1. Kaip nusiminimas paveikia mūsų gyvenimą?

KASDIEN mums tenka spręsti nemažai problemų ir tai reikalauja daug pastangų. Susidoroti su jomis dar sunkiau, kai esame prislėgti. Patarlių 24:10 sakoma: „Jei nelaimės dieną nusiminsi, tai ir jėgų bus mažai.“ Išties, nusiminimas gali pakirsti mūsų jėgas, būtinas kovojant su gyvenimo sunkumais, atimti džiaugsmą, pasitikėjimą savimi ir drąsą.

2. Dėl ko kartais nusimename ir ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Nusiminti galime dėl įvairių priežasčių. Vieni esame linkę save nuvertinti, kitiems sunkiai sekasi kovoti su nuodėmingais polinkiais, dar kitus slegia sveikatos problemos. O gal vis negauname užduoties, kurią labai norėtume gauti? Arba gal daugelis žmonių mūsų skelbiamoje teritorijoje abejingi gerajai naujienai? Šiame straipsnyje aptarsime, kas gali padėti mums nusiminimą įveikti.

3. Kas padės mums išlaikyti nuosaikų požiūrį, jei save nuvertiname arba graužiamės dėl klaidų?

³ Kai kurie esame linkę save nuvertinti arba nuolat graužiamės dėl savo klaidų. Galbūt net imame manyti, kad tokie kaip mes naujajame pasaulyje nereikalingi. Taip mąstyti būtų labai pavojinga. Kas šiuo atžvilgiu galėtų padėti? Lengviau bus, jeigu suprasime,  kaip į mus žiūri Jehova. Visi esame nuodėmingi, todėl jis nesitiki iš mūsų tobulumo (Rom 3:23). Jis yra kantrus ir mus myli. Jehova mato, kokią sunkią vidinę kovą kovojame, ir yra pasirengęs padėti (Rom 7:18, 19).

4, 5. Kas padėjo dviem mūsų sesėms įveikti nusiminimą? (Palygink su 1 Jono 3:19, 20.)

⁴ Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie dvi seses, Deborą ir Mariją *. Debora vaikystėje iš šeimos narių nesulaukė meilės, retai kada išgirsdavo pagyrimo žodį, dėl to save nuvertino. Net kai padarydavo menkutę klaidą, ji jausdavosi niekam tikusi. Marija irgi nuolat susilaukdavo namiškių priekaištų ir tai neigiamai paveikė jos požiūrį į save. Net pasikrikštijusi ji manė esanti neverta vadintis Jehovos liudytoja.

⁵ Tačiau Debora ir Marija nenustojo tarnauti Jehovai. Jos vis išliedavo Dievui savo širdį – atidavė jam savo naštą (Ps 55:22). Tos sesės suprato, kad mūsų dangiškasis Tėvas žino, ką esame patyrę ir kaip dėl to jaučiamės. Dar jos suvokė, kad Jehova žiūri į mūsų gerąsias savybes, – mato netgi tas, kurių patys nepastebime. (Perskaityk 1 Jono 3:19, 20.)

6. Kokie jausmai gali slėgti žmogų, kuriam sunku atsikratyti blogo įpročio?

⁶ Kiti yra nusiminę dėl to, kad niekaip nepavyksta atsikratyti kokio nors giliai įsišaknijusio blogo įpročio (2 Kor 7:10). Aišku, padarius nuodėmę jaustis kaltam natūralu, tačiau pernelyg savęs smerkti nederėtų. Būtų neteisinga manyti, kad esame nevykėliai ir neverti Jehovos atleidimo, – tokios mintys tik slopintų ryžtą jam tarnauti. Prisiminkime, kas rašoma Patarlių 24:10: jei pernelyg nusiminsime, pritrūksime jėgų. Kad taip nenutiktų, sutvarkykime, kas tarp mūsų ir Jehovos negerai (Iz 1:18). Kreipkimės į jį malda ir prašykime atleidimo – nuoširdžiai atgailaujančio Jehova tikrai neatstums. Taip pat pasikalbėkime su bendruomenės vyresniaisiais. Jie kantriai mums padės, kol dvasiškai atsigausime (Jok 5:14, 15).

7. Kodėl nederėtų pasiduoti nusivylimui, jeigu sunku atsispirti nuodėmingam polinkiui?

⁷ Tiems, kurie kovoja su blogu įpročiu, vyresnysis iš Prancūzijos vardu Žanas Lukas sako: „Jehovos akyse teisus ne tas, kuris neklysta, o tas, kuris  nuoširdžiai pripažįsta klaidas ir stengiasi jų nekartoti.“ (Palygink su Romiečiams 7:21–25.) Jeigu ir tau sunku atsispirti kokiam nuodėmingam polinkiui, nepulk į neviltį. Prisimink, kad Dievo palankumą netobulas žmogus įgyja ne dėl savo nuopelnų. Jehova rodo mums didžią malonę – netgi paaukojo už mus Sūnų (Ef 1:7; 1 Jn 4:10).

8. Kieno pagalbos galime prašyti, kai jaučiamės prislėgti?

⁸ Paguosti gali bendratikiai – mūsų dvasinė šeima. Kai esame nusiminę, kartais norisi su kuo nors pasikalbėti. Bendratikiai gali išklausyti ir savo geru žodžiu pakelti nuotaiką (Pat 12:25; 1 Tes 5:14). Sesė iš Nigerijos vardu Džoja kurį laiką kovojo su slogiais jausmais. „Nežinau, kur būčiau, jei ne broliai ir sesės, – sako ji. – Neabejoju, kad jų padrąsinimas buvo Jehovos atsakas į mano maldas. Iš brolių ir sesių pati išmokau padrąsinti kitus.“ Jeigu norime sulaukti pagalbos, paprašykime jos, nes bendratikiai ne visada mato, kad mums sunku. Pasikalbėkime su kuriuo nors dvasingu broliu ar sese ir pasakykime, kas guli ant širdies.

9. Kaip mus guodžia žodžiai, užrašyti Psalmyno 41:3 ir 94:19?

⁹ Kliaukis Jehovos parama. Jei jaučiamės prastai, ypač jei vargina lėtinė liga, gali būti labai sunku mąstyti teigiamai. Bet Dievas yra pasiruošęs mums padėti. Žinoma, dabar jis stebuklingai mūsų neišgydys, tačiau paguos ir suteiks stiprybės, kad ligą ištvertume. (Perskaityk Psalmyno 41:3; 94:19.) Jehova, pavyzdžiui, gali įkvėpti bendratikiui norą ateiti ir padėti mums apsitvarkyti namuose arba parnešti, ko reikia, iš parduotuvės. Jis gali duoti broliui ar sesei mintį kartu su mumis pasimelsti. Taip pat Jehova gali priminti mums kokią nors paguodžiančią Biblijos eilutę, pavyzdžiui, apie gyvenimą be ligų ir skausmo naujajame pasaulyje (Rom 15:4).

10. Kas padėjo Isangui atgauti emocines jėgas?

¹⁰ Isangas, gyvenantis Nigerijoje, pateko į avariją ir buvo paralyžiuotas. Gydytojas pasakė, kad jis nebevaikščios. „Jaučiausi sugniuždytas, mano dvasia buvo palūžusi“, – sako Isangas. Kas jam padėjo atgauti emocines jėgas? Brolis pasakoja: „Mudu su žmona nuolat meldėmės Jehovai ir studijavome jo Žodį. Stengėmės mąstyti apie tai, kuo Jehova mus laimina, ir apie gyvenimą naujajame pasaulyje.“

11. Ką darė sunkiai serganti sesė Sindi, kad nepalūžtų?

¹¹ Meksikoje gyvenančiai Sindi buvo diagnozuota gyvybei pavojinga liga. Kas padėjo sesei nepalūžti? Ji nusprendė: kol gulės ligoninėje, kasdien kam nors paliudys apie Jehovą. „Stengiausi galvoti apie kitus, o ne apie operaciją, skausmą ar blogą savijautą, – rašo Sindi. – Darydavau taip. Kalbėdamasi su gydytojais ar slaugytojais, pasiteiraudavau ko nors apie jų šeimą, tada paklausdavau, kas paskatino juos pasirinkti tokią nelengvą profesiją. Taip buvo lengviau įžvelgti, kokie klausimai jiems galėtų rūpėti. Kai kurie nustebdavo, kad pacientė teiraujasi, kaip  jiems sekasi, ir padėkodavo už rūpinimąsi. Keletas netgi davė savo kontaktinius duomenis. Žinojau, kad tuo sunku gyvenimo laikotarpiu Jehova padės man ištverti, bet kad jis suteiks tiek daug džiaugsmo, tikrai nesitikėjau.“ (Palygink su Patarlių 15:15.)

12, 13. Kaip mūsų sunkiai sergantys ir neįgalūs broliai ir sesės dalijasi gerąja naujiena ir kokių pasiekia rezultatų?

¹² Sunkiai sergantys ar neįgalūs broliai ir sesės kartais nusimena, kad negali tarnyboje nuveikti tiek, kiek norėtų. Vis dėlto daugelis randa būdų skelbti gerąją naujieną. Įsimintinas sesės iš Jungtinių Valstijų vardu Lorel pavyzdys. Dėl kvėpavimo sutrikimo ji 37 metus iki pat mirties gulėjo barokameroje. Sesė sirgo vėžiu, turėjo didelių odos problemų, ištvėrė ne vieną sunkią operaciją, tačiau tai nesutrukdė jai liudyti apie Jehovą. Lorel kalbėdavosi su slaugytojais ir kitais medicinos darbuotojais, ateidavusiais į namus, ir mažiausiai 17 žmonių padėjo pažinti Jehovą. *

¹³ Tiems, kurie negali išeiti iš namų ar gyvena slaugos įstaigoje, vyresnysis iš Prancūzijos vardu Rišaras pataria matomoje vietoje padėti keletą mūsų leidinių. „Jie patraukia dėmesį ir taip užsimezga pokalbiai, – sako Rišaras. – Mūsų broliams ir sesėms, nebegalintiems eiti į tarnybą po namus, tai suteikia daug džiaugsmo.“ Tokie bendratikiai gerąja naujiena taip pat gali dalytis skambindami telefonu arba rašydami laiškus.

14. Ko galime pasimokyti iš karaliaus Dovydo?

¹⁴ Dėl tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, amžiaus ar sveikatos problemų, mes galbūt negauname norimų užduočių bendruomenėje. Ką daryti, kad dėl to pernelyg nenusimintume? Imkime pavyzdį iš karaliaus Dovydo. Sužinojęs, kad ne jis statys Dievui šventyklą – o to labai norėjo, – Dovydas visokeriopai rėmė tą, kuriam Dievas šią užduotį paskyrė. Jis dosniai aukojo šventyklos statybai. Argi ne puikus mums pavyzdys? (2 Sam 7:12, 13; 1 Met 29:1, 3–5)

15. Kas padeda broliui Jugui pernelyg nenusiminti?

¹⁵ Brolis iš Prancūzijos vardu Jugas dėl sveikatos problemų nebegalėjo tarnauti vyresniuoju. Jis netgi neturėjo  jėgų tvarkytis po namus. Brolis rašo: „Iš pradžių jaučiausi niekam tikęs ir labai nusivylęs. Bet paskui supratau, kad turiu susitaikyti su savo aplinkybėmis ir džiaugtis tuo, ką galiu dėl Jehovos daryti. Esu pasiryžęs nepasiduoti. Nors, kaip Gideonas ir 300 jo vyrų, turiu mažai jėgų, ir toliau kovosiu.“ (Palygink su Teisėjų 8:4.)

16. Ko galime pasimokyti iš angelų?

¹⁶ Pasimokyti galime ir iš angelų. Štai sykį Jehova pasiteiravo savo dvasinių sūnų, kaip būtų galima pergudrauti nedorąjį karalių Ahabą. Keli iš jų pateikė pasiūlymus, bet tik vienam Jehova pasakė: „Taip ir daryk“ (1 Kar 22:19–22). Ar kiti angelai nusivylė? Ar manė, kad be reikalo stengėsi? Vargu. Angelai yra nuolankūs ir siekia garbės ne sau, o Jehovai (Ts 13:16–18; Apr 19:10).

17. Kodėl neturėtume nusiminti, kad negauname norimų užduočių?

¹⁷ Garbingiausia mūsų užduotis yra garsinti Jehovos vardą ir skelbti apie jo Karalystę. Jeigu šiandien mums patikėjo kokį darbą, rytoj jį galbūt paves kitam. Bet Jehova mus vertina ne pagal paskirtus darbus ar užduotis. Jam svarbiausia, kad būtume kuklūs ir nuolankūs. Tokios savybės patinka ir bendratikiams. Todėl melsk Jehovą, kad padėtų tau mokytis kuklumo ir nuolankumo. Imk pavyzdį iš nuolankių Jehovos tarnų, apie kuriuos rašoma jo Žodyje, ir daryk gera savo bendratikiams (Ps 138:6; 1 Pt 5:5).

18, 19. Ką galime daryti, kad neprarastume ūpo skelbti iš pažiūros nevaisingoje teritorijoje?

¹⁸ Gal kartais būna liūdna, kad dauguma žmonių abejingi tavo skelbiamai gerajai naujienai. Arba gal apskritai mažai jų randi namuose. Ką daryti, kad netgi tokiomis aplinkybėmis neprarastum ūpo? Praktiškų pasiūlymų yra rėmelyje „ Kad tarnyba būtų džiugesnė“. Be to, labai svarbu į tarnybą eiti su tinkama nuostata. Kaip tai suprasti?

¹⁹ Prisimink, kad svarbiausia mūsų užduotis – garsinti Jehovos vardą ir skelbti apie jo Karalystę. Jėzus aiškiai pasakė, kad nedaug žmonių ras kelią į gyvenimą (Mt 7:13, 14). Tačiau tarnyboje  mes darbuojamės su Jehova, jo Sūnumi ir angelais (Mt 28:19, 20; 1 Kor 3:9; Apr 14:6, 7). Be to, pats Jehova patraukia prie savęs tuos, kurie nori jam tarnauti (Jn 6:44). Tad jeigu žmogus nepriima mūsų skelbiamos žinios, pernelyg nenusiminkime: tie, kas mūsų nesiklauso šiandien, galbūt klausysis kitą kartą.

20. Ko mus pamoko žodžiai, užrašyti Jeremijo 20:8, 9?

²⁰ Geras pavyzdys mums – ir pranašas Jeremijas. Žmonės, kuriems jis skelbė Dievo perduotus žodžius, nenorėjo jo klausytis. Jie nuolat Jeremiją įžeidinėjo ir plūdo. (Perskaityk Jeremijo 20:8, 9.) Pranašas jautėsi toks prislėgtas, kad net buvo nusprendęs nebekalbėti Jehovos vardu. Tačiau Jehovos žodis Jeremijo širdyje „degė lyg ugnis“ – pranašas negalėjo tylėti. Taip bus ir su mumis, jeigu maitinsime protą ir širdį mintimis iš Dievo Žodžio. Todėl kasdien skaitykime Bibliją ir, ką perskaitėme, apmąstykime. Tada tarnyba bus džiugesnė ir, tikėtina, duos daugiau vaisių (Jer 15:16).

21. Kaip galime laimėti kovą su nusiminimu?

²¹ Pasak Deboros, apie kurią kalbėjome straipsnio pradžioje, nusiminimas yra galingas Šėtono ginklas. Bet Jehova už Šėtoną nepalyginamai stipresnis. Tad jeigu esi nusiminęs, melsk Dievą pagalbos. Jis padės kovoti su menkavertiškumo jausmu ir nuodėmingais polinkiais, suteiks stiprybės sergant. Taip pat Jehova padės išsiugdyti teisingą požiūrį į tarnybos užduotis ir į pačią tarnybą. Jei kliausiesi savo dangiškuoju Tėvu ir išsakysi jam savo jausmus, kovą su nusiminimu laimėsi.