Antarktida —  negaluojantis žemynas

KNYGOJE Antarctica: The Last Continent (Antarktida: paskutinis žemynas) rašoma, kad kosmonautams, iš tolo žvelgiantiems į Žemę, labiausiai akį patraukia leduotoji Antarktida. Ji „švyti kaip didelis baltas žibintas planetos apačioje“, — sako kosmonautai.

Antarktidos žemynas — tikra ledo gamykla. Čia susikaupę apie 30000000 kubinių kilometrų ledo. Iškritęs sniegas susispaudžia ir suledėja. Sunkio jėgos veikiamas, ledas pamažu slenka link kranto ir atsidūręs jūroje sudaro didžiulius šelfinius ledynus. (Žiūrėkite rėmelį 18 puslapyje.)

Šelfiniai ledynai mažėja

Pastaraisiais metais šelfiniai ledynai vis sparčiau tirpsta. Daugelis jų apmažėjo, o kai kurie visai sunyko. Pranešama, jog nuo Larseno šelfinio ledyno (jo ilgis 1000 kilometrų) 1995 metais atskilo 1000 kvadratinių kilometrų plokštė ir sulūžinėjo į tūkstančius ledkalnių.

Kol kas ledynai mažėja Antarktidos pusiasalyje. Čia, Pietų Amerikos Andų tęsinyje, susirangiusiame kaip gyvačiukė, per pastaruosius 50 metų temperatūra pakilo 2,5 laipsnio Celsijaus. Todėl Džeimso Roso salą jau galima apiplaukti iš visų pusių, nors pirmiau ją kaustė ledas. Mažėjant ledynams smarkiai suvešėjo augmenija.

Kadangi ledo tirpsmas akivaizdžiai pastebimas tiktai Antarktidos pusiasalio rajone, kai kurie mokslininkai abejoja, ar tai pasaulinio atšilimo požymis. Bet norvegai ištyrė, jog Arkties ledai irgi traukiasi. (Šiaurės ašigalyje nėra žemyno, todėl Arkties ledynai susidaro daugiausia iš jūrinio ledo.) Nustatyta, kad visos šios permainos būdingos pasauliniam atšilimui.

Antarktida ne vien reaguoja į temperatūros pokyčius. Ji pati vadinama „pasaulio orų virtuve“. Tad jeigu sąlygos Antarktidos žemyne keisis, orai pasaulyje irgi nebebus tokie kaip anksčiau.

Negana to, atmosferos ozono sluoksnyje virš Antarktidos atsirado skylė, kurios plotas dukart didesnis už Europos. Ozonas, deguonies atmaina, sulaiko žalingus ultravioletinius spindulius, galinčius pakenkti akims ir sukelti odos vėžį. Dėl intensyvaus spinduliavimo mokslininkai Antarktidoje turi dangstytis nuo saulės ir nešioti apsauginius akinius su specialiais tamsintais stiklais. Tiktai laikas parodys, ar nenukentės Antarktidos sezoninė gyvoji gamta.

Žemynas jautrus — netrypkite

Neprošal būtų Antarktidos svečius pasitikti šiais žodžiais. Kodėl? Australijos Antarkties skyrius nurodo, jog yra kelios priežastys. Pirmiausia, Antarktidos ekosistema yra labai paprasta, todėl gamtą galima greitai pažeisti. Antra, viskas auga taip lėtai, kad pėda, įminta samanose, matysis dar po dešimties metų. Pažeisti ar nualinti augalai nebeatsilaiko prieš Antarktidos vėtras, ir jos gali nuniokoti ištisus plotus. Trečia, spaudžiant speigui, šiukšlės ir išmatos nesuyra  dešimtmečiais. Ketvirta, į šį izoliuotą ir jautrų žemyną žmonės gali netyčiom užnešti mikroskopinių gyvių — svetimkūnių. Be to, mokslininkai ir turistai daugiausia lankosi pakrantėse, kur palankiausios sąlygos gyvūnijai ir augmenijai. Tokios zonos sudaro tiktai apie 2 procentus viso žemyno, tad nesunku suprasti, kodėl Antarktidoje greit gali būti per ankšta. Dar kyla klausimas: kas valdo šį didžiulį žemyną?

Kas valdo Antarktidą?

Nors septynios šalys reiškia teritorines pretenzijas į Antarktidą, žemynas neturi nei vyriausybės, nei piliečių. „Antarktida — vienintelis pasaulio žemynas, valdomas tarptautine sutartimi“, — praneša Australijos Antarkties skyrius.

Antarkties sutartį pasirašė 12 šalių ir ji įsigaliojo 1961 metų birželio 23 dieną. Dabar sutartį pasirašiusios jau daugiau kaip 40 šalių. Sutartis skirta „užtikrinti, kad Antarktis amžinai bus naudojama vien taikingiems tikslams visos žmonijos labui ir netaps tautų kivirčų vieta ar nesantaikos objektu“.

1998-ųjų sausį įsigaliojo Antarkties sutarties Aplinkosaugos protokolas. Šis protokolas bent penkiasdešimčiai metų draudžia Antarktidos naudingųjų iškasenų gavybą ir skelbia žemyną bei aplinkinių jūrų ekosistemas „gamtos rezervatu, skirtu taikai ir mokslui“. Draudžiama karinė veikla, ginklų bandymas ir radioaktyvių atliekų gabenimas. Neleidžiama važinėti netgi šunų kinkiniais.

Antarkties sutartis sveikinama kaip „sėkmingiausias tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdys“. Vis dėlto reikia išspręsti dar daug keblių klausimų, pavyzdžiui, dėl žemyno valdymo. Kas ir kaip įgyvendins sutartį? Kaip sutarties dalyviai reaguos į turizmo plėtrą, kuri kelia grėsmę jautriai Antarktidos ekologijai? Dabar Antarktidos aplankyti kasmet laivais atplaukia daugiau kaip 7000 turistų. Manoma, jog netrukus jų padvigubės.

Ateityje gali iškilti kitų problemų. Pavyzdžiui, kaip tada, jeigu mokslininkai rastų vertingų iškasenų arba naftos telkinių? Ar sutartis užkirstų kelią komerciniam eksploatavimui ir aplinkos taršai? Sutartys gali būti keičiamos, ne išimtis ir ši. Beje, 12-ajame punkte numatyta, kad sutartį galima „bet kada keisti ar daryti pataisas vienbalsiu sutarties šalių sprendimu“.

Žinoma, jokia sutartis dabar negali apsaugoti Antarktidos nuo pramoninio pasaulio teršalų. Kaip būtų gaila, jei nuostabus „baltas žibintas“ planetos apačioje nukentėtų dėl žmonių godumo ir neišmanymo! Juk žala Antarktidai — žala žmonijai. Antarktida kai ko pamoko: Žemė, tarytum žmogaus kūnas, yra nedaloma sistema, tobulai suderinta Kūrėjo, — mums gyventi ir džiaugtis.

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

KAS YRA ŠELFINIS LEDYNAS?

Antarktidos žemyno aukštumose iškritęs sniegas suledėja, ir tokio ledo telkiniai slenka žemyn į pakrantes. Naujausi palydovinės radiolokacijos tyrimai rodo, jog kai kurie per metus pasistūmėja beveik kilometrą. Daugybė tokių ledo srautų susijungia ir sudaro didžiules ledo upes. Kai tos ledo upės pasiekia vandenyną, ledai padengia vandens paviršių ir šitaip susidaro šelfiniai ledynai. Didžiausias yra Roso šelfinis ledynas (žiūrėkite iliustraciją), plotu prilygstantis Prancūzijai ir vietomis net kilometro storio. Į jį sueina bent septyni ledo srautai, arba telkiniai. *

Normaliomis sąlygomis šelfiniai ledynai nemažėja. Ledo srautai papildo šelfinį ledyną, ir jo kraštas slenka vis tolyn į jūrą kaip dantų pasta, spaudžiama iš tūbelės. O nuo krašto atlūžę didžiuliai luitai tampa ledkalniais. The World Book Encyclopedia sakoma, jog kai kurie ledkalniai yra net 13000 kvadratinių kilometrų. Deja, pastaraisiais metais atskyla vis daugiau ledkalnių ir šelfiniai ledynai traukiasi arba net visai išsisklaido. Tačiau vandenynų lygis nepakyla. Kodėl? Todėl, kad šelfiniai ledynai vis tiek plūduriuoja vandenyje. Bet jeigu ištirptų Antarktidos žemyninis ledas, į vandenynus išsilietų trisdešimties milijonų kubinių kilometrų talpos „rezervuaras“! Vandenynai pakiltų apie 65 metrus!

[Išnaša]

[Iliustracija]

Didžiuliai ledo luitai atskyla nuo Roso šelfinio ledyno. Ledo šelfas čia iškilęs apie 60 metrų virš jūros lygio.

[Šaltinio nuoroda]

Tui De Roy

[Iliustracija 20 puslapyje]

Vedelio ruonių jauniklis

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Commander John Bortniak, NOAA Corps