiškia daug daugiau, negu apie tai šnekėti. „Kas mane myli, laikysis mano žodžių“, – mokė Jėzus (Jono 14:23). O kitą sykį, prilygindamas save ganytojui, tarė: „Manosios avys klauso mano balso. Aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane“ (Jono 10:27). Taigi pats aiškiausias įrodymas, kad mylime Kristų, yra ne mūsų žodžiai ar jausmai, o darbai.

18, 19. a) Kaip Jėzaus pažinimas gali mus paveikti? b) Kokia šios knygos paskirtis ir kuo leidinys bus naudingas tiems, kurie Kristumi stengiasi sekti jau nebe pirmi metai?

¹⁸ Paprastai mes nieko nedarome be vidinės paskatos. Iš mūsų poelgių pasimato, kokie esame širdyje. Vadinasi, pirmiausia turime ugdyti vidinį žmogų. Jėzus pasakė: „Amžinai gyventi – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį, Jėzų Kristų“ (Jono 17:3). Jeigu semsimės tikrų žinių apie Jėzų ir, ką sužinoję, gerai apmąstysime, mūsų širdyje šaknysis teisingos paskatos. Kristų tada vis labiau pamilsime ir noras kasdien juo sekti vis stiprės.

¹⁹ Ši knyga nėra vien pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą ir tarnystę. b Parašyta ji tam, kad suprastume, kaip galime Jėzumi sekti. Ji padės mums pažvelgti į Dievo Žodžio veidrodį ir pamatyti, kaip mums šiuo atžvilgiu sekasi (Jokūbo 1:23–25). Galbūt sakysi, kad Gerojo Ganytojo kaimenėje esi jau nebe pirmi metai.  Bet argi ne tiesa, kad mums visiems yra kur pasitempti? Biblijoje randame paraginimą: „Tikrinkite save, ar laikotės tikėjimo. Tirkite save“ (2 Korintiečiams 13:5). Taigi reikia negailėti pastangų ir kuo atidžiau žiūrėti, ar tikrai einame paskui Jėzų – Gerąjį Ganytoją, kurį pats Jehova paskyrė mūsų vedliu.

20. Ką aptarsime kitame skyriuje?

²⁰ Tegul ši knyga sustiprins tavo meilę Jėzui ir Jehovai. Per visą gyvenimą tos meilės vedamas, jausi didžiausią ramybę ir pasitenkinimą, koks tik įmanomas bepragaištančiame pasaulyje, ir amžiais galėsi šlovinti Jehovą už tai, kad mus atidavė Gerojo Ganytojo globon. Žinoma, mums labai svarbu gerai savo Ganytoją pažinti. Tad kitame skyriuje aptarsime, kokį vaidmenį Jehova, įgyvendindamas savo sumanymus, Jėzui yra skyręs.