Bratislava. Senovinė brasta virsta šiuolaikine sostine

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO SLOVAKIJOJE

ĮSIVAIZDUOK, jog persikeli į 1741-uosius metus. Atmosfera įkaitusi nuo laukimo. Aidint šventinėms fanfaroms, žmonės stumdosi ir braunasi kuo arčiau gatvės, kuria tuoj pražygiuos procesija. Čia ir valstiečiai šventiniais apdarais, ir išdidūs miestelėnai, išsipuošę pagal paskutinę madą, ir didikai, atėję į kitus pasižiūrėti bei save parodyti. Lydimi susijaudinusios minios šūksnių, karaliaus pasiuntiniai dalija auksines bei sidabrines monetas su jaunos damos atvaizdu. Kas per sambrūzdis? Į miestą atvyksta Austrijos erchercogienė Marija Teresė. Čia ji bus karūnuota naująja Vengrijos karaliene.

Sugrįžtame į dabartį. Kur turėtum keliauti, panorėjęs aplankyti tos reikšmingos karūnacijos vietą? Ne į Vieną, kur šiais laikais daugybė turistų grožisi Marijos Teresės karališkaisiais rūmais, ir ne į Budapeštą — dabartinę Vengrijos sostinę. Turėtum paviešėti Bratislavoje, mieste prie Dunojaus, maždaug už 56 kilometrų į rytus nuo Vienos.

Šiandien Bratislava — vaizdingos šalies, Slovakijos, sostinė, kurioje gyvena apie pusė milijono žmonių. Palyginus su kaimyninėmis sostinėmis — Budapeštu, Viena bei Praha, — Bratislava atrodo kaip jaunėlė sesuo. Tačiau ji daugiau kaip du šimtmečius buvo Vengrijos sostinė ir naudojosi tokio privilegijuoto statuso teikiama šlove. Iš tikrųjų šiame mieste buvo karūnuota 11 Vengrijos valdovų. Kokia tokio išskirtinumo priežastis?

 Senovinė gyvenvietė

Bratislava didžiuojasi savo padėtimi: ji įsikūrusi prie Dunojaus — antros pagal ilgį Europos upės. Praeityje ties šia vieta Dunojaus tėkmė sulėtėdavo ir jo seklumoje susidarė natūrali brasta, kuria žmonės su savo gyvuliais bei vežimais keldavosi per upę daug anksčiau, nei jos krantus sujungė tiltai. Todėl nuo senų laikų apie dabartinę Bratislavą būta judrių kryžkelių. Dar prieš 1500-uosius metus p. m. e. per miestą ėjo vienas iš Gintaro kelių. Tai buvo svarbus prekybos kelias, jungiantis Europos šiaurę su pietumis. Vėliau judėjimą per brastą imta kontroliuoti iš netoliese ant kalvos esančios tvirtovės. Dabar ten stovi Bratislavos pilis.

Su kuo galėtum susidurti prie šios brastos, jei persikeltum į praeitį? Na, jeigu keliautum maždaug ketvirtame amžiuje p. m. e., tave sutiktų keltai. Ši sritis buvo jų kultūros centras. Vietinei keltų bendruomenei, besiverčiančiai keramikos dirbiniais bei monetų kaldinimu, ta kalva buvo tarsi akropolis.

O kaip tuomet, jei būtum apsilankęs ten mūsų eros pradžioje? Jei nors kiek mokėtum lotyniškai, galėtum pasikalbėti su vietiniais gyventojais, nes tada romėnų šiaurinė siena siekė Dunojų. Tačiau kartu galėtum susitikti ir su germanais, keliavusiais iš vakarų.

Jei sumanytum apsilankyti ten apie viduramžius, pavyzdžiui, aštuntajame amžiuje, atsidurtum tarp įvairiausių etninių grupių. Tais laikais vyko vadinamoji didžioji migracija ir šioje teritorijoje pradėjo kurtis iš rytų atsikėlę slavai. Į Bratislavos sritį ėmė skverbtis ir pietuose gyvenę vengrai. Tačiau atrodo, jog slavų ten būta daugiausia. Apie tai liudija ir pirmosios tikros pilies, pastatytos dešimtajame amžiuje, pavadinimas — Brezalauspurc, kas reiškia „Braslavo pilis“. Manoma, jog pilis buvo pavadinta vieno aukšto rango karininko vardu. Iš to ir kilo slovakiškas pavadinimas Bratislava.

Viduramžių miestas

Po kurio laiko šalis, dabar vadinama Slovakija, tapo Vengrijos dalimi. Istoriniame pranešime, datuotame 1211-ais m. e. metais, Bratislavos pilis vadinama stipriausia gynybine Vengrijos pilimi. Šis įvertinimas pasitvirtino, kai po trisdešimties metų pilis atlaikė totorių grobikų antpuolį. Tai paspartino gyvenvietės aplink pilį plėtimąsi. 1291-aisiais Vengrijos karalius Ondrėjus III suteikė jai visas miesto savivaldos teises. Tai leido gyventojams rinkti savo merą, gabenti prekes Dunojaus upe ir laisvai verstis „tiek vandens, tiek sausumos“ prekyba. Kadangi saulėtose miesto atšlaitėse tarpo vynuogynai, gyventojai ypač vertino teisę pardavinėti vyną savo namuose.

Vėlesni Vengrijos karaliai suteikė miestui dar daugiau privilegijų, padėjusių jam plėstis toliau. 1526-aisiais Bratislava tapo Vengrijos sostine ir išliko ja iki 1784-ųjų. Per tą laiką  Bratislavos gyventojų etninė sudėtis pasidarė dar įvairesnė. Prie didžiąją daugumą sudariusių slavų ir vengrų prisidėjo vokiečiai bei žydai. XVII amžiuje, turkų ekspansijai išplitus į vakarus bei šiaurę, prieglobsčio Bratislavos srityje ieškojo daug kroatų. Panašiai elgėsi čekų tremtiniai, kurie bėgo nuo Trisdešimties metų karo tarp katalikų bei protestantų, vykusio toliau Europos vakaruose.

Bratislava XX amžiuje

XX amžiaus pradžioje Bratislava tapo daugiataučiu įvairialypės kultūros miestu. Tais laikais, norint ką nors nusipirkti parduotuvėje, geriausia būdavo prašyti vokiškai arba vengriškai. Tačiau nemažą vaidmenį suvaidino ir čekai bei čigonai, taip pat žydų bendruomenė. Prieš I pasaulinį karą slovakai sudarė vos apie 15 procentų gyventojų. Tačiau 1921-aisiais jie jau buvo patys gausiausi tame daugiataučiame mieste.

Netrukus Europos dangų aptraukė niūrūs II pasaulinio karo debesys. Prasidėjo  liūdnas Bratislavos istorijos etapas, sugriovęs miesto etninę darną. Pirmiausia buvo priversti išvykti čekai. Paskiau deportavo čigonus ir žydus, kurių tūkstančiai galiausiai žuvo koncentracijos stovyklose. Be to, pasibaigus II pasauliniam karui, buvo ištremta dauguma vokiškai kalbančių gyventojų. Ilgainiui kai kurie šių etninių grupių žmonės sugrįžo į savo seną gimtąjį miestą ir vis dar praturtina Bratislavos atmosferą.

Viešnagė šių dienų Bratislavoje

Kodėl neprisidėjus prie mūsų ir nepasivaikščiojus po šių dienų Bratislavą? Pirmiausiai aplankome gražią rekonstruotą Bratislavos pilį. Iš pilies sodo gėrimės miesto, nusidriekusio abipus Dunojaus, panorama.

Nusileidę nuo pilies žemyn, atsiduriame senamiestyje, Bratislavos istoriniame centre. Žingsniuodami siauromis, spalvingomis gatvelėmis, pasijuntame tarsi kvėpuoją praėjusių amžių oru. Gėrimės įspūdinga rūmų bei miestiečių namų architektūra. Be to, jei nori, galime užsukti į vieną iš istorinių kavinių išgerti puodelį kavos ar arbatos bei suvalgyti kokį nors nuostabų tešlainį su graikinių riešutų ar aguonų įdaru.

Ištisus metus lankytojus džiugina pasivaikščiojimas Dunojaus krantine šalia senamiesčio. Čia jie negali neapžiūrėti šiuolaikinės Bratislavos simbolio — naujojo tilto su jo restoranu pasvirusio bokšto viršuje. Pati konstrukcija sudaro įspūdį, jog restoranas pakibęs virš Petržalkos, gyvenamojo rajono kitoje upės pusėje.

Jei tau atrodo, jog Bratislavoje vyksta begalė statybų, esi teisus. Neseniai rekonstruotos kai kurios senamiesčio dalys; per pastarąjį dešimtmetį išaugo ir dar tebeauga plieno bei stiklo konstrukcijos. Tai įstaigos, prekybos centrai ir bankai, teikiantys miestui modernią išvaizdą.

Žinoma, viešnagės metu norėsi įsigyti patrauklų suvenyrą. Galime apsilankyti parduotuvėse, prekiaujančiose rankų darbo gaminiais: nertomis staltiesėmis ar lėlėmis tautiniais drabužiais. Arba, jei nori, galime nueiti į pagrindinę prekybos aikštę atvirame ore; čia šimtmečiais apsipirkinėja Bratislavos gyventojai. O gal ketini užsukti ir į šiame mieste įsikūrusį puikų Sargybos bokšto bendrijos filialą.

Galimas daiktas, vieną dieną iš tiesų apsilankysi Bratislavoje. Jei taip, tu, be abejo, gėrėsies šia spalvinga, modernia sostine, išaugusia iš senovinės brastos.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Marija Teresė

[Šaltinio nuoroda]

North Wind picture Archives

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Slovakijos nacionalinis teatras

[Iliustracija 17 puslapyje]

Senamiesčio gatvė

[Iliustracija 18 puslapyje]

Naujasis tiltas bei pasviręs bokštas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Jehovos Liudytojų filialas ir Karalystės salė