1, 2. a) Kodėl senovės Izraelis atrodė tarsi vieniša avelė tarp vilkų? (Žiūrėk iliustraciją skyriaus pradžioje.) b) Kieno įtakai pasiduodavo izraelitai ir jų karaliai?

 ŠIMTUS metų Izraelis buvo lyg vieniša avelė, apsupta gaujos vilkų. Rytų pusėje gyveno ir grėsmę kėlė amonitai, moabitai ir edomitai. Šiaurėje buvo įsikūręs turtingas, prekyba garsėjantis Tyro miestas. Į pietus nuo Izraelio plytėjo Egiptas, valdomas dievu laikomo faraono.

² Kol izraelitai kliovėsi Jehova, jis saugojo juos nuo priešų. Tačiau tauta ir jos karaliai ne kartą buvo pasidavę aplinkinių kraštų įtakai. Vienas toks silpnavalis karalius buvo Ahabas, Judo valdovo Juozapato amžininkas. Jis valdė dešimties giminių Izraelio karalystę. Ahabas vedė sidoniečių karaliaus, valdžiusio klestintį Tyro miestą, dukterį Jezabelę. Ši moteris Izraelyje fanatiškai propagavo Baalo garbinimą ir jos veikiamas Ahabas įstūmė į klaidatikystę visą tautą (1 Kar 16:​30–33; 18:4, 19).

3, 4. a) Apie ką prabilo Ezechielis? b) Kokius klausimus aptarsime?

 ³ Jehova buvo įspėjęs tautą, ko už neištikimybę susilauks. Ir jo kantrybė galiausiai išseko (Jer 21:7, 10; Ez 5:​7–9). 609 m. p. m. e. babiloniečių kariuomenė trečią kartą sugrįžo į Pažadėtąją žemę. Nuo paskutinio jų įsiveržimo buvo praėjęs beveik dešimtmetis. Šįsyk babiloniečiai išgriovė Jeruzalės sienas ir susidorojo su tais, kurie sukilo prieš Nebukadnecarą. Kai miesto apgula prasidėjo ir Ezechielio nusakytos baisybės ėmė pildytis, tada pranašas prabilo apie aplinkines tautas.

⁴ Jehova apreiškė Ezechieliui, kad Judo priešai džiūgaus dėl Jeruzalės pražūties ir nėmaž negailės žydų, kuriems pavyks išsigelbėti. Tautos, negerbiančios Jehovos vardo, persekiojančios jo tarnus, gadinančios jų moralę, neišvengs atsakomybės už tokias piktadarystes. Ko galime pasimokyti iš to, kas vyko tarp Izraelio ir aplinkinių kraštų? Ir kokią viltį Ezechielio pranašystės apie tas tautas mums teikia?

5, 6. Kokia giminystė izraelitus siejo su amonitais?

⁵ Amonitus, moabitus ir edomitus su izraelitais siejo giminystės ryšys. Jų protėviai gerai sugyveno. Tačiau ilgainiui tenykščiai žmonės tapo Dievo tautai priešiški ir daugelį amžių ją vargino, iš jos šaipėsi (Ez 25:6).

⁶ Amonitai buvo kilę iš Abraomo sūnėno Loto sūnaus, kurį jam pagimdė jaunėlė dukra (Pr 19:38). Jų ir hebrajų kalbos buvo tokios panašios, kad jie tikriausiai galėjo vieni kitus suprasti. Dėl artimos giminystės Jehova uždraudė izraelitams kariauti prieš Amoną (Įst 2:19). Tačiau teisėjų laikais amonitai, susidėję su Moabo karaliumi Eglonu, izraelitus išnaudojo (Ts 3:​12–15, 27–30). Vėliau, valdant Sauliui, amonitai net užpuolė Izraelį (1 Sam 11:​1–4). Karaliaus Juozapato dienomis jie vėl drauge su moabitais įsiveržė į Pažadėtąją žemę (2 Met 20:1, 2).

7. Kaip su savo giminaičiais izraelitais elgėsi moabitai?

⁷ Moabitai kilo iš Loto antrojo sūnaus, kurį jam pagimdė vyresnioji dukra (Pr 19:36, 37). Jehova prisakė izraelitams nesivelti į karą su Moabu (Įst 2:9). Bet moabitai neparodė už tai dėkingumo. Jie ne tik nepadėjo broliškai tautai, ištrūkusiai iš Egipto vergijos, bet visaip kliudė jai patekti į Pažadėtąją žemę. Moabo karalius  Balakas buvo net pasamdęs Bileamą izraelitus prakeikti. Vėliau šis pamokė Balaką, kaip galima įstumti Izraelio vyrus į paleistuvystę ir stabmeldystę (Sk 22:​1–8; 25:​1–9; Apr 2:14). Moabitai savo giminaičius izraelitus engė daugelį šimtmečių, iki pat Ezechielio laikų (2 Kar 24:1, 2).

8. Kodėl Jehova edomitus pavadino izraelitų broliais, tačiau kaip anie elgėsi?

⁸ Edomitų protėvis buvo Jokūbo dvynys brolis Ezavas. Dėl tokios artimos giminystės Jehova edomitus pavadino izraelitų broliais (Įst 2:​1–5; 23:7, 8). Tačiau šie elgėsi anaiptol ne broliškai – vargino izraelitus nuo pat jų išėjimo iš Egipto iki Jeruzalės sunaikinimo 607 m. p. m. e. (Sk 20:14, 18; Ez 25:12). Edomitai ne tik piktdžiugiavo, kad babiloniečiai jų giminaičius kamuoja. Užpuolikus jie netgi ragino sugriauti Jeruzalę, bėgančius izraelitus persekiojo, o sučiuptus grąžino priešui (Ps 137:7; Abd 11, 14).

9, 10. a) Kas nutiko Amonui, Moabui ir Edomui? b) Kokie pavyzdžiai rodo, kad tose tautose ne visi buvo Izraeliui priešiški?

⁹ Jehova tas tautas pašaukė atsiskaityti už blogą elgesį su savo giminaičiais izraelitais. Jis pareiškė: „Atiduosiu Moabą su Amonu rytiečiams. Amono vardo tautos nebeminės. Mano nuosprendį patyręs, Moabas žinos, kad aš esu Jehova“ (Ez 25:10, 11). Šios pranašystės ėmė pildytis praėjus maždaug penkeriems metams po Jeruzalės žūties, kai babiloniečiai užkariavo Amoną ir Moabą. O apie Edomą Jehova buvo pasakęs: „Išnaikinsiu jo žmones ir gyvulius, paversiu jį dykyne“ (Ez 25:13). Kaip ir išpranašauta, šių trijų tautų galiausiai visai neliko (Jer 9:25, 26; 48:42; 49:17, 18).

¹⁰ Tačiau ne visi tų tautų žmonės buvo Dievo tarnams priešiški. Antai amonitas Celekas ir moabitas Itma buvo vieni žymiausių karaliaus Dovydo karių (1 Met 11:​26, 39, 46; 12:1). Arba štai moabitė Rūta tapo ištikima Jehovos garbintoja (Rūt 1:​4, 16, 17).

11. Ko pasimokome iš to, kas vyko tarp Izraelio ir jam giminingų tautų?

¹¹ Ko pasimokome iš to, kokie buvo izraelitų santykiai su anomis tautomis? Pirma, kai izraelitai prarasdavo budrumą, tarp jų imdavo plisti klaidingi religiniai papročiai, pavyzdžiui, jie imdavo lenktis moabitų dievui Peoro Baalui ir amonitų dievui Molechui (Sk 25:​1–3; 1 Kar 11:7). Jeigu nebūsime budrūs, panašiai gali nutikti ir mums. Netikintys giminaičiai nesupranta, kodėl nešvenčiame  Velykų, nesikeičiame dovanomis per Kalėdas ir nepalaikome populiarių tradicijų, susijusių su klaidingais religiniais įsitikinimais. Nieko blogo nenorėdami, jie kartais ima mus įkalbinėti, kad bent kartelį prie jų prisidėtume. Nepasiduokime spaudimui! Kaip rodo izraelitų istorija, žengus vieną neatsargų žingsnelį galima stipriai paslysti.

12, 13. Su kokiu priešiškumu neretai susiduriame ir ką galime laimėti, jeigu liksime Dievui ištikimi?

¹² Iš to, kas vyko tarp izraelitų ir trijų minėtų tautų, pasimokome dar kai ko. Galime susidurti su netikinčių artimųjų priešiškumu. Jėzus perspėjo, kad mūsų skelbiama žinia kartais supriešins „sūnų su tėvu, dukterį su motina“ (Mt 10:35, 36). Jehova prisakė izraelitams nesivelti į konfliktus su giminingomis tautomis. Tad ir mes stengiamės sutarti su visais šeimos nariais, įskaitant netikinčius. Vis dėlto, jeigu jie elgiasi priešiškai, neturėtume stebėtis (2 Tim 3:12).

¹³ Jei giminaičiai ir nėra tiesiogiai nusistatę prieš mūsų tikėjimą, turime saugotis, kad mums netaptų svarbiau derintis prie jų norų nei paisyti Jehovos reikalavimų. Dievas mūsų gyvenime turi užimti pirmąją vietą. (Perskaityk Mato 10:37.) Jeigu liksime jam ištikimi, galbūt kai kurie mūsų giminaičiai, panašiai kaip Celekas, Itma ir Rūta, stos į Jehovos pusę (1 Tim 4:16). Tada ir jie džiaugsis, kad tarnauja tikrajam Dievui, yra jo mylimi ir saugomi.

14, 15. Kaip su izraelitais elgėsi filistinai?

¹⁴ Filistinai iš Kretos salos persikėlė į kraštą, kurį Jehova vėliau pažadėjo Abraomui ir jo palikuoniams. Su šia tauta teko susidurti tiek Abraomui, tiek Izaokui (Pr 21:​29–32; 26:1). Tais laikais, kai izraelitai įžengė į Pažadėtąją žemę, filistinai jau buvo didelė tauta ir turėjo stiprią kariuomenę. Jie garbino netikrus dievus, pavyzdžiui, Baal Zebubą ir Dagoną (1 Sam 5:​1–4; 2 Kar 1:2, 3). Kartais prie tų apeigų prisidėdavo ir izraelitai (Ts 10:6).

¹⁵ Už tokią neištikimybę Jehova savo tautą baudė – daugelį metų leido filistinams ją engti (Ts 10:7, 8; Ez 25:15). Jie suvaržė izraelitus apribojimais, a daugelį jų išžudė (1 Sam 4:10). Tačiau kai žydai atgailaudavo ir grįždavo pas Jehovą, jis juos gelbėdavo. Pavyzdžiui,  Dievas pašaukė Samsoną, Saulių ir Dovydą vaduoti jo tautos (Ts 13:5, 24; 1 Sam 9:​15–17; 18:6, 7). Be to, Jehova buvo pasakęs apie filistinus: „Įtūžęs juos nubausiu.“ Taip ir įvyko, kai babiloniečiai, o vėliau graikai, įsiveržė į jų kraštą (Ez 25:​15–17).

16, 17. Ko pasimokome iš to, kas anuomet vyko tarp izraelitų ir filistinų?

¹⁶ Ko iš tos istorijos pasimokome? Šiais laikais Jehovos tarnai susiduria su itin galingų tautų priešiškumu. Kitaip nei izraelitai, mes visada liekame ištikimi Jehovai. Tačiau kartais gali atrodyti, kad priešai ima viršų. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Jungtinių Valstijų valdžia bandė užgniaužti mūsų veiklą ir vadovaujančius brolius nuteisė dešimtmečius kalėti. Antrojo pasaulinio karo metu su Dievo tarnais mėgino susidoroti Vokietijos nacistų partija. Tūkstančiai mūsų brolių ir sesių ten buvo įkalinti, šimtai nužudyti. Po karo Sovietų Sąjunga nepaliaujamai kovojo prieš Jehovos liudytojus – siuntė mūsų bendratikius į darbo stovyklas ir trėmė į atokius šalies kampelius.

¹⁷ Valdžios gal ir toliau mėgins drausti evangelizacijos darbą, sodins mus į kalėjimą ar netgi baus mirtimi. Ar pasiduosime baimei ir išsižadėsime tikėjimo? Tikrai ne! Jehova savo ištikimus tarnus apsaugos. (Perskaityk Mato 10:​28–31.) Jau ne vienas totalitarinis režimas nuėjo į nebūtį, o Jehovos tauta toliau klesti. Netrukus visos žmonių valdžios patirs tą patį, ką patyrė filistinai, ir sužinos, kas yra Jehova. Kaip anuomet neliko filistinų, taip ir dabar neliks jokių Dievo tautai priešiškų jėgų.

18. Kuo garsus buvo Tyras?

¹⁸ Tyras b buvo įsikūręs viename didžiausių ano meto komercinių regionų. Iš to miesto į vakarų kraštus Viduržemio jūra plaukdavo prekiniai laivai, o į rytų pusę driekėsi platus sausumos kelių tinklas. Ilgus amžius Tyras prekiavo su daugeliu tolimų šalių ir sukaupė didžiulius turtus. Miesto pirkliai buvo tiek pralobę, kad jautėsi esą didžiūnai (Iz 23:8).

19, 20. Kokiu geru pavyzdžiu Tyro gyventojai nepasekė?

¹⁹ Karalių Dovydo ir Saliamono laikais izraelitų ryšiai su Tyro miestu buvo labai glaudūs. Kai Dovydas statė savo rūmus, o Saliamonas – šventyklą, Tyro karalius siuntė jiems į pagalbą amatininkų, gabeno statybinių medžiagų (2 Met 2:​1, 3, 7–16). Taigi Izraelio klestėjimo laikais Tyras su šiuo savo kaimynu bičiuliavosi (1 Kar 3:​10–12; 10:​4–9). Be abejo, tūkstančiai tyriečių žinojo, kad Jehova yra tikrasis Dievas, kad tik jį dera garbinti ir kad jis laimina savo tarnus didžia gerove.

²⁰ Tačiau Tyro gyventojai liko materialistai. Jie nepasekė žymaus kanaaniečių miesto Gibeono pavyzdžiu. Pastarieji, vos išgirdę apie didžius Jehovos darbus, panoro būti jo tarnais (Joz 9:​2, 3, 22–10:2). O tyriečiai tapo priešiški Dievo tautai ir kai kuriuos izraelitus net pardavė į vergiją (Ps 83:2, 7; Jl 3:4, 6; Am 1:9).

21, 22. Kas ir kodėl Tyrui nutiko?

²¹ Ezechielis tiems priešininkams paskelbė Jehovos žodžius: „Aš pakilsiu ir sukelsiu prieš tave, Tyre, daug tautų, jos užplūs kaip jūros bangos. Tautos sugriaus Tyro mūrus, nuvers jo bokštus. Aš susemsiu jo griuvėsius,  paversiu jį plika uola“ (Ez 26:​1–5). Tyriečiai manė, kad turtai ir miestą juosianti 46 metrų aukščio gynybinė siena jiems laiduoja visišką saugumą. Bet tai buvo tik iliuzija, kaip teisingai yra pasakęs karalius Saliamonas: „Turtuoliui jo turtai – tarsi tvirtovė, lyg aukšta siena jo vaizduotėje“ (Pat 18:11).

²² Pildantis Ezechielio pranašystei juos vėliau užpuolė babiloniečiai, paskui graikai. Tada tyriečiai suvokė, kad saugumo negarantuoja nei turtai, nei aukštos sienos. Sugriovę Jeruzalę, babiloniečiai apgulė Tyrą ir apgula tęsėsi 13 metų (Ez 29:17, 18). Galiausiai 332 m. p. m. e. Aleksandras Didysis surengė antpuolį, per kurį išsipildė viena Ezechielio nusakyta detalė, liudijanti apie stulbinamą Jehovos pranašysčių patikimumą. c Aleksandro kariai Tyro žemyninės dalies griuvėsius ir žemes suvertė į jūrą ir taip nutiesė sau pylimą į saloje pastatytą miesto dalį (Ez 26:4, 12). Karvedys pralaužė gynybines sienas, apiplėšė miestą, išžudė tūkstančius jo gynėjų ir gyventojų, o dešimtis tūkstančių žmonių pardavė į vergiją. Tyro gyventojai iš karčios patirties pasimokė, kad net „gausūs turtai“ menkai tesaugo, ir sužinojo, kas yra Jehova (Ez 27:33, 34).

23. Ko mes pasimokome iš Tyro istorijos?

²³ Ko iš Tyro istorijos pasimokome? Kad turime saugotis „apgaulingos turtų vilionės“. Nesudėkime vilčių į materialines gėrybes, lyg jos galėtų apsaugoti mus kaip gynybinė siena (Mt 13:22). Neįmanoma „vergauti kartu ir Dievui, ir turtams“. (Perskaityk Mato 6:24.) Saugūs bus tik tie, kas visa širdimi tarnauja Jehovai (Mt 6:​31–33; Jn 10:​27–29). Pranašystės apie šito nedoro pasaulio pabaigą, kaip anuomet apie Tyro žūtį, išsipildys iki mažiausių smulkmenų. Kai šią godumo ir savanaudiškumo dvasios valdomą komercijos sistemą Jehova naikins, žmonės pamatys, kad turtais kliovėsi tuščiai. Šitaip jie patirs, kas yra Jehova ir koks svarus kiekvienas jo žodis.

24–26. a) Kodėl Jehova Egiptą pavadino šiaudu? b) Kokio Jehovos paliepimo karalius Zedekijas nepaisė ir ko susilaukė?

²⁴ Egiptas nuo Juozapo dienų iki pat tada, kai babiloniečiai apgulė Jeruzalę, darė nemenką įtaką aplinkiniams kraštams, įskaitant Pažadėtąją žemę. Daugeliui atrodė, kad Egiptas yra tarsi drūtas medis, giliai įleidęs  šaknis, – tvirtas ir nepalaužiamas. Bet lyginant su Jehovos galybe jis buvo tik menkas „šiaudas“ (Ez 29:6).

²⁵ Taip nemanė atsimetėlis karalius Zedekijas. Jehovos pranašas Jeremijas jį ragino paklusti Babilono valdovui (Jer 27:12). Karalius netgi buvo Jehovos vardu prisiekęs Nebukadnecarui, kad prieš jį nesukils. Vis dėlto paskui, nepaisydamas Jehovos paliepimo, jis tą priesaiką sulaužė ir kreipėsi į Egiptą, kad padėtų nusimesti babiloniečių jungą (2 Met 36:13; Ez 17:​12–20). Izraelitai šaukėsi Egipto pagalbos, o prisišaukė nelaimę (Ez 29:7). Egiptas gal ir atrodė neįveikiamas, lyg koks „jūrų milžinas“ (Ez 29:3, 4). Tačiau Jehova pasakė, kad įvers jam kablius į žiotis, tarsi medžiotojas Nilo krokodilui, ir nutemps į pražūtį. Taip ir įvyko, kai Jehova pasiuntė babiloniečius tą šalį užkariauti (Ez 29:​9–12, 19).

²⁶ Kas nutiko priesaikos laužytojui Zedekijui už neklusnumą pačiam Jehovai? Ezechielis išpranašavo, kad šis nedoras Izraelio valdovas neteks vainiko – praras karaliaus valdžią. Bet sykiu pranašystėje nuskamba džiugi žinia: ateityje Jehovos soste vėl sėdės Dovydo palikuonis, „turintis teisę valdyti“ (Ez 21:​25–27). Kas tas palikuonis? Sužinosime kitame skyriuje.

27. Ko pasimokome iš to, kaip Izraelis apsigavo kliaudamasis Egiptu?

 ²⁷ Ko mes pasimokome iš šios Izraelio klaidos? Neprotinga dėti viltis į politines valdžias, tikėtis iš jų apsaugos. Net mintyse turime laikytis skyrium nuo pasaulio, nes jam nepriklausome (Jn 15:19; Jok 4:4). Šio pasaulio valdymo sistema, kaip anuomet Egiptas, galbūt atrodo tvirta, bet iš tikro ji trapi lyg šiaudas. Kaip trumparegiška būtų kliautis mirtingu žmogumi, o ne visagaliu visatos Viešpačiu Jehova! (Perskaityk Psalmyno 146:​3–6.)

28–30. a) Kaip tautoms išsipildys žodžiai „jie žinos, kad aš esu Jehova“? b) Ko gali tikėtis tie, kurie jau dabar Jehovą pažįsta?

²⁸ Ezechielio knygoje ne kartą nuskamba žodžiai: „Jie žinos, kad aš esu Jehova“ (Ez 25:17). Kai Jehova vykdė bausmes savo tarnų priešams, tautos išties pamatė, kas yra tikrasis Dievas. Dar įspūdingiau tie žodžiai išsipildys mūsų laikais. Kodėl taip sakome?

²⁹ Kaip Dievo tauta senovėje, taip ir mes šiandien tautų akyse atrodome lyg bejėgė avelė (Ez 38:​10–13). Šio leidinio 17 ir 18 skyriuose rašoma, kad netrukus tautos su įniršiu puls Jehovos liudytojus. Tačiau tada jos pamatys, kas yra išties galingas. Per Armagedoną, kai Jehova ims visas priešiškas tautas triuškinti, jos bus priverstos pripažinti jo visuotinę valdžią (Apr 16:16; 19:​17–21).

³⁰ O mus Jehova apsaugos ir palaimins. Kodėl? Nes jau dabar parodome, kad Jehovą pažįstame – juo pasitikime, jo klausome ir jį vienintelį garbiname. (Perskaityk Ezechielio 28:26.)