KĄ SAKO ŽMONĖS

Romėnai nubaudė Jėzų mirtimi pakabindami ant kryžiaus, padaryto iš dviejų rąstų.

KĄ SAKO BIBLIJA

Jėzui buvo įvykdyta mirties bausmė pakabinant jį „ant medžio“ (Apaštalų darbų 5:30, Č. Kavaliausko vertimas). Biblijos rašytojai, užsimindami apie Jėzaus mirties įrankį, pavartojo du žodžius, kurie abu reiškia vieną medžio gabalą. Pasak leidinio Crucifixion in Antiquity, graikiško žodžio stauros reikšmė yra „stulpas pačia plačiausia prasme. Tai nėra žodžio „kryžius“ atitikmuo.“ Žodis xylon, pavartotas Apaštalų darbų 5:30, nurodo „tiesiog stačią kuolą arba stulpą, prie kokio romėnai prikaldavo arba, kaip įprasta sakyti, nukryžiuodavo pasmerktuosius“. *

Biblijoje, be to, Jėzaus mirties bausmės pobūdis siejamas su tuo, kas sakoma senovės izraelitų įstatyme. Jame skaitome: „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, [...] bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, [...] tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas“ (Pakartoto Įstatymo 21:22, 23). Turėdamas omenyje šį įstatymą krikščionių apaštalas Paulius rašė, kad Jėzus tapo „prakeikimu vietoj mūsų, mat parašyta: ‘Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant stulpo [xylon]’“ (Galatams 3:13). Taigi Paulius nurodė, kad Jėzus mirė ant stulpo, arba baslio.

„Jį nužudė pakabindami ant medžio“ (Apaštalų darbų 10:39, Č. Kavaliausko vertimas).

KĄ SAKO BIBLIJA

Biblijoje niekur nesakoma, kad pirmieji krikščionys būtų naudoję kryžių kaip religinį simbolį. Iš tikrųjų tais laikais kryžiaus formos ženklas buvo romėnų dievybių simbolis. Vėliau, praėjus apie 300 metų po Jėzaus mirties, Romos imperatorius Konstantinas kryžiumi paženklino savo kariuomenės atributiką, ir nuo tada kryžių imta sieti su „krikščionių“ bažnyčia.

Kadangi pagonys garbindami savo dievus naudojo kryžių, ar būtų jį naudoję Jėzaus mokiniai garbindami tikrąjį Dievą? Tikrai ne. Jie žinojo, kad Dievas seniai buvo uždraudęs garbinimui naudoti „bet kokios išvaizdos stabą“ ir kad krikščionims buvo liepta: „Bėkite nuo stabmeldystės“ (Pakartoto Įstatymo 4:15–19; 1 Korintiečiams 10:14). „Dievas yra dvasia“, nematoma žmonių akims. Todėl pirmieji krikščionys nenaudojo jokių daiktų ir simbolių, neva padedančių jaustis artimesniems su Dievu. Jie garbino Dievą dvasia – vadovaujami jo nematomos šventosios dvasios – ir tiesa, tai yra pagal Šventajame Rašte atskleistą Dievo valią (Jono 4:24).

„Tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa“ (Jono 4:23).

KĄ SAKO ŽMONĖS

„Visiškai natūralu ir logiška, kad išgelbėjimo priemonė tapo aukštinimo ir garbinimo objektu. [...] Kas gerbia atvaizdą, gerbia jame pavaizduotą asmenį“ (New Catholic Encyclopedia).

KĄ SAKO BIBLIJA

Krikščionys jaučia Jėzui didelį dėkingumą, nes dėl jo mirties jiems įmanoma gauti nuodėmių atleidimą, artintis prie Dievo ir turėti amžiną gyvenimą (Jono 3:16; Hebrajams 10:19–22). Norint parodyti pagarbą už tą dovaną, nereikalingi jokie Jėzaus atvaizdai, taip pat nepakaktų tik žodžiais išpažinti tikėjimą juo. Juk „tikėjimas, jei neturi darbų, pats savaime yra negyvas“ (Jokūbo 2:17). Krikščionys turi parodyti tikėjimą Jėzumi. Kaip?

Biblijoje rašoma: „Kristaus meilė valdo mus, padariusius tokią išvadą: vienas mirė už visus [...], kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris numirė už juos ir buvo prikeltas“ (2 Korintiečiams 5:14, 15). Kadangi Kristus parodė tokią nepaprastą meilę, krikščionys jaučia paskatą gyventi kaip mokė jis, sekti jo pavyzdžiu. Taip pagarba Jėzui parodoma daug prasmingiau, nei naudojant religinius simbolius.

„Tokia yra mano Tėvo valia: kad kiekvienas, kuris pripažįsta Sūnų ir jį tiki, turėtų amžiną gyvenimą“ (Jono 6:40).