Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ

Kultūros organizacija, kuri mokė žmones apie Bibliją

Kultūros organizacija, kuri mokė žmones apie Bibliją

 Tarptautinė Biblijos tyrinėtojų draugija (dabar Jehovos liudytojai) organizuotai skelbti gerąją naujieną Meksikoje pradėjo 1917 metais. Bėgant dešimtmečiams į tiesos žinią įsiklausė daug nuoširdžių žmonių. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais valdžia įvedė tam tikrų apribojimų, kurie palietė ir mūsų sueigų bei tarnybos organizavimą.

 Buvo priimtas įstatymas, kad pamaldos ir religinės apeigos turi vykti tik valstybiniuose pastatuose. Kilo nemenka problema, nes mūsų broliai kongresus paprastai rengė viešose vietose, sueigas – bendratikių namuose, o gerąją naujieną skelbė gatvėse ir po namus.

 Kad nepažeistų naujojo įstatymo, 1943 metais broliai įregistravo pelno nesiekiančią visuomeninę ir kultūros organizaciją, kurios paskirtis – visuomenės labui vykdyti šviečiamąją veiklą. Taigi buvome įregistruoti ne kaip religinė, o kaip kultūrinė organizacija. Dėl to mūsų bendratikiai liudyti ir rinktis draugėn galėjo ne vien valstybiniuose pastatuose.

 Kadangi Jehovos liudytojų veikla išties buvo kultūrinio ir šviečiamojo pobūdžio, ji visiškai atitiko reikalavimus, keliamus visuomeninėms ir kultūros organizacijoms (Romiečiams 13:1). Žinoma, pagrindinis Jehovos tarnų tikslas – mokyti žmones apie Bibliją – nepasikeitė (Izaijo 48:17, 18). Ir broliai netruko įsitikinti, kad jų pastangas prisitaikyti prie aplinkybių Jehova tikrai laimina – evangelizuotojų skaičius Meksikoje neįtikėtinai išaugo.

Nauji tarnybos metodai

 Kaip minėjome, pagrindinis Jehovos liudytojų darbas visada buvo skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Tačiau, kaip ir apaštalas Paulius, kartais turime prisitaikyti prie aplinkybių ir pakoreguoti skelbimo metodus (1 Korintiečiams 9:20–23). Štai kalbėdamasis su atėniečiais Areopage, Paulius nė sykio tiesiogiai necitavo iš Šventojo Rašto (Apaštalų darbų 17:22–31). Panašiai darė ir mūsų bendratikiai Meksikoje: eidami į tarnybą Biblijos jie nesinešdavo ir užmegzdami pokalbį su žmonėmis apie ją neužsimindavo.

Skelbėjos dalyvauja tarnyboje be Biblijos (1945 m.)

 „Žmonėms prisistatydavome kaip kultūrinės ir edukacinės bendruomenės atstovai, – prisimena Izabelė. – Dažniausiai pašnekovo dėmesį atkreipdavau į Atsibuskite! straipsnius, kuriuose gvildenamos temos nebuvo tiesiogiai susijusios su Biblija.“ O jei pašnekovas susidomėdavo? Tada skelbėjai mielai pasidalydavo su juo kokia mintimi iš Biblijos. „Kadangi Biblijos nesinešiodavom, nemažai eilučių turėjom išmokti atmintinai, – sako Aurora. – Žmonėms taip pat patikdavo, jei skaitydavom iš jų Biblijos.“

Teisinė pagalba iš valdžios

 Tarnyboje neretai kas paklausdavo, ar skelbėjų veikla neprieštarauja įstatymui. Tokiems klausimams broliai ir sesės buvo gerai pasiruošę (Filipiečiams 1:7). Jiems taip pat padėjo valdžios išduoti oficialūs dokumentai. a „Visada nešiojomės Vidaus reikalų ministro pasirašytą leidimą“, – prisimena Marija. „Kai prieidavo pareigūnai ir pasiteiraudavo, ką čia darome, parodydavome jiems leidimą“, – sako Samuelis.

 Šis dokumentas broliams labai praversdavo ir susidūrus su priešiškumu. Chesusas, tarnavęs Chalisko valstijoje, pasakoja: „1974 metais kunigo sukurstyta minia mane ir vieną sutuoktinių porą nusitempė pas vietinės valdžios pareigūnus. Jie siekė sustabdyti mūsų darbą. Bet kai valdžios atstovams parodėme savo leidimus, visi nusiramino. Sulaukę tokios teisinės pagalbos, daugybei žmonių toje vietovėje galėjome toliau padėti augti dvasiškai. Šiandien tame mieste yra kelios bendruomenės.“

Biblijos studijos ir raštingumo kursai

 Kadangi buvome visuomeninė organizacija, užsiimanti šviečiamąja veikla, broliai visus norinčius kvietė dalyvauti nemokamuose raštingumo kursuose. b Arielis pasakoja: „Šie kursai prasidėjo pačiu laiku! Anuomet daug žmonių nebuvo lankę mokyklos, bet labai norėjo skaityti Bibliją. Daugelį išmokėme skaityti ir rašyti ir nemažai jų vėliau pradėjo studijuoti Bibliją.“

 „Kai išmokdavo rašyti, niekas jų nebegalėdavo sustabdyti, – prisimena Rut. – Raštingumas pakėlė jų savigarbą, suteikė jiems daug džiaugsmo. Jie augo dvasiškai tiesiog akyse.“

 Kaip visuomeninė ir kultūros organizacija Jehovos liudytojai Meksikoje buvo įregistruoti 1943–1993 metais. Tuo laikotarpiu jie padėjo daugiau nei 127 000 žmonių tapti raštingiems, o dar 37 000 suvirš padėjo pagerinti skaitymo ir rašymo įgūdžius. Valdžios pareigūnai ne kartą pagyrė Jehovos liudytojus už pastangas skatinti visuomenės raštingumą (Romiečiams 13:3). Štai 2010 metais gavome specialią padėką „už dešimtmečiais trunkantį indėlį į raštingumą ir už pagalbą tūkstančiams meksikiečių Meksiko valstijoje ir visoje šalyje pagerinti gyvenimo lygį“.

Kaip vyko sueigos

 Atsižvelgiant į organizacijai skirtą kultūrinį statusą, susirinkimų vietos buvo įrengtos kaip klasės ir vadinosi „kultūros studijų salėmis“. Ten vyko ir sueigos, ir raštingumo kursai.

 „Salės dažniausiai būdavo įrengiamos kurių nors bendratikių namuose, – prisimena Anchelis. – Kai kurios šeimos gyveno labai vargingai. Aš visad jais žavėjausi – didelę dalį savo namų jie mielai užleisdavo bendruomenei, o patys susispaudę gyvendavo likusioje namų dalyje.“

 Tačiau kokia vertinga buvo šių bendratikių auka! Anchelis tęsia: „Kartais į sueigą ateidavo tiek daug žmonių, kad kai kurie turėdavo stovėti lauke. Jei norėjai pasisakyti, turėjai ilgai žvilgčiot pro langą ir tikėtis, kad tave pastebės. Bet sueigų visada labai laukdavom.“

 Kad išvengtų bereikalingų rūpesčių, broliai ir sesės sueigose negiedodavo ir nesimelsdavo balsu. Edmundas sako: „Per kultūros kalbą, kurią dabar vadiname viešąja kalba, kalbėtojai akcentuodavo praktinę Biblijos patarimų vertę ir taip padėdavo klausytojams ugdyti savo kultūriškumą ir pagerinti gyvenimo kokybę.“ Vienu metu buvo nuspręsta nebeminėti Biblijos knygų pavadinimų. Kaip tad klausytojai suprasdavo, kokias eilutes atsiversti? Manuelis pateikia pavyzdį: „Užuot sakę: „Apreiškimo 21 skyrius, 3 ir 4 eilutės“, sakydavom: „66-a knyga, 21, 3 ir 4.“ Moisesas priduria: „Turėjom išmokti Biblijos knygų eiliškumą. Kitaip nebūtum susigaudęs, kokią eilutę kalbėtojas skaito.“

Ko mus pamoko Jehovos liudytojų Meksikoje istorija

 Mūsų organizacija Meksikoje iš esmės veikė taip pat kaip ir kitose pasaulio šalyse. Nors broliams buvo iškilę tam tikrų kliūčių ir reikėjo prisitaikyti prie aplinkybių, buvo akivaizdu, kad savo tarnus Jehova laimina. 1943-iaisiais, kai Jehovos liudytojai buvo įregistruoti kultūros organizacija, Meksikoje buvo 1565 skelbėjai. O 1993-iaisiais, kai mūsų organizacija buvo įteisinta jau kaip religinė bendrija, vidutinis skelbėjų skaičius buvo 366 177. Tačiau augimas toli gražu nesustojo. 2021-aisiais vidutinis skelbėjų skaičius Meksikoje siekė 864 633. Ko galime pasimokyti iš šios ypatingos istorijos?

 Iškilus kliūtims prisitaikykime. Kadangi broliai Meksikoje buvo lankstūs, organizacijos darbas galėjo be perstojo vykti 50 metų. „Kartais susimąstydavau, kodėl negalime turėti tokios pat teokratinės tvarkos kaip kitose šalyse, – pripažįsta Marijus. – Tačiau niekada negirdėjau, kad kas iš bendratikių abejotų organizacijos nurodymais. Visada tikėjome, kad mums vadovauja pats Jehova, ir buvome klusnūs.“

 Susitelkime į tarnybą. „Buvom tokie užimti skelbimo ir mokymo darbu, kad nebuvo kada nerimauti, – pasakoja Gvadalupė. – Džiaugėmės, kad galim tarnauti Jehovai. Mums tai buvo visų svarbiausia.“

 Laikykimės arti bendratikių. „Tai, ko negalėjome daryti per sueigas, pavyzdžiui, giedoti, darydavom namie. – sako Anita. – Mes buvom vieningi ir daug laiko leidom kartu su bendruomene. Kai susitikdavom kartu pasibūti, daug kalbėdavomės apie dvasinius dalykus.“

 Florentinas aną laikotarpį reziumuoja taip: „Atsigręžęs atgal suprantu, kad visa, kas įvyko, įvyko pačiu tinkamiausiu metu. Ta patirtis mus praturtino, sustiprino. Esu tikras, kad per visus išmėginimus su mumis buvo Jehova.“

a Skelbėjai tokius dokumentus išsiimdavo tik tam, kad įrodytų savo veiklos teisėtumą. Biblija nereikalauja, kad kiekvienas krikščionis iš valdžios gautų leidimą dalytis Biblijos tiesomis su kitais. Šiuo metu Jehovos liudytojai nebando gauti tokių dokumentų ar registracijų.

b Remiantis oficialiais duomenimis, praėjusio amžiaus 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose apie pusė Meksikos gyventojų buvo neraštingi.

Jehovos liudytojų šeimos prie susirinkimų vietos. Iškaboje ispaniškai parašyta: „Kultūros studijų salė“ (Čihuahua valstija, 1952 m.)

Grupė Jehovos liudytojų prie filialo Meksiko mieste. Iškaboje parašyta: „Sargybos bokštas. Visuomeninė organizacija“ (1947 m.)

Du skelbėjai siūlo vyrui Sargybos bokšto numerį ispanų kalba (Hidalgo valstija, 1959 m.)

Dokumentas, kurį valdžia išduodavo Jehovos liudytojams. Jame būdavo nurodyta asmens tapatybė ir patvirtintas leidimas užsiimti evangelizacija

2010 m. Meksiko valstijos Visuomenės švietimo sekretorius įteikė Jehovos liudytojams padėkos raštą už jų pastangas mokyti žmones skaityti ir rašyti

Jehovos liudytojams suteiktas kultūros organizacijos statusas leido rengti ir didesnius sambūrius, pavyzdžiui, šį tarptautinį kultūros suvažiavimą 1969 m.