Žvaigždėlapių sudarymas praeityje ir dabar

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO NYDERLANDUOSE

JUODO aksomo dangaus skliautas nusėtas spindinčiomis žvaigždėmis. Žiūrint į jį apima baimė; visais laikais žmogus reikšdavo susižavėjimą tokio grožio Kūrėju. Prieš daugelį metų vienas poetas sušuko: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (Psalmių 19:2 [19:1, Brb]). Tačiau senovėje naktinio dangaus tyrinėtojai matė ne tik grožį.

Dangaus figūrų paieška

Praėjusiais amžiais astronomai pastebėjo, kad visos žvaigždės tvarkingai juda. Nors žvaigždės keliauja dangaus skliautu iš rytų į vakarus, jos niekada nekeičia savo padėties viena kitos atžvilgiu. * Kitaip tariant, kasnakt matomos tos pačios žvaigždžių grupelės. Kadangi žmogus panoro „įvesti tvarką“ tarp šių nesuskaičiuojamų žiburėlių, jis suskirstė žvaigždes į grupes. Tereikia kiek pasitelkti vaizduotę, kad pamatytum, kaip kai kurios žvaigždžių grupės panašios į gyvūnus, žmones ar kažkokius daiktus. Taip tam tikras žvaigždžių konfigūracijas pradėta laikyti žvaigždynais.

Kai kurie šiandien mums žinomi žvaigždynai pirmiausia buvo aprašyti senovės Babilone. Tarp jų yra 12 žvaigždynų — Zodiako ženklų. Jiems svarbią reikšmę teikė ir iki šiol teikia astrologai, manantys, jog žvaigždės gali nulemti žmonių gyvenimą. Biblija smerkia pranašiškų ženklų paieškas žvaigždėse (Pakartoto Įstatymo 18:10-12). Vis dėlto Jehovos garbintojai irgi žinojo apie žvaigždynus. Pavyzdžiui, biblinėje Jobo knygoje apie Jehovą kalbama kaip apie tą, kuris „padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius, Sietyną“ (Jobo 9:9).

 Daugelio šiandien mums žinomų žvaigždynų pavadinimai kilo iš graikų mitologijos. Cefėją, Kasiopėją, Andromedą ir Heraklį galima rasti ir šiuolaikiniuose žvaigždėlapiuose.

Senieji žvaigždėlapiai

Apie 150 m. e. m. graikų astronomas Ptolemėjas sudarė visų jo laikmečio astronominių žinių katalogą. Šiame kataloge, pavadintame „Almagestu“, įrašyti 48 žvaigždynai. Į žvaigždėlapius ir atlasus, darytus jau po Ptolemėjo, paprastai būdavo įtraukiami tie patys 48 žvaigždynai. Net maždaug iki XVI amžiaus tas skaičius nepasikeitė. * Tik vėliau buvo pridėta dar 40 žvaigždynų. 1922 metais Tarptautinė astronomų sąjunga oficialiai patvirtino tą 88 žvaigždynų sąrašą.

Be žvaigždynų, Ptolemėjo kataloge buvo daugiau nei tūkstančio žvaigždžių sąrašas su nurodytu jų ryškiu ir padėtim danguje. Ptolemėjas ne tik apibūdino žvaigždės padėtį dangaus ilgumoje ir platumoje, bet pateikė ir daugiau detalių. Pavyzdžiui, viena žvaigždė Didžiųjų Grįžulo Ratų, arba Didžiosios Lokės, žvaigždyne yra apibūdinta kaip „žvaigždė, esanti uodegos priekyje“; vienos kometos vieta nusakyta taip: „kairėje pusėje nuo dešiniojo Andromedos kelio“. Vadinasi, pasak vieno vadovėlio, „kiekvienas geras astronomas turėjo žinoti šią dangaus anatomiją!“

Tačiau kodėl dauguma senovėje atrastų žvaigždynų yra Šiaurės pusrutulio danguje? Todėl, kad, anot vieno uranografo, žvaigždžių grupės kaip žvaigždynai buvo pradėtos tyrinėti Viduržemio jūros baseino teritorijoje, kur matomas dangaus šiaurės pusrutulis. Tik vėliau, žmogui pradėjus tyrinėti Pietų pusrutulį, buvo atrasti nauji žvaigždynai. Kai kurie gavo vardus Cheminė Krosnis, Švytuoklinis Laikrodis, Mikroskopas ir Teleskopas.

„Krikščioniškasis žvaigždžių dangus“

1627 metais vokiečių mokslininkas Julijus Šileris išleido žvaigždžių atlasą, pavadintą Coelum Stellatum Christianum (Krikščioniškasis žvaigždžių dangus). Jis manė, jog atėjo laikas pašalinti visas pagonybės apraiškas danguje, todėl mėgino pakeisti pagoniškus dangaus figūrų vardus į biblinius. Knygoje The Mapping of the Heavens aiškinama, kad jis paskyrė „dangaus šiaurės pusrutulį Naujajam Testamentui, o pietų pusrutulį — Senajam Testamentui. Šilerio pietų pusrutulis virto kavalkada iš Senojo Testamento — Jobas užėmė Indėno ir Povo vietą, Centauras pavirto Abraomu ir Izaoku“. Šiaurės pusrutulyje „Kasiopėja tapo Marija Magdalena, Persėjas — šv. Paulium, o dvylika Zodiako ženklų buvo patogu pervadinti dvylikos apaštalų vardais“.

 Tik vienas žvaigždynas išsaugojo savo pavadinimą. Tai Balandis, veikiausiai simbolizavęs balandį, kurį Nojus išleido sausumos ieškoti.

Žvaigždėlapiai kinta

Laikui bėgant žvaigždėlapiai keitėsi. XVII amžiuje išradus teleskopą, reikėjo kuo tikslesnių žvaigždėlapių. Be to, prašmatni puošyba, kurios buvo gausu ankstesniuose žvaigždėlapiuose, po truputį nyko, o galiausiai jos visai neliko. Šiandien daugumoje žvaigždžių atlasų žymimos tik žvaigždės, žvaigždžių spiečiai, ūkai, galaktikos ir kiti objektai, dominantys naktinio dangaus stebėtojus.

XIX amžiaus viduryje pasirodė pirmieji išsamūs katalogai. Vienas šios srities pionierių buvo vokiečių astronomas Frydrichas Vilhelmas Argelanderis. Drauge su padėjėjais jis ėmėsi didžiulio sumanymo — sudaryti dangaus šiaurės pusrutulio katalogą. Teleskopu jie aptiko maždaug 325000 žvaigždžių ir išmatavo kiekvienos iš jų padėtį bei ryškį. Kadangi observatorija, kurioje jie dirbo, buvo Bonoje (Vokietija), katalogas buvo pavadintas Bonner Durchmusterung (Bonos apžvalga). Jį išleido 1863 metais. Po Argelanderio mirties tą darbą tęsė jo padėjėjas. Jis sužymėjo dangaus pietų pusrutulio žvaigždes ir savo darbą pavadino Südliche Bonner Durchmusterung (Dangaus pietų pusrutulio Bonos apžvalga). Jis buvo išleistas 1930-aisiais Kordoboje (Argentina). Šie katalogai naudingi ir šiandien.

Šiandien ir rytoj

Po Argelanderio ir jo sekėjų darbų buvo išleisti dar geresni katalogai. Neseniai atsiradus kosminiams teleskopams, tapo įmanoma sudaryti nepaprastai tikslius žvaigždėlapius. Naudodamiesi Hablio kosminiu teleskopu, astronomai sudarė katalogą, į kurį įtraukė beveik 15 milijonų žvaigždžių!

Vienos paskutinių sudarant žvaigždėlapius yra du Europos kosmoso tyrimo organizacijos išleisti katalogai. Jie sudaryti remiantis stebėjimais pro palydovo „Hipparcos“ teleskopą. Šiuo metu tai patys tiksliausi katalogai. Remiantis šiais katalogais buvo sukurti ir išspausdinti nauji žvaigždžių atlasai. Vienas išsamus tritomis atlasas pavadintas „Tūkstantmečio žvaigždžių atlasu“.

Šis pavadinimas gali priminti Biblijos skaitytojams Tūkstantmetį, arba taikingą Kristaus tūkstančio metų karaliavimą, minimą Biblijoje (Apreiškimas 20:4). Be abejo, per tą laiką žmogus daug daugiau sužinos apie nuostabią visatą, kurios šiandien tik maža dalelė pavaizduota pačiuose didžiausiuose žvaigždžių atlasuose.

[Išnašos]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Apijaus žvaigždėlapis, 1540-ieji

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of The British Library (Maps C.6.d.5: Apians Star Chart)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Taip XIX amžiuje buvo vaizduojamas Pietų pusrutulis

[Šaltinio nuoroda]

© 1998 Visual Language

[Iliustracija 27 puslapyje]

Šiuolaikiniame žvaigždėlapyje pažymėtas Oriono (liet. Septyni Šienpjoviai) žvaigždynas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 27 puslapyje]

Fonas p. 25—27: Courtesy of ROE/Anglo-Australian Observatory, photograph by David Malin