Kaip propaguojamas „mirties kultas“?

„Tūkstančiai kilometrų skiria sužalotus jaunus Kosovo pabėgėlius ir smurtą bei kitokius skausmingus išgyvenimus patyrusius Amerikos vaikus, tačiau tiek vienų, tiek kitų jausmai panašūs“ (Markas Kaufmanas, The Washington Post).

Norime to ar ne, mus visus tiesiogiai arba netiesiogiai paliečia mirtis. Ji siekia visur: ar gyventume žiaurių konfliktų draskomoje šalyje, ar džiaugtumėmės sąlygine ramybe.

„MIRTIES kultas“ akivaizdus iš didelio žmonių polinkio į depresiją, sielvartą, narkotikų vartojimą, iš didžiulio abortų skaičiaus, pražūtingos elgsenos, savižudybių bei masinių žmogžudysčių. San Antonijo (Teksasas, JAV) Trejybės universiteto Sociologijos ir antropologijos fakulteto profesorius Maiklas Karlas apie manipuliavimą mirties tema aiškino taip: „Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje [1999 metais] matome, kad... mirtis tapo gyvenimo, veiklumo ir visuomeninės santvarkos varomąja jėga. Mirtis teikia įkvėpimo religijoms, filosofijai, politinėms ideologijoms, menui ir medicinos technologijoms. Ji skatina žmones pirkti laikraščius bei draudimo polisus, duoda medžiagos televizijos laidoms ir... net suaktyvina pramonę.“ Panagrinėkime kelis pavyzdžius, kaip šis fenomenas, vadinamas „mirties kultu“, pasireiškia mūsų laikais.

 Ginklų prekyba

„Mirties kultas“ matomas iš kasdienės ginklų prekybos. Ginklai naudojami kariniams tikslams, tačiau dažniausiai nuo jų žūsta civiliai gyventojai, ypač nekaltos moterys ir vaikai. Karuose tiek civilių, tiek karių gyvybė bevertė. O kiek kainuoja samdomo žudiko ar snaiperio kulka?

Kadangi kai kuriose šalyse lengva gauti ginklų, šiurpiai daugėja žūstančių pavienių asmenų ir asmenų grupių. Po nelaimės Litltono (Kolorado valstija) vidurinėje mokykloje kilo protestų banga prieš paplitusį ir nevaržomą ginklų pardavinėjimą nepilnamečiams. Kaip teigiama žurnale Newsweek, kas savaitę Jungtinėse Valstijose nužudoma apie 40 jaunuolių — tai siaubą keliantis skaičius. Maždaug 90 procentų jų miršta nuo šautinių žaizdų. Tai prilygsta 150-čiai tokių žudynių kaip Litltone per metus!

Pramogų pasaulis

Filmuose irgi dažna mirties tema. Juose šlovinamas amoralumas, smurtas, narkotikų prekyba bei organizuoti nusikaltimai ir taip sumenkinama gyvybės vertė bei moralės normos. Kai kuriuose filmuose mirtis pateikiama net romantiškai — pasakojamas mitas apie gyvenimą po mirties ir tariamą sugrįžimą aplankyti gyvųjų — visa tai padaro mirtį nereikšmingą.

Tas pats būdinga ir televizijos laidoms bei muzikai. Kaip teigiama žinių pranešime, jaunieji Litltono žudikai aistringai garbino vieną roko dainininką, išgarsėjusį savo „hermafroditiška, satanistine išvaizda“ ir „maištingomis bei mirtį šlovinančiomis“ dainomis.

Jungtinėse Valstijose, siekiant apsaugoti jaunuolius nuo galimos neigiamos informacijos įtakos, buvo peržiūrėtas televizijos laidų įvertinimas. Rezultatai buvo prieštaringi. Jonatanas Oteris, rašydamas Newsweek, pareiškė: „Vaikus juk labiau masina uždraustas vaisius.“ Jis pridūrė, kad prezidentas Klintonas, norėdamas sugėdinti ir įpareigoti visus, privalančius mažinti smurtą žiniasklaidoje, turės „viešai išvardyti tas dideles kompanijas (bei jų vadovus)“, kurios ne tik stato smurtinius filmus bei leidžia gatvių repo atlikėjų įrašus, bet ir rašo kompiuterinių žaidimų programas, įgalinančias vaikus „‛žudyti’ žmones“.

Mirtis kompiuteriniuose žaidimuose ir internete

Robertas Varingas savo knygoje The Deathmatch Manifesto analizuoja, kodėl tarp paauglių išpopuliarėjo žaidimai „mirtinos kovos“. * Ponas Varingas mano, kad susibūrė slapta tokių žaidimų mėgėjų bendruomenė. Tačiau šie žaidimai ne lavina, bet moko žudyti. „Žaisdamas su gyvu priešininku iš bet kurio pasaulio kampelio ir mėgindamas parodyti jam ką sugebąs, patiri stiprius išgyvenimus. Šis žaidimas išties lengvai pakeri“, — aiškina Varingas. Paauglius sugundo trimatis vaizdas, kuriame vyksta kruvinos kovos. Neturėdami interneto, kai kurie įsigyja kompiuterinių žaidimų, skirtų žaisti per televizorių namuose. Kiti paprasčiausiai eina į kompiuterinių žaidimų sales, išsinuomoja žaidimų aparatą ir ten iki mirties ‛kovoja’ su varžovais.

Nors žaidimai „mirtinos kovos“ ir grupuojami pagal žaidėjų amžių, tiesą sakant, priežiūra labai menka. Keturiolikmetis Edis iš Jungtinių Valstijų pareiškė: „Paprastai žmonės pasako, kad nesi pakankamai suaugęs, tačiau nekliudo pirkti  [žaidimo].“ Labiausiai jam patinka tas, kuriame vyksta susišaudymai. Nors vaikinuko tėvai žino apie šį jo pomėgį ir tuo nepatenkinti, tačiau retai tetikrina, ar jis nežaidžia to žaidimo. Vienas paauglys padarė išvadą: „Mūsų karta daug abejingesnė smurtui nei bet kuri kita. Dabar ne tėvai, bet televizija auklėja vaikus ir tenkina žiaurias jų svajones.“ Džonas Lelandas žurnale Newsweek teigė: „[Jungtinėse Valstijose] 11 milijonų paauglių yra įsijungę į tinklą ir vis daugiau laiko praleidžia užsiimdami veikla, nepasiekiama daugelio tėvų akiai.“

Pražūtinga gyvensena

O koks gyvenimas yra už „mirtinų kovų“ bei smurtinių filmų pasaulio sienų? Nors realiame gyvenime netenka kautis dėl gyvybės su keistais padarais, daugelio žmonių gyvensena tiesiog savižudiška. Pavyzdžiui, vis daugiau žmonių nebepaiso šeimos, sveikatos apsaugos darbuotojų bei kitų specialistų perspėjimų apie rūkymo ir narkotikų žalą. Dėl to dažnos pirmalaikės mirtys. Siekdami padidinti neteisėtą pelną, pramonės magnatai bei narkotikų prekeiviai ir toliau naudojasi žmonių susirūpinimu, nusivylimu bei dvasiniu skurdu.

Kas už viso to slypi?

Ar Biblijoje mirtis vaizduojama kaip tinkamas objektas pramogai? Ar pateisinama gyvensena, vedanti į mirtį? Ne. Kaip ir apaštalui Pauliui, tikriesiems krikščionims mirtis yra „priešas“ (1 Korintiečiams 15:26). Jiems mirtis nėra nei  patrauklus, nei linksmas, o veikiau žmogaus prigimčiai priešingas dalykas, tiesioginė nuodėmės ir maišto prieš Dievą pasekmė (Romiečiams 5:12; 6:23). Iš pradžių Dievas nebuvo skyręs žmogui mirties.

Sakoma, kad Šėtonas turi „mirties valdžią“. Jis vadinamas „galvažudžiu“ ne vien todėl, kad žudo tiesiogiai; Šėtonas daro tai meluodamas, gundydamas žmones nusidėti, skatindamas sugedimą ir pražūtingą elgseną bei žadindamas vyrų, moterų ir net vaikų protuose bei širdyse žudikiškus troškimus (Hebrajams 2:14, 15; Jono 8:44; 2 Korintiečiams 11:3; Jokūbo 4:1, 2). Bet kodėl jis dažniausiai puola jaunuolius? Kaip mes galėtume jiems padėti?

[Išnaša]

[Iliustracija 7 puslapyje]

„Mūsų karta daug abejingesnė smurtui nei bet kuri kita“