1–3. Kas atsitiko, kai žmonės atvedė pas Jėzų savo vaikučius? Kaip Jėzus į tai reagavo ir ką tai apie jį byloja?

 JĖZUS žino, kad jo gyvenimas žemėje netrukus baigsis. Laiko liko tik kelios savaitės, o nuveikti dar reikia tiek daug! Su savo apaštalais jis skelbia gerąją naujieną Perėjos srityje, į rytus nuo Jordano. Pamažu vyrai traukia pietų kryptimi link Jeruzalės – Jėzus ten švęs paskutinę Paschą prieš savo mirtį.

² Po vieno reikšmingo Jėzaus pokalbio su religiniais vadovais aplink jį ima rinktis minia. Žmonės atsiveda pas jį net ir savo vaikučius. Šie, matyt, yra įvairaus amžiaus, nes Morkus juos įvardijo tuo pačiu žodžiu, kokiu anksčiau buvo įvardijęs dvylikametę mergaitę, o Lukas čia pavartojo žodį, kuris gali būti verčiamas „kūdikiai“ (Luko 18:15; Morkaus 5:41, 42; 10:13). Žinoma, kur vaikai, ten daug triukšmo ir bėgiojimo. Jėzaus mokiniai bara tėvus, tikriausiai manydami, kad šie be reikalo gaišina Mokytoją. Kaip į tai reaguoja Jėzus?

³ Jis pasipiktina. Kuo gi? Gal vaikais? Tėvais? Ne – jis pasipiktina savo mokiniais! Jėzus sako: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane, netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo Karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo Karalystės kaip vaikelis, tikrai į ją neįeis.“ Paskui Jėzus ima vaikučius į glėbį ir juos laimina (Morkaus 10:13–16). Iš Morkaus žodžių galima spręsti, kad vaikus Jėzus švelniai apkabina, mažesnius netgi paima ant rankų ir sūpuoja. Akivaizdu, vaikus Jėzus labai  myli. Bet šis epizodas apie Jėzų byloja dar kai ką: jis yra prieinamas.

4, 5. a) Iš kur žinome, kad Jėzus buvo prieinamas žmogus? b) Kokius klausimus šiame skyriuje aptarsime?

⁴ Jeigu Jėzus būtų buvęs griežtas, šaltas ar išdidus, vaikai nebūtų norėję prie jo eiti, o ir tėvai vargu ar būtų drįsę savo atžalas pas jį vesti. Galima įsivaizduoti, kaip tėvai švytėjo iš džiaugsmo, kai tas malonus vyras apkabinęs laimino jų mažylius ir tuo parodė, kad Dievui vaikai yra brangūs. Nors Jėzaus pečius tuomet slėgė didžiulė atsakomybė, jis kaip visada mielai skyrė savo dėmesį kitiems.

⁵ Kokie dar žmonės jautėsi galintys laisvai prie Jėzaus prieiti? Kuo Jėzus kitus taip traukė? Ko šiuo atžvilgiu galime iš jo pasimokyti? Apie visa tai dabar ir pakalbėsime.

6–8. Kokie žmonės burdavosi apie Jėzų ir kuo jo požiūris į tuos žmones skyrėsi nuo religinių vadovų požiūrio?

⁶ Skaitydami evangelijas matome, kad žmonės Jėzaus ne tik kad nesišalino, – prie jo netgi traukė būriais. Evangelistai pasakodami apie Jėzų dažnai pamini dideles minias. Štai keletas pavyzdžių: „paskui jį ėjo didžiulės minios iš Galilėjos“, „prie jo susirinko didžiulė minia“, „kartu su Jėzumi keliavo didelės minios“ (Mato 4:25; 13:2; Luko 14:25). Išties, aplink Jėzų burdavosi gausybė žmonių.

⁷ Daugiausia tai buvo paprasti žmonės. Religiniai vadovai juos niekino, laikė tamsuoliais. Fariziejai ir kunigai tiesiai sakė: „Šita Įstatymo neišmananti liaudis yra prakeikta“ (Jono 7:49). Apie tokią neigiamą nuostatą liudija ir vėlesni rabinų raštai. Bodėdamiesi tų „prakeiktų“  žmonių, daugelis religininkų atsisakydavo sėsti su jais prie vieno stalo, nieko iš jų nepirkdavo ir apskritai nenorėjo turėti su jais jokių reikalų. Netgi tvirtino, kad neišmanantiems sakytinio įstatymo nėra prikėlimo vilties. Eilinis žmogus, aišku, pagalbos ar patarimo į tokius vadovus nedrįsdavo kreiptis, veikiau jų šalinosi. Bet Jėzus buvo kitoks – ne kaip anie religininkai.

⁸ Su paprastais, eiliniais žmonėmis jis mielai bendravo. Drauge su jais valgė, juos gydė, mokė, kokią nuostabią ateitį Dievas yra pažadėjęs. Be abejo, Jėzus žinojo, kad kvietimą tarnauti Jehovai priims tik nedaugelis (Mato 7:13, 14). Vis dėlto į kiekvieną žmogų žiūrėjo kaip į būsimą Jehovos tarną; matė, kad reikia tik nedidelio postūmio, ir jis ims daryti, kas teisu. Jėzus tikrai nė iš tolo nebuvo panašus į kietaširdžius kunigus ir fariziejus. Beje, kai kurie iš jų, kad ir kaip būtų keista, irgi ėjo pas Jėzų klausytis jo mokymo, pakeitė savo gyvenseną ir tapo jo sekėjais (Apaštalų darbų 6:7; 15:5). Prie Jėzaus jautėsi galintys laisvai prieiti ir kai kurie turtuoliai, taip pat valdžios vyrai (Morkaus 10:17, 22).

 9. Kodėl moterys nesivaržydavo prieiti prie Jėzaus?

⁹ Prie Jėzaus nesivaržydavo prieiti ir moterys. Daugelis religinių vadovų jautė joms panieką. Rabinams mokyti moterį buvo žema. Moteriai teisme neleisdavo duoti parodymų, jos liudijimą laikė nepatikimu. Buvo netgi tokia malda, kurioje rabinai dėkodavo Dievui, kad negimė moterimis. Tačiau iš Jėzaus moterys nejautė nė menkiausios paniekos. Daugelis jų ateidavo pas Jėzų trokšdamos pasiklausyti, ko jis moko. Pavyzdžiui, kai Lozoriaus sesuo Morta, susirūpinusi, kuo Jėzų pavaišinti, sukiojosi virtuvėje, kita sesuo, Marija, atsisėdusi  prie jo kojų atidžiai klausėsi. Jėzus pagyrė Mariją, kad pasirinko, kas svarbiau (Luko 10:39–42).

10. Kaip su ligotais žmonėmis elgėsi religiniai vadovai ir ką šiuo atžvilgiu galėtume pasakyti apie Jėzų?

¹⁰ Pas Jėzų taip pat sueidavo daugybė ligotų žmonių. Religiniai vadovai su tokiais elgėsi kaip su atstumtaisiais. Vieni iš tų nelaimingų žmonių buvo raupsuotieji. Nors pagal Mozės Įstatymą jie dėl užkrato pavojaus turėdavo būti izoliuojami, tai nereiškė, kad su jais buvo galima elgtis beširdiškai (Kunigų 13 skyrius). O štai rabinų nuostatuose buvo teigiama, kad raupsuotieji yra pasibjaurėtini ir šlykštūs kaip išmatos. Kai kurie religiniai vadovai net apmėtydavo juos akmenimis, kad neitų per arti. Vargu ar tie visų niekinami nelaimėliai būtų drįsę prisiartinti prie kokio tautos mokytojo. Bet prie Jėzaus prieiti jie nebijojo. Štai vienas iš jų pasakė žodžius, liudijančius apie didelį tikėjimą: „Viešpatie, jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų“ (Luko 5:12). Ką Jėzus jam atsakė, kalbėsime kitame skyriuje. Dabar tik paminėsime, kad tas atsakymas aiškiai parodė, koks Jėzus draugiškas ir prieinamas.

11. Koks pavyzdys rodo, kad kaltės slegiami žmonės be baimės eidavo prie Jėzaus, ir kuo tai reikšminga šiais laikais?

¹¹ Prie Jėzaus prieiti nebijojo ir žmonės, kuriuos slėgė kaltė dėl padarytų nuodėmių. Pavyzdžiui, kai kartą jis viešėjo vieno fariziejaus namuose, atėjo mieste žinoma nusidėjėlė. Atgailaudama ji atsiklaupė prie Jėzaus kojų ir ėmė vilgyti jas ašaromis, šluostyti plaukais. Šeimininkas tai matydamas pasibjaurėjo ir širdyje pasmerkė Jėzų už tai, kad tą nusidėjėlę prisileidžia. Bet Jėzus moterį už nuoširdžią atgailą pagyrė ir patikino, kad Jehova jai atleido (Luko 7:36–50). Žmonėms, kuriuos slegia  kaltė, dabar kaip niekad svarbu kreiptis į tuos, kurie padėtų jiems susitaikyti su Dievu. O kodėl žmonės nesivaržė eiti prie Jėzaus?

12. Kodėl nė kiek nestebina, kad Jėzus buvo prieinamas?

¹² Jau minėjome, kad Jėzus visais atžvilgiais buvo toks kaip jo dangiškasis Tėvas (Jono 14:9). Biblijoje rašoma, kad Jehova „netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apaštalų darbų 17:27). Jis yra „maldos klausytojas“, dėl to visada pasiekiamas – pasiruošęs išklausyti savo ištikimus tarnus ir apskritai kiekvieną, kas nuoširdžiai jo ieško ir nori jam tarnauti (Psalmyno 65:2). Tik pagalvok: visa ko valdovas, pati galingiausia ir svarbiausia esybė, yra toks prieinamas! Jėzus, lygiai kaip Tėvas, myli žmones. Tolesniuose skyriuose kalbėsime, kokią stiprią meilę jis širdyje jiems puoselėjo. O prieinamas Jėzus pirmiausia buvo dėl to, kad tą meilę visi aiškiai matė ir jautė. Iš kur tai žinome? Aptarkime keletą dalykų.

13. Ko tėvai gali pasimokyti iš Jėzaus?

¹³ Žmonės matė, kad kiekvienas jų Jėzui rūpi asmeniškai. Aplinkinių jis neignoravo net kai pačiam buvo nelengva. Jau kalbėjome, kaip jis mielai priėmė vaikučius, nors buvo labai užsiėmęs, slegiamas didžiulės atsakomybės. Kokį puikų pavyzdį jis parodė tėvams! Auginti vaiką šiais laikais nelengva, bet tėvai turi stengtis būti prieinami, – tada jis jausis galintis laisvai į juos kreiptis. Tikriausiai gerai žinai: dėl kasdienių rūpesčių kartais nebeišeina skirti vaikui dėmesio tiek, kiek jam norisi. Tuomet vertėtų vaiką nuraminti, kad po minutėlės prieisi. Jeigu savo žodžio laikysiesi, vaikas supras: reikia būti kantriam. Be to, žinos, kad visada gali tau pasiguosti, pasipasakoti, kas guli ant širdelės.

14–16. a) Kokiomis aplinkybėmis Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą ir kodėl tai tikrai buvo stebuklas? b) Ką stebuklas Kanoje pasako apie patį Jėzų ir kokia čia pamoka tėvams?

 ¹⁴ Jėzų visi pažinojo kaip žmogų, kuris stengiasi kitą suprasti ir padėti. Tai liudija ir Biblijos pasakojimas apie pirmą Jėzaus padarytą stebuklą. Galilėjos mieste Kanoje Jėzus dalyvauja vestuvių pokylyje ir čia per vaišes netikėtai baigiasi vynas. Situacija kebli. Jėzaus motina Marija apie tai jam pasako. Ką jis darys? Jėzus patarnautojams liepia į šešis didelius akmeninius ąsočius pripilti vandens. Kai paskui iš vieno nunešama paragauti pokylio prievaizdui, šis negali patikėti: geriausios kokybės vynas! Ar čia buvo kokia gudrybė, apgaulė? Ne, Jėzus vandenį tikrai pavertė vynu (Jono 2:1–11). Paversti vieną medžiagą kita žmonės bandė jau nuo seno. Štai alchemikai daug šimtmečių ieškojo būdų iš švino pagaminti auksą, bet jiems nepavyko, nors šių metalų savybės gana panašios. a Na, o ką galima pasakyti apie vandenį ir vyną? Vanduo yra paprastas dviejų cheminių elementų junginys. O vyną sudaro arti tūkstančio junginių ir kai kurie iš jų – labai sudėtingi. Kodėl Jėzus padarė tokį stebuklą? Negi išsibaigęs vynas buvo tokia didelė problema?

¹⁵ Iš tikrųjų jaunikiui ir nuotakai tai nebuvo smulkmena. Svetingumas senovės Vidurio Rytuose laikytas garbės reikalu. Vestuvių puotoje pristigus vyno jaunavedžiai galėjo pasijausti nesmagiai, net apsigėdyti, o tai būtų temdę jų šventės džiaugsmą, palikę slogius prisiminimus. Jėzus puikiai suprato, kaip jaunoji pora  jaučiasi, jam tai nebuvo vis tiek. Ir jis jai padėjo. Taigi, nenuostabu, kad pas Jėzų su savo rūpesčiais eidavo daugybė žmonių.

¹⁶ Čia vėlgi labai gera pamoka tėvams. Ką darysi, jei vaikas pas tave ateis norėdamas išsipasakoti, pasiguosti? Išklausęs gal pamanysi, kad jo bėda – ne bėda, gal net šyptelėsi. Vaiko rūpesčiai, palyginus su tavo paties, turbūt atrodo nereikšmingi. Bet vaikui jie nėra koks menkniekis. Savo atžalą tu labai myli, tad ar neturėtum stengtis jį suprasti ir jam padėti? Jeigu vaikas matys, kad į jo rūpestį žiūri rimtai, žinos – į tave visada galima kreiptis pagalbos.

17. Kodėl galima sakyti, kad Jėzus yra sektinas romumo pavyzdys ir kad romumas yra stiprios asmenybės bruožas?

¹⁷ Kaip jau kalbėjome 3 skyriuje, Jėzus buvo romus ir nuolankus (Mato 11:29). Romumas – pasigėrėtina savybė,  aiškiai liudijanti, kad žmogus yra nuolankios širdies. Romumas yra šventosios dvasios vaisius, dorybė, neatsiejama nuo tikrosios išminties (Galatams 5:22, 23; Jokūbo 3:13). Jėzus jokiomis aplinkybėmis nesileido išprovokuojamas, neprarado savitvardos. Jo romi dvasia tikrai nebuvo silpnumo požymis. Vienas biblistas romumą apibūdino taip: „Už švelnumo slypinti plieninė stiprybė.“ Ir iš tikrųjų, stiprybės mums reikia, kad įtemptoje situacijoje susivaldytume ir išliktume romūs. Jehovos padedami ir laiminami, mes galime sekti Jėzaus pavyzdžiu – stengtis elgtis romiai ir būti prieinami.

18. Koks Biblijos pasakojimas rodo, kad Jėzus buvo nuolaidus, ir kodėl, tavo manymu, toks žmogus yra lengvai prieinamas?

¹⁸ Jėzus buvo nuolaidus. Sykį Tyro mieste prie jo priėjo moteris, kurios dukrelę kankino demonas. Moteris meldė pagalbos, bet Jėzus tris kartus leido jai suprasti, kad neketina daryti, ko ji prašo. Iš pradžių jis nesakė nė žodžio; paskui pasakė, kodėl jam netiktų jos prašymo patenkinti; galiausiai, kad ji geriau suprastų, pailiustravo tai pavyzdžiu. Bet ar Jėzus kalbėjo šaltai, ar buvo nepalenkiamas? Ar norėjo parodyti, kad ji per daug sau leidžia drįsdama įkyrėti tokiam didžiam žmogui? Žinoma, taip nebuvo. Moteris jautė, kad Jėzus jos nepaniekins, ir pagalbos melste meldė, nepaliovė net tada, kai jis atsisakė padėti. Matydamas, su kokiu dideliu tikėjimu moteris maldauja, Jėzus jos dukterį galiausiai išgydė (Mato 15:22–28). Dėl to, kad buvo linkęs nusileisti, žmonės jautė galintys prie jo prieiti be baimės.

19. Iš kur žinoti, ar iš tikrųjų esame prieinami?

¹⁹ Žmogui patinka apie save manyti, kad yra prieinamas. Pavyzdžiui, kai kurie valdžios žmonės mėgsta  girtis, kad jų durys atviros visiems ir kad į juos galima kreiptis bet kada. Tačiau Biblijoje tiesiai pasakyta: „Daug kas giriasi, kad ištikimai myli, bet kur rasti žmogų, kuris išties yra toks ištikimas?“ (Patarlių 20:6). Lengva kalbėti, kad esame prieinami, bet ar tikrai taip yra? Ar mūsų meilė, kaip kad Jėzaus, šituo atžvilgiu akivaizdi? Patys atsakyti į tą klausimą vargu ar galime – čia svarbu išsiaiškinti, kokius mus mato kiti. Apaštalas Paulius rašė: „Jūsų nuolaidumas tebūna žinomas visiems žmonėms“ (Filipiečiams 4:5, išn.). Tad kiekvienam derėtų susimąstyti: koks atrodau iš šalies? kokią reputaciją esu įgijęs?

20. a) Kodėl ypač bendruomenės vyresnieji turi būti prieinami? b) Kodėl iš vyresniųjų neturėtume tikėtis pernelyg daug?

²⁰ Būti prieinami ypač stengiasi bendruomenės vyresnieji. Jie daro viską, kad galėtume apie juos sakyti: „Kiekvienas iš jų bus užuovėja, pastogė pasislėpti nuo liūties. Jie bus tarsi vandens srovės išdžiūvusiame krašte, lyg didžiulės uolos šešėlis saulės kepinamoje žemėje“ (Izaijo 32:1, 2). Vyresnysis galės kitus apsaugoti, sustiprinti, suteikti atgaivą tik jeigu bus prieinamas. Žinoma, tai nėra taip paprasta, juk laikai sunkūs ir vyresnieji neša nelengvą atsakomybės naštą. Vis dėlto jie stengiasi nesudaryti įspūdžio, kad yra pernelyg  užsiėmę ir negali pasirūpinti Jehovos avimis (1 Petro 5:2). Bendratikiai iš tų Dievui ištikimų brolių nesitiki pernelyg daug, yra nuolankūs ir pasirengę su jais bendradarbiauti (Hebrajams 13:17).

21. Iš ko vaikai matys, kad tėvai yra prieinami, ir apie ką pakalbėsime kitame skyriuje?

²¹ Tėvai irgi turi daryti viską, kad vaikai jaustųsi galintys bet kada į juos kreiptis. Nuo to priklauso išties labai daug. Tėvai nori, kad vaikai žinotų: tėčiu ir mama galima visiškai pasikliauti. Todėl jie stengiasi būti romūs ir nuolaidūs, nereaguoti pernelyg jautriai, kai sūnus ar dukra prisipažįsta padarę ką nors ne taip arba kai atsiskleidžia netinkama jo ar jos mąstysena. Savo atžalas tėvai auklės su kantrybe, jų „pagalbos linija“ veiks visą parą. Išties, mums visiems reikia būti prieinamiems, tokiems kaip Jėzus. Kitame skyriuje pakalbėsime apie dar vieną Jėzaus savybę, dėl kurios žmones prie jo traukė, – atjautą.