Vietoj audringų jūrų renkuosi ramius vandenis
Vietoj audringų jūrų renkuosi ramius vandenis
PAPASAKOJO HANSAS STURMAS
DAUGIAU kaip 200 metų mano šeimos vyrai buvo jūreiviai. Todėl troškau sekti savo tėvo pėdomis, kaip ir jis sekė senelio.
1914-aisiais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tėvas gavo šaukimą tarnauti Vokietijos kariniame jūrų laivyne, Baltijos jūroje plaukiojančiame minų traleryje. 1916 metais jį perkėlė į prekinį laivą, kuris iki karo pabaigos iš Švedijos gabeno geležies rūdą. Tėvas mirė 1919-aisiais, kai man tebuvo aštuoneri metai, tačiau prisiminimai apie jį skatino mane veikti.
Norėdamas pasiekti savo svajonę — įgyti norimą profesiją, turėjau ketverius metus plaukioti jūroje ir dalį to laiko — 20 mėnesių — darbuotis burlaiviuose. Tik tuomet galėjau stoti jūreivystės mokyklon. Tad kai man buvo 15 metų, mudu su mama palikome mano gimtąjį Štetiną (dabartinis Ščecinas Lenkijoje) ir nuvykome į Hamburgą (Vokietija). Žinojome, jog Laeišo įmonė turėjo keletą burlaivių, todėl tikėjomės, kad man pavyks įsidarbinti junga viename iš jų. Nors nepajėgėme susimokėti, Laeišas dėl mano tėvo profesijos priėmė veltui.
1927 metais išplaukiau keturstiebiu plienašoniu burlaiviu „Paduja“, * kuris iš Hamburgo plaukdavo į Čilę paimti nitratų krovinio. Laive variklių nebuvo, vien burės. Tos kelionės per Atlanto vandenyną mums, jaunuoliams, paliko neišdildomą įspūdį.
Ne kartą teko galynėtis su audringomis jūromis. Tuomet burės būdavo nuleidžiamos. Koks jausmas apima, kada laivą blaško bangos, o tau tenka kopti laivavirvėmis nuleisti burių? Turiu pripažinti, mane kaustydavo baimė! Tačiau išgirdęs įsakymą tuojau nugindavau visas mintis ir lipdavau vykdyti paliepimo.
Galingesnės jėgos
Mano mama buvo katalikė, bet netrukus po tėvo mirties ji ėmė bendrauti su Ernste Bibelforscher (Uoliais Biblijos tyrinėtojais) — taip tuomet vadinosi Vokietijos Jehovos liudytojai. 1923 metais ji pasikrikštijo. Katalikų religija manęs visai nežavėjo, o motinos žodžiai atrodė įtikinami. Mudu su jaunesne seserimi Margot lydėdavome ją į sueigas.
1929-aisiais palikau burlaivį „Paduja“ ir kitus trejus metus plaukiojau garlaiviais. Teko lankytis šiaurės Europos uostuose bei plaukioti Viduržemio jūra. Kartą net apiplaukiau aplink pasaulį. Man patiko toks gyvenimas, todėl nekantriai laukiau, kada galėsiu įstoti į Štetino jūreivystės mokyklą, kurioje mokėsi ir mano tėvas. 1933-iaisiais pradėjau lankyti 18 mėnesių kursus kapitono padėjėjo kvalifikacijai gauti, tačiau galingesnės jėgos sujaukė planus.
Tais metais į valdžią atėjo Hitleris ir Vokietiją apėmė nacionalistinės nuotaikos. Studentai džiugiai šūkavo: „Heil Hitler!“ Tačiau prisiminęs mamos įdiegtas žinias supratau, jog niekada negalėčiau taip pasielgti. Mane iškvietė pasiaiškinti, kodėl atsisakau sveikinti, bet pasiaiškinimas netiko ir mane išmetė iš mokyklos. Vis dėlto direktorius buvo geras žmogus: jis įteikė raštą, liudijantį, jog mokiausi vienerius metus. Kadangi kurso nebaigiau, kvalifikacijos negavau. Atrodė, svajonės sudužo.
Spaudimas stiprėja
Dėl savo neutralumo patekau nemalonėn. Maža to, kad negalėjau dirbti laive, apskritai negalėjau gauti jokio darbo. Todėl pasilikau namie ir padėdavau motinai, kuri vos galą su galu sudurdavo iš to, ką uždirbdavo šeimininkaudama kitiems. Noriai plaudavau lėkštes ir ruošdavau daržoves. 1935-aisiais (iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dar buvo likę ketveri metai) mano gyvenimas pakrypo kita linkme.
Mano dėdė Oskaras gyveno Dancige (dabar Gdanskas). Sužinojęs apie mūsų sunkumus, pasikvietė mane dirbti pas jį restorane. Dėdė su žmona Rouzl buvo Jehovos liudytojai. Džiugiai priėmiau šį malonų pasiūlymą. Nors jie ir nepajėgė mokėti normalios algos, būdamas drauge jaučiausi saugus.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Dancigas tapo vadinamuoju laisvuoju miestu, valdančiu nemenką žemės plotą ir prižiūrimu Tautų Sąjungos. Taip mėginta duoti Lenkijai priėjimą prie jūros, tačiau dėl tokio padalijimo nuo Vokietijos buvo atskirti Rytprūsiai, o tai nepatiko Hitleriui. Tuomet įsiveržęs į Lenkiją jis užėmė tą teritoriją. Ši invazija davė akstiną Antrajam pasauliniam karui.
Praėjus kuriam laikui po mano atvykimo, dėdė ir teta ėmė rūpintis vienu jaunu Jehovos liudytoju, kuris dėl savo tikėjimo kalėjo koncentracijos stovykloje. Šis papasakojo man, kokias žiaurias kančias jam teko patirti. Kiek vėliau dėdę ir tetą suėmė už atsisakymą sveikinti Hitlerį, bet paleido. Mane irgi tardė gestapas, tačiau nesulaikė.
Tuo metu Štetine mama gavo man adresuotą šaukimą tarnauti Vokietijos armijoje. Ji iškart atsiuntė šifruotą laišką, prašydama aplankyti šiaurės Švedijoje gyvenančią tetą Naomę. Suvokiau, ką ji turėjo omeny, — privalėjau išvykti iš šalies!
Nacių persekiojimas
Kuo toliau, tuo darėsi sunkiau. Dėdė su teta vėl buvo suimti ir šįkart nuvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą (nuo Dancigo dvi valandos kelio autobusu). Ten jie išbuvo iki pat karo pabaigos 1945 metais. Deja, kaip sužinojau, dėdė mirė laive, sprukusiame nuo
artėjančios rusų armijos ir plukdžiusiame į vakarus tos stovyklos kalinius. Tačiau teta išgyveno ir tapo visalaike skelbėja.Kai dėdę ir tetą išvežė į Štuthofą, Štetine buvo suimta mano motina ir įkalinta septyniems mėnesiams. Mano sesuo ištekėjo už vienų Jehovos liudytojų sūnaus ir kalėjo tuo pat metu kaip ir mama. Jos vyras bei dukra buvo pasiųsti į koncentracijos stovyklas. Ten vyras mirė, o dukra aštuonerius metus praleido keliose liūdnai pagarsėjusiose stovyklose, tarp jų Belsene.
Kartą, kai mano dukterėčia bei kitos liudytojos atsisakė siūti armijai šovinines, jas privertė plonais drabužiais stovėti lauke nuo šešių valandų ryto iki šešių vakaro — buvo lapkričio mėnuo. Be to, sumažino dienos maisto davinį: duodavo tik po gabalėlį duonos ir ąsotį vandens, o kas trečią dieną — šiek tiek karštos sriubos. Miegoti joms teko ant plikų betoninių grindų — nedavė net šiaudų pasikloti, jau nekalbant apie patalynę. Tokia kankynė tęsėsi šešias savaites. Stovyklos prižiūrėtojai stebėjosi, kad visos išgyveno.
Kur bėgti?
Kai dėdę ir tetą suėmė antrą kartą, suvokiau, jog privalau palikti Dancigą, kol gestapas nesuėmė manęs. Dėdė buvo paskolinęs šiek tiek pinigų ir man pagaliau pavyko gauti vietą lenkų laive, plaukiančiame į Halį, įsikūrusį rytinėje Anglijos pakrantėje. Išsilaipinęs gavau leidimą likti šalyje tris mėnesius (įprastas laikotarpis užsieniečiams).
Iš karto patraukiau į Londoną, Kraveno terasą, 34 (toks Sargybos bokšto bendrijos filialo adresas). Čia sutikau tuometinį filialo prižiūrėtoją Praisą Hjuzą, kuris apgyvendino mane pas savo giminaitį Stenlį Rodžersą Liverpulyje (vakarinė Anglijos pakrantė). Stenlis man buvo labai malonus.
1937-ųjų pavasarį pasiaukojau Jehovai ir buvau pakrikštytas Liverpulyje. Tačiau troškimas plaukioti jūromis tebebuvo stiprus, todėl įstojau Liverpulio jūreivystės mokyklon ir po dviejų mėnesių gavau antrojo kapitono padėjėjo diplomą. Mano leidimo gyventi Anglijoje laikas ėjo į pabaigą, todėl draugai iš Liverpulio susisiekė su parlamento nariu ir leidimas buvo pratęstas trims mėnesiams — galėjau dar šį tą nuveikti.
Kadangi buvau plaukiojęs burlaiviu „Paduja“, manimi ypač susidomėjo jūreivystės mokyklos instruktorius. Sužinojęs, į kokią nemalonią padėtį patekau, jis pasiūlė kreiptis į transportavimo įmonę „Blue Funnel Line“. Ten sutikau vieną jos direktorių Lorensą Holtą. Kai po poros metų vėl susiėjome viename iš tos įmonės laivų Liverpulyje, jis paklausė, ar aš gavęs pirmojo kapitono padėjėjo diplomą. Paaiškinau, jog turiu dar dvi savaites ištarnauti laive ant kapitono tiltelio. Tada jis suorganizavo man kelionę į Port Saidą (Egiptas).
1939-ųjų liepos 7-ąją grįžęs į Liverpulį ketinau laikyti egzaminus pirmojo kapitono padėjėjo diplomui gauti, tačiau dėl karo grėsmės tai tapo neįmanoma. Vietoj to buvau pasiųstas į vieną laivą Londone. Sužinoję vyriausybės pareigūnai iškart uždraudė man plaukioti laivais ir net norėjo pasodinti į kalėjimą kaip svetimšalį priešą, nes buvau vokietis. Tačiau įsikišo ponas Holtas ir mane įdarbino sodininku Liverpulyje. Vis dėlto 1940-ųjų gegužę buvau suimtas, o birželį išsiųstas Kanadon garlaiviu „Ettrick“.
Į Kanadą
Tuo garlaiviu plaukė maždaug 5000 vokiečių: pusė jų buvo pabėgėliai, kiti — karo belaisviai. Tarp pabėgėlių buvo grafas fon Lingenas — buvusio Vokietijos kaizerio anūkas. Kadangi visi laiškai būdavo tikrinami, žvalgybos darbuotojas, išvydęs karalienei Marijai (Anglijos karalienei motinai) skirtą grafo laišką, prasidedantį žodžiais „Brangioji teta Marija“, sudvejojo. Vis dėlto fon Lingenas neklydo — Anglijos
ir Vokietijos karališkosios šeimos buvo susigiminiavusios. Man šis įvykis atskleidė karo kvailumą ir beprasmiškumą.Anksčiau minėtas Stenlis Rodžersas tarpukaryje tarnavo Kanadoje piligrimu (taip tuomet vadinosi keliaujantieji Jehovos liudytojų prižiūrėtojai). Jis susisiekė su vietiniais liudytojais, o šie užmezgė ryšį su manimi bei kitu bendratikiu Toniu Stefensu, kuris irgi buvo deportuotas. Jų laiškai bei siuntinukai mus labai sustiprindavo. Dvejus su puse metų kalėjau aštuoniuose kalėjimuose; laiką leidau daugiausiai gamindamas medinius stalus bei suolus.
Grįžtu į Angliją ir atgaunu laisvę
Antrajam pasauliniam karui artėjant prie pabaigos, buvau grąžintas į Angliją, į Meno saloje buvusią internuotųjų stovyklą. Ten mane aplankė Džonas Baras iš Sargybos bokšto bendrijos Londono filialo (dabar jis yra Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys) kartu su keliais vietiniais liudytojais. 1944 metais mane paleido ir aš prisidėjau prie Stenlio. Tuo metu jis buvo vedęs Nitą Tomas ir gyveno Berkenhede, uostamiestyje ant Merzio upės kranto, priešais Liverpulį. Ten sutikau Nitos seserį Oliv ir mes kitais metais susituokėme.
Kai tik gavome leidimą, drauge su Oliv išvykome į Vokietiją aplankyti mano motinos. Skaudu buvo keliauti pro nuniokotus miestus, kuriuos taip gerai pažinojau. Ypač troškau nuvykti į Hamburgą aplankyti Laeišo įmonės. Kaip nustebau ten sutikęs kapitoną Piningą, vadovavusį burlaiviui „Paduja“ per dvi paskutines mano keliones 1928 ir 1929 metais! Per karą jis pats tarnavo armijoje ir neteko abiejų sūnų. Kapitonas buvo visai sugniuždytas. Tai, ką išgirdau ir išvydau, mane labai nuliūdino.
Įmonės „Blue Funnel Line“ vadovai nenustojo domėtis manimi, kai buvau Kanadoje, ir grįžusį Anglijon vėl noriai priėmė į darbą. Pagaliau 1947 metais gavau pirmojo kapitono padėjėjo diplomą. Kitąmet Oliv tapo visalaike skelbėja.
Randu gyvenimo tikslą
Vėl išplaukiau jūron; bekeliaudamas Tolimųjų Rytų šalyse sutikau nemažai liudytojų misionierių. O 1947-ųjų kongresas Londone paliko neišdildomą įspūdį ir padėjo apsispręsti: dabar mano tikslas — visalaikė tarnyba Jehovai. Šis sprendimas nuliūdino darbdavius, bet 1952 metais jie maloniai leido man dirbti įmonėje dalį dienos, tad galėjau prisidėti prie Oliv visalaikėje tarnyboje. Šis vertingesnis noras nustelbė mano stiprų troškimą plaukioti jūromis.
Mudu su Oliv labai džiaugėmės galėdami drauge skelbti ir padėti daugeliui įgyti tikslų Biblijos tiesų pažinimą (2 Korintiečiams 3:2, 3). Jau daug metų turiu papildomų pareigų per srities kongresus bei rajono asamblėjas. Šiandien tebetarnauju vyresniuoju Viral kyšulyje, Berkenhede ir jo apylinkėse.
1997-aisiais brangioji Oliv mirė. Apžvelgdamas praeitį matau, jog teko atlaikyti daugybę vėtrų. Bet galiausiai, meilingai vadovaujant Jehovai, daugiau kaip 50 metų drauge su mylima žmona plaukiojome ramiuose vandenyse dirbdami vertingiausią iš visų darbų — tarnavome Jehovai.
[Išnaša]
^ pstr. 6 1946 metais „Paduja“ atiteko Tarybų Sąjungai ir buvo pervardyta į „Kruzenšterną“.
[Iliustracija 18 puslapyje]
Drauge su tėvu ir motina 1914 metais
[Iliustracijos 18, 19 puslapiuose]
Vokiškas dokumentas, kuriame užregistruotos mano kelionės keturstiebiu burlaiviu „Paduja“
[Iliustracija 21 puslapyje]
Kartu su žmona Oliv 1974 metų Londono kongrese