Per šimtmečius išlikęs Epidauro teatras

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO GRAIKIJOJE

AR TAU patinka lankytis teatre? Ar mėgsti linksmai pasijuokti žiūrėdamas komediją? Ar tau pakelia dvasią ar net sujaudina turininga drama, žadinanti jausmus arba mokanti apie žmogaus prigimtį? Jei taip, tada tau gali būti įdomu sužinoti apie Epidauro teatrą. Jis glaudžiai susijęs su dramos atsiradimu senovės Graikijoje.

Graikų geografas Pausanijas antrajame m. e. šimtmetyje rašė, jog Epidaure ‛yra nuostabiausias senojo pasaulio teatras. Nors romėnų teatrai didingesni ir įspūdingesni, grožiu bei harmonija su Epidauro teatru negali rungtyniauti jokio architekto darbas’.

Geriausiai išsilaikęs

Nedidelis Epidauro kaimelis yra įsikūręs maždaug 60 kilometrų į pietus nuo Graikijos miesto Korinto. Prieš dvidešimt penkis šimtmečius tai buvo svarbus prekybos bei religijos centras.

Vėlesniais laikais plynos kalvos, dirbami laukai bei alyvmedžių giraitės niekuo nepriminė, kad čia būta didžiulio teatro. Tačiau žymus XIX amžiaus graikų archeologas Panagidas Kavadijas buvo įsitikinęs, kad šios kalvos stropiai saugo paslaptį. Jo smalsumą sužadino anksčiau pacituotas Pausanijo aprašymas ir jis buvo tikras, kad po šiuo paprastu kraštovaizdžiu atras didingą teatrą. Tą atradimą jis padarė 1881-ųjų pavasarį.

Po šešerių metų sunkių Kavadijo kasinėjimo darbų įspūdingas, beveik nepaliestas teatras išvydo saulės šviesą. Pasak archeologų, šis teatras buvo pastatytas  maždaug 330 m. p. m. e. Polikleto Jaunesniojo, žymaus skulptoriaus bei architekto iš gretimo Argo miesto. Šių laikų architektas Manas Perakis išreiškė bendrą tyrinėtojų nuomonę, pavadindamas Epidaurą „žymiausiu bei geriausiai išsilaikiusiu graikų teatru“.

Atrastas Epidauro teatras svarbus tiek archeologams, tiek architektams. Dauguma išlikusių senovės teatrų yra iš dalies sugriauti arba rekonstruoti, o Epidauro teatras per šimtmečius išliko nepaliestas, nes jį saugiai dengė daugiau kaip 6 metrai grunto.

Šiuolaikinis lankytojas labai aiškiai gali atskirti pagrindines teatro dalis. Orchestra — plokščia, apskrita aikštelė šokiams bei chorui — apjuosta siaura marmuro juosta. Jos plūktinės aslos viduryje stovi aukuras. Už orchestros yra skenà. Šio pastato išlikę tik pamatai. Kadaise aktoriai pasirodydavo orchestroje, o dekoracijos būdavo nutapytos ant skydų, pritvirtintų prie skenoje pastatytų sukamų trikampių rėmų. Vėliau aktoriai pradėjo vaidinti pačioje skenoje, palikdami orchestrą chorui, o dekoracijos buvo perkeltos ant skenos sienų.

Iš pradžių Epidauro teatre buvo 6000 sėdimų vietų. II amžiuje p. m. e. viršutinė teatro dalis buvo praplėsta dar 21 eile. Dabar bendras sėdimų vietų skaičius viršijo 13000. Priekinės eilės sėdynės, rezervuotos aukštus postus užimantiems asmenims, skyrėsi nuo likusiųjų tuo, kad buvo iš rausvo akmens ir turėjo atlošus.

Akustikos stebuklas

Epidauro teatras garsus savo ypatinga akustika. „Menkiausias garsas: gilus atodūsis ar plėšiamo popieriaus šlamesys aiškiai girdisi iki pačios paskutinės sėdimų vietų eilės“, — sako archeologijos profesorius S. E. Jakovidis.

Lankydamiesi šiame teatre, daugelis turistų mėgsta atsistoti orchestros viduryje ir deklamuoti eiles, dainuoti dainas ar net šnibždėti savo draugams, sėdintiems pačiose viršutinėse eilėse. Jiems daro įspūdį tai, kaip nuostabiai garsas pasiekia kiekvieną šio didžiulio statinio kampelį.

Tokią puikią Epidauro teatro akustiką lemia jo pusapvalė amfiteatro forma. Tai primena mums, kad ir Jėzus pamokslus didžiulėms minioms sakydavo natūraliuose amfiteatruose — dažnai kalvų šlaituos, kad kiekvienas galėtų jį aiškiai girdėti (Mato 5:1, 2; 13:1, 2).

Be to, Epidaure sėdimų vietų eilės gana stačios ir tai sumažina atstumą nuo scenos iki viršutinių eilių. Jas garso bangos pasiekia ne ką tesusilpnėjusios.

Dar viena tokios geros akustikos sąlyga — tinkamas atstumas tarp eilių. Todėl visur sklinda vienodai stiprus ir aiškus garsas. Akustika gera ir dėl to, kad garsas gerai atsimuša nuo kieto, vientiso orchestros bei sėdimų eilių paviršiaus, kurių statyboms čia panaudotas aukštos kokybės marmuras. Be to, aplinkui teatrą — tyla, o ir vėjelis nuolat pučia nuo orchestros žiūrovų link.

Teatras — dramos vyksmo vieta

Kadangi senovės graikai, statę teatrus, tokius kaip šis, pasižymėjo kruopštumu bei nagingumu, žiūrovai galėdavo puikiai matyti bei girdėti dramas. Dramai pradžią  davė derlingumo šventės, kurios buvo švenčiamos pjūties bei vynuogių derliaus nuėmimo proga, bei idėjos apie mirtį ir atgimimą. Tokios šventės su orgijomis šlovino Dionisą, mitinį vyno bei derlingumo dievą. Per jas buvo ne tik garbinami mitiniai dievai, bet ir vaidinama. Išsivystė trys pagrindinės siužeto formos: tragedija, komedija ir satyra. Miesto vadovybė, suprasdama, kokie populiarūs šie renginiai, rėmė juos kaip priemonę savo politinei galiai sustiprinti.

Laikui bėgant Dioniso iškilmių įtaka dramai sumažėjo ir nežaboti reginiai nustojo dominavę. Ieškodami savo dramoms naujų temų, tokie garsūs V amžiaus p. m. e. dramaturgai kaip Eschilas, Sofoklis bei Euripidas ėmėsi graikų istorijos bei mitologijos. Kadangi dramos populiarumas augo, prireikė tokių didelių teatrų kaip Epidauro. Žiūrovai norėdavo girdėti kiekvieną dramos žodį, nes jose netrūkdavo subtilaus žodžių žaismo bei sąmojo. Todėl statant teatrus reikėjo didelio kruopštumo bei meistriškumo.

Kiekvienam spektakliui būdavo reikalingas choras (paprastai iš 10—15 žmonių) bei aktoriai (kiekvienai scenai ne daugiau kaip trys kalbantys veikėjai). Aktoriai buvo vadinami hypokritái — tie, kurie atsiliepia chorui. Ilgainiui šis terminas buvo pradėtas vartoti kaip metafora apibūdinti asmeniui, kuris elgiasi veidmainiškai arba apsimetinėja. Evangelijoje pagal Matą tuo žodžiu apibūdinami Jėzaus laikų veidmainiai Rašto aiškintojai bei fariziejai (Mato 23:13).

Epidauras ir senovės drama šiandien

Graikijoje — Epidaure ir kitur — atgaivinamas senovės dramų vaidinimas. Iki XX amžiaus pradžios senovės graikų dramos, ypač tragedijos, buvo tik akademinių studijų objektas. Tačiau nuo 1932 metų, įkūrus Graikijos nacionalinį teatrą, senovės dramaturgų darbai verčiami į šiuolaikinę graikų kalbą.

Nuo 1954-ųjų Epidauro dramos festivalis tapo kasmetiniu įvykiu. Kiekvieną vasarą Epidauro teatras mielai priima daugybę graikų bei užsienio teatro trupių, vaidinančių antikines dramas. Tūkstančiai turistų bei teatro mėgėjų apsilanko šioje vietoje pažiūrėti beveik prieš 2500 metų parašytų vaidinimų šiuolaikinio pastatymo.

Tad kai kitą kartą lankysitės Graikijoje, kviečiame į Epidaurą. Apžiūrėję šį įspūdingą teatrą, galbūt padarysite tokią pat išvadą kaip Pausanijas: ‛Grožiu bei harmonija su Epidauro teatru negali rungtyniauti jokio architekto darbas.’

[Rėmelis 13 puslapyje]

Teatras ir pirmieji krikščionys

„Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms“, — rašė apaštalas Paulius Korinto krikščionims, gyvenusiems netoli Epidauro (1 Korintiečiams 4:9; Žydams 10:33). Jis turėjo omenyje, kad dėl priekaištų bei persekiojimo šie buvo tarsi išstatyti teatre priešais visatos auditoriją. Pauliaus laikais teatro spektakliai buvo populiari pramoga. Tačiau pirmieji krikščionys buvo perspėjami dėl amoralumo bei nuožmaus smurto, dažnai rodomo to meto teatro spektakliuose (Efeziečiams 5:3-5). Kartais patys krikščionys būdavo prievarta vedami į Romos imperijos teatrus ar arenas kitų pramogai ir net užpjudomi laukiniais žvėrimis.

[Iliustracijos 12 puslapyje]

Sofoklis

Eschilas

Euripidas

[Šaltinio nuoroda]

Graikų dramaturgai: Musei Capitolini, Roma

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 11 puslapyje]

Courtesy GNTO