IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ
Vieningi susiskaldžiusioje šalyje
1948–1994 m. Pietų Afrikoje buvo vykdoma rasinės diskriminacijos ir segregacijos politika – apartheidas. a Tuo laikotarpiu su daugeliu žmonių dėl jų rasės ar kilmės buvo elgiamasi labai neteisingai. Brolis Kalis, kuris apartheido metu buvo priskirtas prie spalvotųjų (mišrios etninės kilmės žmonių), prisimena: „Nebaltieji irgi diskriminavo vienas kitą.“
Pietų Afrikoje gyvenantys Jehovos liudytojai yra skirtingų rasių ir tautybių žmonės. Kaip jie laikėsi tuo sunkiu laikotarpiu? Ir ko jų istorija pamoko mus?
Didelių išbandymų metas
Rasinei segregacijai nepritariantys žmonės dažnai rengdavo protestus. Daugelis kovojančiųjų prieš apartheidą buvo įkalinti, kai kurie net nužudyti. Dėl to protestuotojai griebėsi smurto. Tačiau Jehovos liudytojai laikėsi įstatymų – protestuose nedalyvavo ir nemėgino pakeisti valdžios. Jie sekė pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu ir valdžiai buvo klusnūs (Romiečiams 13:1, 2).
Daugybę kartų Jehovos liudytojai buvo spaudžiami paminti savo neutralumą ir stoti kurion nors pusėn. Tačiau jei būtų taip padarę, jie būtų prisidėję prie smurtingų konfliktų ir galbūt net kovoję prieš savo tikėjimo brolius. „Per 1976-ųjų sukilimus dauguma moksleivių buvo verčiami prisijungti prie sukilėlių, – pasakoja sesė Temsi. – Protestuojantys moksleiviai eidavo nuo durų prie durų ir agituodavo kitus moksleivius dėtis prie jų. Jei atsisakydavai, jie galėjo sudeginti tavo namus ar net užmušti.“ Vienas opozicinės partijos lyderis broliui Teofiliui kartą pasakė: „Kai nugalėsim baltuosius, nužudysim jus, nes jūs nekovojat už savo šalį.“
Kaip vyko mūsų sambūriai
Nors patyrė didelių sunkumų, Jehovos liudytojai Pietų Afrikoje ir toliau rinkosi draugėn garbinti Dievo (Hebrajams 10:24, 25). Kadangi dėl apartheido daugelis gyveno didžiuliame skurde, kai kurios bendruomenės neišgalėjo pasistatyti savo salės. b Brolis Enveris prisimena: „Ilgus metus nuomojomės labai prastos būklės patalpas. Vėliau mano tėtis pasiūlė sueigas rengti mūsų namuose. Taigi dukart per savaitę mūsų namai pavirsdavo Karalystės sale. Kartais pas mus susirinkdavo virš 100 žmonių. Po sueigų dažnai visi kartu pasivaišindavom.“
Skirtingų rasių Jehovos liudytojai, atėję į bendruomenės sueigą (1950 m. balandis)
Įvairių rasių broliai ir sesės „Rand“ stadione Johanesburge (1980 m.)
Kad įveiktų dėl apartheido atsiradusias kliūtis, broliai turėjo pasitelkti visą savo išradingumą. Štai Limpopo provincijoje vienas baltaodis brolis turėjo sakyti kalbą suvažiavime juodaodžių zonoje, tačiau negavo leidimo ten įvažiuoti. Prie pat šios zonos, už spygliuotos tvoros, buvo baltaodžiui vyrui priklausantis ūkis. Brolis pasikalbėjo su tuo vyru ir šis leido, kad brolis kalbą sakytų stovėdamas jo valdose, o suvažiavimo dalyviai jo klausytųsi kitoje tvoros pusėje.
Kaip vyko evangelizacijos darbas
Apartheido metu skirtingų rasių žmonės turėjo gyventi atskirose vietose, todėl didumą Jehovos liudytojų bendruomenių sudarė tos pačios rasės asmenys. Evangelizacijos tarnyboje skelbėjams reikėjo nemažai pasiaukojimo. Sunkumų kildavo, pavyzdžiui, darbuojantis niekam nepriskirtoje teritorijoje. Brolis Krišas, kuris apartheido laikotarpiu buvo priskirtas prie indų, sako: „Tiems, kurie nebuvo priskirti prie baltųjų, būdavo labai sunku rasti vietą nakvynei. Dažnai nakvodavom mašinose ar tiesiog po medžiais. Ryte dažniausiai apsiprausdavom degalinių tualetuose. Bet kartais ir ten būdavo iškabos „Tik baltiesiems“. Vis dėlto skelbėjai uoliai dalyvavo tarnyboje ir mielai skelbė gerąją naujieną kaimo vietovėse, kur nemažai žmonių jų klausėsi.“
Įvairių rasių Jehovos liudytojai tarnyboje kaimo vietovėje (1981 m.)
Net ir tokiomis nelengvomis aplinkybėmis Jehovos tauta nenustojo augti. 1948 m., kai apartheidas buvo įvestas, Pietų Afrikoje tarnavo 4831 skelbėjas. O 1994 m., kai apartheidas buvo panaikintas, skelbėjų skaičius buvo 58 729. Bet augimas ir toliau nepaliovė. 2021-aisiais Pietų Afrikoje tarnavo 100 112 skelbėjų.
Suvienyti meilės, kai aplink neapykanta
Šalyje, suskaldytoje rasinės segregacijos, Jehovos liudytojai stengėsi mylėti visų rasių žmones ir palaikyti tarpusavio vienybę. Jie vadovavosi Biblijos principais ir jų laikytis skatino kitus (Apaštalų darbų 10:34, 35). Nors aplink buvo tiek daug neapykantos, Jehovos tarnus vienijo nuoširdi meilė (Jono 13:34, 35).
1993 m. Jehovos liudytojai Pietų Afrikoje surengė kongresą, kuriame dalyvavo įvairių rasių žmonės. Vienas aukštas šalies pareigūnas stebėjo, kaip liudytojai oro uoste šiltai pasitinka savo bendratikius, atvykusius iš kitų šalių. Jis pasakė: „Jei ir mes būtume tokie vieningi kaip jūs, jau seniai būtume išsprendę savo problemas.“
Miltonas Henšelis iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro sako kalbą dideliame sambūryje, kuriame susirinkę įvairių rasių žmonės (1955 m.)
Jehovos liudytojų filiale Pietų Afrikoje baltaodis brolis darbuojasi drauge su juodaodžiu broliu (1986 m.)
Ilgamečiai Jehovos liudytojai Tomas Skosana (kairėje) ir Alfredas Steinbergas kongrese (1985 m.)
Skirtingų rasių broliai ir sesės dalija maistą kongrese (1985 m.)
Didelė minia skirtingų rasių Jehovos liudytojų FNB stadione Johanesburge (2011 m.)
a Žmogaus rasė lėmė, kokį išsilavinimą jis galės gauti, kokį darbą dirbti, kur gyventi, su kuo tuoktis. Daugiau apie tai rašoma 2007 m. „Jehovos liudytojų metraščio“ straipsnyje „Kas yra apartheidas?“ (anglų, rusų ir kitomis kalbomis).
b Nuo 1999 m. Karalystės salėms statyti ir renovuoti naudojamos nebe atskirų bendruomenių lėšos, o viso pasaulio Jehovos liudytojų bendruomenių suaukotos lėšos.
Jums taip pat gali patikti
BIBLIJA PAKEITĖ JŲ GYVENIMĄ
Norėjau kovoti su neteisybe
Nepakęsdama neteisybės Rafika prisidėjo prie revoliucinės grupuotės. Tačiau iš Biblijos ji sužinojo, jog valdant Dievo Karalystei klestės taika ir teisingumas.
BIBLIJA PAKEITĖ JŲ GYVENIMĄ
Ar gali meilė nugalėti neapykantą?
Įveikti išankstinį nusistatymą būna nelengva. Pažiūrėkite, kaip tai pavyko žydui ir palestiniečiui.
